Kauno įvairių tautų kultūros centre atidaryta pirmoji parodų ciklo „Istorija. Atmintis. Dabartis“ ekspozicija „Litvakų rabinų portretai“ – unikalus indėlis į Lietuvos kultūrinį gyvenimą.
Antros tokios nėra
XX a. pradžioje kai kurie religinių meno vaizdinių tyrinėtojai manė, kad neegzistuoja žydų dailė, nes Antrasis Dievo įsakymas draudžia vaizduoti Dievą, kurti stabus, juos garbinti. Tačiau minėtas įsakymas ilgą laiką buvo klaidingai interpretuojamas. Mat Antrasis Dievo įsakymas draudžia ne vaizduojamąjį meną, o stabmeldystę – žmogaus sukurtų meno objektų pavertimą kulto dalimi, jų garbinimą.
Šiomis dienomis į Įvairių tautų kultūros centrą atkeliavo dalis Kauno choralinėje sinagogoje „Ohel Jakov“ nuolat eksponuojamos daugiau kaip 100 litvakų rabinų portretų kolekcijos.
Anot parodą pristačiusios žydų paveldo kultūros tyrinėtojos Asios Gutermanaitės, tai – unikali kolekcija, nes tokios antros pasaulyje nėra. Kauno žydų religinės bendruomenės vadovo Maušos Bairako sukaupta portretų kolekcija atskleidžia Lietuvos visuomenei istoriškai vertingą informaciją apie valstybės teritorijoje XVIII–XX a. gyvenusius ir dirbusius rabinus.
Ryškios asmenybės
„Kai plačiai paskleidžiau idėją sukaupti litvakų rabinų portretų kolekciją, man iš viso pasaulio pradėjo plaukti šių žydų išminčių nuotraukos, piešiniai, prisiminimai apie juos. Nutapyti minėtų rabinų portretus pasiūliau kauniečiui dailininkui Kęstučiui Milkevičiui, kurio ne vieną man patikusį darbą jau buvau įsigijęs“, – prisiminė daugiau nei dešimties metų senumo įvykius M.Bairakas.
Dešimtmetį iki pat mirties K.Milkevičius tapė rabinų portretus, kiekvienam parinkdamas vis kitą spalvinį sprendimą, tačiau visus tarsi išplukdydamas, anot menotyrininkės Violetos Jasevičiūtės, iš rembrantiškos aplinkos.
Šie realistiniai, gilaus estetinio prado portretai pakylėti nuo kasdienybės – į tai atkreipė dėmesį į parodą užsukęs kaunietis Algimantas Šaltis. „Pasižiūriu į portretą – ir iš karto matau asmenybę. Kokios skvarbios akys, koks proto gilumas jose... Tai begaliniai dvasingų žmonių portretai“, – tvirtai pasakė A.Šaltis.
Pastabus kaunietis teisus – tai pačių išmintingiausių žydų, gyvenusių mūsų šalies teritorijoje ir žydų bendruomenės vadintų Toros mokytojais, portretai.
Rabinas – Toros mokytojas
Anot A.Gutermanaitės, klysta tie, kurie galvoja, jog rabinai – tai žydų šventikai. Rabinas – tai Toros – žydų Įstatymo mokytojas. Prisiminkime žinomą kreipinį į Kristų „Rabi“, t.y. „Mokytojau“.
Pasak A.Gutermanaitės, pirmuoju rabinu reikėtų laikyti patį Mozę, kuris užrašęs Dievo padiktuotą Įstatymą, o žydai sutiko jo laikytis. Suprantama, radosi ir Įstatymo laužytojų, ir teismų, kuriuose sprendimų teisė priklauso rabinams – patiems išmintingiausiems žydų bendruomenės nariams. Kai 70-aisiais mūsų eros metais buvo sugriauta antroji žydų šventykla, rabinai tapo ir dvasiniais bendruomenių vadovais.
Rabinai buvo ir tebėra rengiami specialiose mokyklose – ješivose. Jų buvo apstu ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje (pirmuosius žydus į LDK pasikvietė Vytautas Didysis). Pačios garsiausios veikė Voložine, Mire, Rodūnėje, Kelmėje, Telšiuose, Panevėžyje, Kaune.
