Ji beprotiškai myli savo kates, važinėja motociklu, nesikuklina kalbėti apie pinigus, mėgaujasi gyvenimu be vaikų. Išgarsėjusi eilėraščių knyga „Karavanų lopšinės“, o ypač – praktiniu vadovu spiriamiems iš darbo „Atleisk savo šefą“, Ilzė Butkutė, paklausta, kaip ją pristatyti, save pavadina rašytoja.

Tylenė, išsikalbanti „Facebook'e“

– Gal reikėtų jus vadinti XXI a. amazone ar Ksena? – klausiame 29-erių metų Zigmo Gėlės premijos laureatės I.Butkutės.

– (Šyptelėjusi ir šiek tiek sudvejojusi.) Gal – rašytoja?

– Sakote kukliai ar nekukliai? Paskaičius jūsų „Facebook'e“ įrašų, kuklumu nedvelkiate.

– Prieš kelias dienas išgirdau, kad jei ne mano eilėraščiai, viena žurnalistė būtų bijojusi su manimi susitikti, nes jai pasirodžiau tarsi torpeda. Taip nėra. Naujoji mano knyga – sutinku – parašyta nemandagiu, įžūliu stiliumi. Jei būtų parašyta kitaip, niekas jos neskaitytų, nes darbo santykių tema nėra įdomi.

– Jūsų reikia bijoti? Iš jūsų minčių „Facebook'e“, atrodo, kampe jūsų neužspeisi.

– Nežinau. Reikia paklausti mano tikrų draugų, o ne virtualių. „Facebook“ – mano alter ego (antrasis aš, artimas bičiulis – red. past.). Daugybė žmonių nustemba, kad gyvenime esu tylenė, o grįžus po darbo dienos mane prašnekinti nelengva, nes išsikalbu per dieną – tiek darbe, tiek „Facebook'e“.

– Bet nėra gerai, jei „Facebook“ pagrindinis pašnekovas.

– Kodėl manote, kad neturiu tikrų pašnekovų? Be to, nemanau, kad blogai rašyti internete, nes jei kalbėčiau tiek, kiek rašau, išūžčiau galvas. Nemėgstu pernelyg daug plepančių žmonių.

Knyga iš pykčio ir šoko

– Knyga „Atleisk savo šefą“ gimė, kaip sakote, iš pykčio ir šoko, kuriuos patyrėte susidūrusi su šlykščiu darbdavių elgesiu.

– Darbo inspekcijos vyr. inspektorius viename susitikime teigė, kad jam knygoje labiausiai patiko būtent tas sveikas pyktis. Daugelyje situacijų darbdavys žemina, kaltina, engia žmogų. Tuomet privalai turėti sveiko pykčio, nes jei nors akimirkai susitaikysi, būsi nuolankus, tą bylą pralaimėsi jos net nepradėjęs. Sveikas pyktis mums duotas gamtos apginti save ir savo interesus, kai gresia kažkas nemalonaus. Ir nereikia gėdytis tų negatyvių emocijų. Būtent jų slopinimas ir sukelia problemų.

– Bet nemažai daliai lietuvių, deja, būdingas prisitaikėliškumas, savotiškas vergiškumas.

– Iš kur tas vergiškas mentalitetas? Spėju, jo priežastys – daug gilesnės nei darbo santykiai. Gal tai, kad keliasdešimt metų gyvenome svetimos sistemos priespaudoje? Gal trūkumai švietimo sistemoje? Praradęs darbą, gali rasti kitą, tačiau žmonės žvelgia į tai kaip į nekintamą savo gyvenimo duotybę, labai tai sureikšmina.

– Ar sveikinatės su buvusiu šefu, kurį, kaip skambiai sakėte, atleidote?

– Jo reakcijos neįsivaizduoju. Tikiuosi, mano knyga nesukėlė sveikatos sutrikimų nei jam, nei vyr. finansininkei, kuri vykdė manipuliacijas, klaidingai interpretavo įstatymus, norėdama mane apgauti dar 4000 litų (prie keliolikos tūkstančių, kuriuos norėjo nusukti buvęs šefas). Neseniai atsitiktinai sutikau tos agentūros strategą, kurį taip pat miniu knygoje. Galvojau, man kajuk, ypač, kai pamatęs mane ėmė šaukti ir bėgti manęs link. Tačiau pribėgęs pabučiavo į abu skruostus, pasveikino, paklausė, kur įsigyti knygą su autografu.

Pirkti britvą bijo

– Jūs išgarsėjote savo debiutine eilėraščių knyga „Karavanų lopšinės“. Išties į poeziją nukritote... ant stogo?

