Praėjusio sekmadienio vakarą, "Gintarinės poros" turnyre, beveik niekas nematė, kaip 36 metų šokėjas Gintaras Svistunavičius verkė. Jis daugiau niekada nešoks varžybose.

Kokia senatvė?!

Šokdamas lyrišką rumbą su ilgamete partnere Gabriele Valiukaite G.Svistunavičius sporto varžyboms pasakė sudie. Šokėjas, choreografas, populiarių televizijos projektų komisijos narys įsitikinęs: "Atsisveikinti visada sunkiau nei pasisveikinti."

Nejaugi tituluotas šokėjas pavargo? Ar kumšteliu į stalą trenkė devyneriais metais jaunesnė žmona Jurgita?

Gintaras juokiasi. Jo žmona – ne tokia. Nors neslepia, kad Jurgita mieliau norėtų, kad jo profesija būtų kitokia. Suprask, tokia, kurioje mažiau moterų.

Tai gal iš pasalų kirto amžius? G.Svistunavičius šiek tiek įsižeidžia: "Galėjau dar šokti. Tačiau noriu dažniau matyti žmoną ir sūnų. Daugiau laiko skirti darbui studijose."

G.Svistunavičiaus partnerė 27 metų G.Valiukaitė taip pat puto galvą: ne, jokio nuovargio. Tačiau aštuonerius metus kartu šokusi pora nusprendė daugiau dėmesio skirti teisėjavimui ir pagrindiniam pragyvenimo šaltiniui – šokių pamokoms: "Nei aš, nei Gintaras negimėme su marškinėliais. Rezultatų sulaukėmė tik ilgai, atkakliai dirbę."

Susižavėjo šešiolikmete

Gintaras ir Gabrielė dar ne kartą roks rumbą. Ir kitus Lotynų Amerikos šokius. Tačiau jau nebe varžybose, o įvairiuose pramoginiuose renginiuose.

Ar G.Svistunavičius, keliolika metų šokęs ir įpratęs prie pusiau klajoklio gyvenimo, mokės gyventi sėsliai, dažniau būdamas su žmona? Jis juokiasi: "Nebūsime mes dažniau kartu. Su Gabriele išlaikėme šokių teisėjų egzaminus, dabar išvykstame į kongresą Blekpule, po to – į Londoną."

Rinkodaros specialiste dirbanti J.Svistunavičienė dirba rytais, G.Svistunavičius – po pietų, todėl vyras ir žmona nesimato pernelyg dažnai.

Ar tiesa, klausiu, kad Gintaras būsimąja žmona Jurgita susižavėjo tada, kai jai buvo šešiolika – pamatęs merginą viename Kauno klubų? Ar tikrai tada jis pasakė, kad Jurgita bus jo žmona?

Ne. Jai išties buvo šešiolika, ji tikrai patiko iš pirmo žvilgsnio, bet jis ištarė kitus žodžius: "Dėl tokios merginos galima palikti visas likusias."

Žaviausia – žmona

Choreografas prunkšteli: jis tuokėsi senbernis, 33 metų. Prisipažįsta – nebuvo šventuolis, bet (pabrėžia būtąjį laiką) jam patiko moterys. Bandau klausti: "O dabar?.."

"O dabar turiu žmoną! Ji – gražiausia ir žaviausia", – aistringai patikina.

Gintarai, o kodėl viename interneto portale 82 tavo draugų sąraše daugiau nei 60 – moterys? Ir, beje, labai žavios! Ir ką reiškia vienos jų, Dominykos, komentaras po tavo vardu: "ŠarmingaSSS"?

Sutrinka: "Nemačiau. O ką tai reiškia? Ten kiekvienas gali rašyti ką tik nori. O dėl moterų. Jų ten tiek daug? Hm. Turbūt normalu, kad ir ten moterų daugiau nei vyrų. Bet aš ten mažai bendrauju, dažniausiai klausausi muzikos."

Vienas kito pavydi

Ar tiesa, kad moterų dėmesio nestokojančio G.Svistunavičiaus žmona, konkurso "Ledi 2004" laimėtoja, labai pavydi? Primenu apkalbas ir kelis kartus matytas žaižaruojančias Jurgitos akis, kai G.Svistunavičius šoko ar kalbėjo su kitomis moterimis.

Gintaras juokiasi: "Mano žmona – Skorpionas, bet ji nėra labai jau pavydi. Jos pavydas natūralus, nes mane supa daug moterų ir kartais aš persistengiu. Taip, nėra dūmų be ugnies. Netikiu tais, kurie tvirtina priešingai. Beje, aš esu už ją pavydesnis."

Ar Jurgita dar kartais priekaištauja, kad G.Svistunavičius nedalyvavo jai gimdant sūnų Kasparą? Tuomet Gintaras Amerikoje dirbo su Margarita Drobiazko ir Povilu Vanagu.

"Gaila, bet taip jau įvyko, – choreografo veidas neslepia kaltės. – Bet svarbiausia, kad žmona ir vaikas sveiki bei gyvi."

Duris uždaro visam laikui

– Ką reiškia šokti su Gabriele? – paklausėme G.Svistunavičiaus. Jis nežinojo, kad analogiškai klausėme ir G.Valiukaitės.