Kas tas „kahane“?
Rabinas Natanas Hirša Finkelis (1849–1927) – vienas iškiliausių lietuviškų ješivų kūrėjų, tačiau pirmąją naujo tipo ješivą Lietuvos teritorijoje, Voložine, 1802 m. įkūrė rabinas Chaimas Voložinietis, Vilniaus Gaono (gaonas – genialus rabinas) mokinys.
Anot A.Gutermanaitės, nemažai rabinų rašė knygas, būta ir ypatingos rabiniškosios literatūros rūšies – responsų rinkinių. Rabinai – žydų teisės autoritetai – į jas sudėdavo įvairiausius tautiečių klausimus ir savo atsakymus.
Rabinai buvo samdomi sinagogos darbuotojai. Jie atlikdavo sinagogoje tas apeigas, kur buvo reikalingos jų žinios, pavyzdžiui, sutuokdavo poras. Mat šis įvykis žydų gyvenime glaudžiai susijęs su teisinėmis žiniomis.
Beje, prie kai kurių rabinų pavardės kartais galima pamatyti žodį „kahane“ – tai reiškia, kad šis asmuo kilęs iš Mozės brolio Aarono giminės.
Kariuomenės kapelionas
Abraomas Dov Beras Kahane Šapiro (1870–1943) Lietuvoje tarpukariu buvo žinomas kaip vyriausias Lietuvos rabinas, t.y. Lietuvos rabinų sąjungos pirmininkas. Tai daugiau reprezentacinės pareigos, kurioms priklausė, pavyzdžiui, žydų reikalais eiti pas Lietuvos prezidentą ar palaiminti žydų pradinės mokyklos (joje dabar veikia Kauno J.Naujalio muzikos gimnazija) kertinį akmenį, kaip atsitiko 1930 m. rugsėjo 8-ąją.
Rabinas Šapiro žinomas ir tuo, kad tarpukariu pritarė Kauno choralinėje sinagogoje „Ohel Jakov“ rengtiems mokamiems rimtos muzikos koncertams, nors dauguma Kauno rabinų anuomet buvo nepatenkinti tokiu sprendimu.
Įdomus ir rabino Šmuelio Abos Sniego (1887–1944) portretas, kuriam neįprastų spalvų suteikia jo titulas – Lietuvos kariuomenės žydų kapelionas. Jis priimdavo žydų karių priesaiką, organizuodavo jiems religines šventes, rūpinosi jų lavinimu. Tarpukario Lietuvos kariuomenėje tikybai, nepriklausomai nuo konfesijos, buvo skiriamas didelis dėmesys, nes vyravo nuostata: kas ištikimas savo tikėjimui – bus ištikimas ir tėvynei.
Įamžino batsiuvys
Tai, kad iki šių dienų žinoma apie daugelį Lietuvos rabinų, reikėtų dėkoti raseiniškiui batsiuviui Moišei Markovičiui, kuris, beje, nemokėdamas rašyti galėjo skaityti.
Būtent jis vaikščiojo už batų aulo užsikišęs pieštuką ir nešiojosi sąsiuvinį, į kurį prašydavo pažįstamų žmonių surašyti jo išgirstą kurio nors rabino gyvenimo istoriją. Surinkęs jų daugybę, sudarė ir 1910 m. išleido rabinų biografijų rinkinį.
Išmintimi spindi Vilniaus ir Kauno Gaonų portretai. Parodoje Vilniaus Gaono (1720–1797) portretas – anksčiausias pagal laikotarpį gyvenusio rabino portretas, o rabino Efraimo Ošrio (1914–2003), nuo mirties išsigelbėjusio Kauno geto slėptuvėje, – vėliausias.
Kas: paroda „Litvakų rabinų portretai“.
Kur: Kauno įvairių tautų kultūros centre (Šv.Gertrūdos g. 58).
Kada: veikia iki birželio 3 d.
Naujausi komentarai