– Poetiniame Druskininkų rudenyje, „Širdelės“ palėpėje, sėdėjau ant palangės iškorusi kojas lauk, poetams klegant aplink, ir nuslydau stogu žemyn. Jei ne lietvamzdis, į kurį įsispyriau, galėjo baigtis labai liūdnai.

– O kokią lopšinę jūs pamenate iš vaikystės?

– Lopšinių man nedainavo. Tėvai man skaitė pasakas ir Janinos Degutytės bei Violetos Palčinskaitės eilėraščius.

– Hm, vadinasi, tai ir užkodavo poezijai?

– Klausiau to savęs – gal? O gal tai išlavino poetinę klausą, kuri būtina rašant eiliuotai?

– O krytis ant stogo užkodavo adrenalinui? Žinau, kad jau porą metų važinėjatės motociklu. Beje, baikerių sezono atidaryme jūsų nebuvo.

– Nesu linkusi tapatintis su klubais ar baikerių judėjimu apskritai. Važinėju labai atsargiai, motociklininkų sezono dar nepradėjau. Turiu problemų dėl adrenalino, man jis pernelyg patinka. Įtariu, jei būčiau įsigijusi britvą, manęs greičiausiai jau nebūtų, todėl pirkau moterišką, tylų, nekaltą čioperį – „Honda Shadow Aero 750“.

– Jūs labai mylite savo kates Bimbo ir Juozapą ir, kaip rašote, jos, priešingai nei žmonės, neapkalba ir negąsdina recesija.

– (Juokiasi.) Jūs labai daug skaitote mano „Facebook'ą“. Abi katės buvo kažkieno išmestos į gatvę. Jaunesnioji, Bimbo, buvo dar akla – tokia maža, kad buvo panašesnė į žiurkę nei į katę. Juokauju, kad buvau maitinanti motina, nes per pietų pertraukas važinėjau iš darbo namo pamaitinti jos dirbtiniu pienu iš švirkšto. Gyvūnų globos savanoriai sakė, kad situacija beviltiška, ji neišgyvens. Išgyveno! Dabar tai – labiausiai pašėlusi iš mano pažįstamų kačių. Veterinarai sako, kad ji laiko mane savo mama-kate.

– Galima rasti sutapimų tarp Ilzės blogųjų savybių ir klastingųjų, gudriųjų, egoisčių kačių?

– Taip, kartais jos klastingos. Bet aš jas priėmiau kaip gyvenimo duotybę. Gatvėje jos nebūtų išgyvenusios – Juozapą priglaudžiau prieš pirmąsias šalnas, o Bimbo kelių savaičių buvo išmesta kiemo šunims. Esu labai laiminga, kad jos yra mano gyvenime. O kodėl ne šuo? Tik dėl objektyvių priežasčių. Mažai laiko būname namie, dažnai išvykstame, tad mano su vyru gyvenimo tempas patogesnis katėms, o ne šunims.

Buvusi vegetarė ir balta varna

– Savo mylimąjį visur vadinate vyru, nors nesate susituokusi.

– Nesu. Bet vadinti jį vaikinu man skambėtų infantiliai.

– Jūs, kaip kadaise, dar galite save vadinti baltąja varna, maištininke?

– Man paprasčiausia maištauti „Facebook'e“. Kaune sulaukiau pasiūlymo dalyvauti Gegužės 1-osios eitynėse, bet tai – visiškai ne man. Nenoriu ir neketinu būti pirmose gretose ir kalbėti per ruporą. Esu tekstų maištininkė, viešuma – ne man.

– Ką pasakytumėte tiems, kurie mano, kad Ilzė – snobė, savimyla? Išraiškingos fotografijos su motociklu, šautuvu, besiplaikstančiais ilgais plaukais? Viešieji ryšiai ir sugebėjimas save parduoti?

– Pasakyčiau, kad taip manantis žmogus pats turi savivertės bėdų. Kam turėčiau save parduoti? Turiu darbą, asmeninių klientų, viską, ko man reikia.

– Dabar nėra ir suktinės, kerzinių batų ir jau ne veganė – kodėl?

– Jaunystėje buvau linkusi į radikalius kraštutinumus. Turbūt tai ir užtrumpino mano maištus. Vegetare buvau turbūt šešerius metus, paskui virtau vegane, ir, matyt, labai perlenkiau lazdą – išseko organizmas.

– Jūs vis dar savęs ieškote? Kraštutinumų neliko?

– Dabar kraštutinumas turbūt yra persidirbimas: leidau knygą, rūpinausi platinimo reikalais, dirbu reklamos agentūroje, savanoriauju vienoje provincijos mokykloje, administruoju kelis „Facebook'o“ puslapius, ir jau nepamenu, kada išsimiegojau. Žinau, kad nereikia savęs skriausti, nes niekas neduos medalio, jei perdegsiu ir paskui iš viso nieko nenorėsiu.