– Įdomiai čia... Ji – partnerė, geriausia draugė, šokame daug metų. Šokis – mano gyvenimas, tad ji – mano gyvenimo dalis.

– Jei šokis – gyvenimas, tuomet be šokio mirtum?

– Ne! Niekas nemirtų. Nemėgstu visų tų "kas būtų, jeigu būtų." Esu realistas. Dirbu, myliu savo darbą. Taškas!

– Taškas ir sporto varžyboms? Kiti atsisveikina, kad po to pajustų sugrįžimo malonumą.

– Man taip nebūna. Jei duris uždariau, tai visam laikui.

– Ar kulinarija, kurią kažkada labai mėgai, galėtų pakeisti šokį?

– Retkarčiais iškepu skanesnę kiaušinienę. Bet žmona gamina skaniau, tad ar man verta? Savaitgalį valgėme jos puikiai paruoštą lašišą su grietinėle ir daržovėmis. Aš naminis, labai mėgstu ir jos pagamintus kotletus iš kalakutienos.

Didžiuojasi esąs lietuvis

Dirbti taip, tarsi gyventum 100 metų, o gyventi taip, tarsi gyventum paskutinę dieną. G.Svistunavičius mėgsta šį posakį. Kaip jis elgiasi realybėje?

Dirba neskubėdamas, kruopščiai moko kiekvieno šokio žingsnelio, galvoja ne apie rytojų, o apie 3 mėnesius į priekį. Mėgsta kartoti: namą reikia statyti nuo pamatų.

Jis džiaugiasi kiekviena akimirka: "Šiandien dirbu, po to susitiksiu su mokiniais, ryte išgėriau skanios kavos, pažaidžiau su sūnumi. Oras apniukęs, tačiau nuostabus."

G.Svistunavičius prisipažįsta esąs, kaip ir visi šokėjai, šiek tiek Narcizas: "Parodyk nors vieną kitokį šokėją? Nė vienas nepraeis pro veidrodį, nepažvelgęs į savo atvaizdą. Tačiau labiau už save aš myliu sūnų."

Jis vis dar žiūri animacinius filmus. Ne tik rytais su sūnumi, bet ir vienas, naktimis. Jam patinka! Kaip ir istorija. Dar ir dabar vienos mėgstamiausių jo knygų – "Kryžiuočiai" ir "Skirgaila".

"Labai myliu Lietuvą. Esu patriotas. Ne tas, kuris už trumpikių užsikiša vėliavą. Nesu rasistas, nacistas, bet būti lietuviu man yra pirmoje vietoje. Aš nemetu šiukšlių kur papuola, nes tai – mūsų žemė", – kalba Gintaras.

O kokioje vietoje G.Svistunavičius dar norėtų pašokti? Malūnsparnių nusileidimo aikštelėje jis jau šoko, ant kalno ar dangoraižio viršūnės nenorėtų, nes bijo aukščio. "Anglijoje, Blekpule! Vienas, – atsako. – Nereikia teisėjų. Svarbiausia, kad būtų žiūrovų."

G.Valiukaitė: "Juo galima psikliauti"

– Ką reiškia šokti su Gintaru Svistunavičium?

– (Kvatojasi). Labai linksmai nuskambėjo klausimas. Labai smagu. Mes esame geri draugai, partneriai. Kaifas šokti kartu. Mes gerbiame vienas kitą.

– Ar teko pajusti Gintaro žmonos pavydą?

– Ne, mes puikiai sutariame ir bendraujame. Ją suprantu, nes šiame sporte yra du žmonės – vyras ir moteris. Bet ji – protinga, žengė prie altoriaus ir žino, ką pasirinko.

– Geriausia ir bjauriausia G.Svistunavičiaus savybė?

– Kartais jis pasako kažkokią mintį ir, bijodamas suklysti, ją pradeda neigti. Kartais jį juokais vadinu Neiginiu. Geriausia? Jis ištikimas partneris, draugas, juo visada galima pasikliauti.

– Jei rytoj jis šoktų su kita partnere, ką jai patartum, kaip įtikti Gintarui?

– Žmonėms nereikia įtikti. Juos reikia priimti tokius, kokie jie yra. Ir būti atviriems.

– Keisčiausia vieta, kur jums su Gintaru teko šokti.

– Vienas pirmųjų mūsų pasirodymų – romų vestuvėse. Ir šou renginyje – dideliame sandėlyje–angare. Iš pradžių buvo keista, tačiau žiūrovai buvo šaunūs.

– Didžiausias šokant patirtas kuriozas?

– Man jis buvo nemalonus, nors žiūrovams vyrams gal ir malonus. Neseniai šokome klube "Combo". Man nutrūko suknelės raišteliai. Kas buvo po suknele? O kas ten dar gali būti?.. Profesionaliai apžaidėme situaciją, todėl vyrams nesuteikėme ilgo pasitenkinimo.

– Ar pajustumėte G.Svistunavičių, šokdama užrištomis akimis?

– Žinoma! Iš plaukų, rankų. Aštuonerius šokio metus jaučiau jo kūno kntaktą. Ypač gerai atskirčiau, jei jis paimtų už rankos – tvirtai ir saugiai.