Pusvelčiui nedirba

– Daugelis jums priekaištauja, kad jūs, atleiskite, – dar ir be vaikų.

– Lietuvoje žmonės labai linkę save su kuo nors tapatinti. Ir su vaikais – taip pat. Neatsitiktinai atsirado ir diagnozė „supermamytė“, nes sulaukusios vaikų kai kurios moterys tarsi nieko daugiau šiame gyvenime ir nebenori. Man, priešingai, labai patinka mano gyvenimas be vaikų. Kodėl turiu jo atsisakyti?

– Egoizmas?

– O norėti vaikų vien tam, kad, kaip kurie sako, senatvėje kažkas atneštų stiklinę vandens – ne egoizmas?

– Rašote: „Žemė ir taip perpildyta. Manau, per tokius žmones kaip aš ji reguliuoja bendrą gyventojų skaičių.“ Manote, kad geriau, kai asocialios šeimos turi po aštuonis vaikus ar kūdikį palieka konteineryje?

– Aš už asocialias šeimas neatsakau. Kai kurie garsiai deklaruoja, kad vaikai – vienintelė gyvenimo prasmė. Bet jei turi vaikų, kurie basi, neturi sąsiuvinio ar tiesiog negauna užtektinai tėvų šilumos ir dėmesio? Kiekybiškai vertinant, tai turbūt tos asocialios šeimos, turinčios aštuonis vaikus, gyvenimas aštuonis kartus prasmingesnis nei mano? Vis dėlto tikiu, kad kiekvienas turime laisvę rinktis. Man ypač patiko lektoriaus Tomo Jono Girdzijausko mintis, kad vaikai yra tik šalutinis vyro ir moters santykių produktas. Ir jokiu būdu – ne santykių tikslas. Mano santykiai yra pasakiški be vaikų.

– Drąsiai kalbate apie pinigus, bent jau „Facebook'e“.

– Nemanau, kad pinigai – gėdinga tema, nors kažkodėl daugeliui tai atrodo tabu. Jei žmonės nekalba apie pinigus, jie nuskriaudžia save. Tuomet kurdami tą patį produktą, nesigaudydami rinkoje ir nekalbėdami apie pinigus vieni gauna perpus mažiau už kitus.

Vienintelis dalykas, kurio turime žemėje, – laikas. Negalime pakeisti metų laikų, sustabdyti senėjimo, išvengti brangių žmonių mirties. Laikas priklauso mums – kaip jį išnaudosime ir ką su juo darysime, yra mūsų apsisprendimas. Aš nesirengiu dirbti pusvelčiui, eikvodama brangiausią savo turtą.

Atleisti I.Butkutę

– Kiek uždirbote už knygą „Atleisk savo šefą“?

– Dar nežinau, kiek uždirbsiu, bet ji atsipirko per mėnesį, o knygos išleidimas man kainavo penkiaženklę sumą. Dabar ji jau duoda pelną.

– Jums galima pritaikyti Konfucijaus posakį – susirask mėgstamą darbą ir nereikės dirbti?

– Galima. Dirbu idėjų ir tekstų kūrėja vienoje jaukiausių Vilniaus reklamos agentūrų. Nežinau, ar tai svajonių darbas, bet jei atsikeli ir nori eiti į darbą – tai, matyt, yra pakankama priežastis džiaugtis.

– Kažkada teigėte, kad jei liktų trys dienos gyventi, eitumėte į darbą.

– Tą frazę pasakiau, kai įsidarbinau dabartinėje savo agentūroje pirmą sykį – prieš ketverius metus. Tuo metu man tai buvo nuostabiausias darbas ir tą akimirką buvau nuoširdi. Neseniai vėl grįžau čia dirbti, nors buvusioje agentūroje, apie kurią rašau knygoje, ne sykį girdėjau, kad daugiau jokio darbo Vilniaus reklamos agentūrose negausiu.

– O dabar? Jei liktų trys dienos?

– Dabar mano asmeninis gyvenimas gerokai turtingesnis nei tuomet.

– Taigi tas paskutines tris dienas praleistumėte Montevidėjuje, kur buvote, anot jūsų, per medaus mėnesį?

– (Juokiasi.) Ne, iki ten nuvykti užtruktų tris paras. Londonas, Madridas, Buenos Airės, dar pusdienis keltu. Tačiau ten dar būtinai grįšime. Kaip ir į Buenos Aires.

– Už ką būtų galima atleisti iš darbo I.Butkutę?

– Na, jei mano dabartiniai darbdaviai būtų kitokie, juos turėtų erzinti mano projektas „Atleisk savo šefą“. Bet jie žinojo apie jį mane priimdami ir netgi padėjo apsispręsti dėl knygos viršelio. Taigi kol kas nežinau priežasčių mane atleisti.