Svajonės materializuojasi, tuo įsitikino Jurgitos ir Mindaugo Timinskų šeima. Indėniškos stovyklavietės įkūrėjai, planavę vykti už Atlanto dėl šamaniškų apeigų, patys sulaukė svečių – indėnų šamano iš Ekvadoro.
Užkliuvo stovyklos vieta
Lietuviai neatsitiktinai domisi, atrodo, jiems svetima indėnų kultūra. Pagonių ir indėnų tikėjimas turi daug bendra, tuo įsitikino sutuoktinių pora, turėjusi progą dalyvauti šamano surengtose apeigose.
Pernai Klaipėdos rajone, Šlikių kaime klaipėdiečiai Timinskai įkūrė autentišką Šiaurės Amerikos indėnų stovyklavietę.
Šiemet pas juos į svečius atvyko shua genties iš Ekvadoro (Pietų Amerika) vadas bei šamanas Hilario Čirijapas su žmona Gabriela ir sūnumi Nase. Apie indėnišką stovyklavietę Danės slėnyje šamano šeima sužinojo iš pas jį viešėjusių lietuvių, kurie pakvietė atvykti į Lietuvą.
Lietuviškoje indėnų stovyklavietėje šamanas pirmiausia apėjo teritoriją. Jo sūnus nuskynė vieną pievoje augusią žolę ir parodė tėvui. Iš pokalbio nuotrupų klaipėdiečiai suprato, kad gimtojoje šalyje indėnai ją naudoja nuo žarnyno sutrikimų.
M.Timinskas pasakojo, kad, apėjęs visą stovyklavietę, šamanas palankiai įvertino vietovės energetiką.
H.Čirijapui užkliuvo kiek atokiau žaibo nukirstame medyje įtaisytas vaikų namelis. Atidžiai apžiūrėjęs gluosnį, šamanas konstatavo, jog ši vieta – nepaprasta.
Kiek anksčiau žaibo pažymėtą medį indėnas įvertino kaip vietovės pakrikštijimą bei paliudijimą, jog čia srūva teigiama bei švari energija.
"Gluosnis iš tiesų nėra tipiškas, – pripažįsta šeimininkai. – Šie medžiai linkę šakotis į plotį, o šis – išstypo kelis metrus į viršų. Žaibas nukirto viršūnę, tačiau šakos toliau šakojasi į šonus."
Toks medis indėnų kultūroje vadinamas gyvybės medžiu.
Sutuoktiniams pro akis nepraslydo ir kiti iš pažiūros keisti svečių veiksmai: kryžiumi atsigulęs ant žemės šamanas taip pragulėjo kelias valandas, kad pasikrautų energetiškai. Sūnus po kelionės taip pat ilgam užsnūdo pievoje.
Vyko pusę paros
Sutemus Timinskai bei jų draugai rinkosi į didžiausią tipį šamaniškam ritualui. Viduryje iš žarijų buvo sudėliota septynkampė žvaigždė, simbolizuojanti svarbiausių gamtos stichijų ryšį su aukščiausiomis jėgomis. Žvaigždės kontūrai labiau priminė aštuonkojo čiuptuvus.
Iš molio aslos viduryje buvo padarytas taip pat septynkampis altorius. Šamanas su žmona įsitaisė tipio priekyje, o sūnus atsisėdo prie išėjimo. Pastarasis prižiūrėjo ugnį – žarijoms neleista priblėsti iki pat ankstyvo ryto, kol vyko ritualas.
Įsivyravus mirtinai tylai, H.Čirijapas su žmona grojo iš Ekvadoro atsivežtais, lietuviams iki šiol nematytais muzikos instrumentais.
"Tyla paruošė ritualui. Per tylą geriau pažįsti save, atsipalaiduoji ir susikaupi. Vos girdima, tyliai sklindanti instrumento melodija padėjo geriau įsigilinti į save. Ji veikė. Garsas priminė miško ošimą, tačiau toks įspūdis susidarė tik geriau įsiklausius", – prisiminė Mindaugas.
Per ritualą buvo paaukotas elnio kailis ir erelio sparnas. Tačiau prieš tai jų atsiprašyta, kad jie paaukojami vardan susirinkusių žmonių išsivalymo bei gerovės.
Poveikis – per atstumą
Dvi naktis pakaitomis rituale dalyvavusiems Timinskams susidarė įspūdis, kad šamaniškos apeigos labai primena pagonybę. Per jas dėkota vandeniui, ugniai, namams.
"Indėniškai, ispaniškai kalbėtos šamano ir jo žmonos mantros tarsi apvalė. Nors apeigos vyko 12 valandų, tačiau po jų dalyviai nesijautė pavargę ar apsnūdę. Per ritualą tarsi užsnūsti, bet nemiegi. Šamanas kiekvieną atidžiai stebėjo. Toks jausmas – kiaurai permato. Jauti, kad kažkas erdvėje vyksta, o kas – nesupranti", – įspūdžiais dalijosi Jurgita.
Paskui ratu buvo paleisti indėniški instrumentai, paaiškinus, kaip juos reikia laikyti. Kiekvienam leista dainuoti, kas šauna į galvą.
"Iš pradžių nežinai, ką sakyti, o paskui žodžiai liejasi tarsi savaime", – prisiminė Mindaugas.
Pypkę siūlė ne kiekvienam
Indėnai surengė ir pypkės rūkymo ritualą. Jis buvo skirtas padėkoti priėmusiems namams, tėvams, susirinkusiems žmonėms.
Jurgitai įstrigo didžiulė pagarba, vyravusi kiekviename indėnų veiksme. Prieš paduodamas pypkę kitam žmogui, šamanas pirmiausia ją atgręždavo į ugnį.
Garbė papapsėti pypkę teko ne kiekvienam. Šamanas pats savo nuožiūra parinkdavo žmogų. Tačiau pagal kokius kriterijus, susirinkusiesiems taip ir liko neaišku.
Indėnai pastebėjo, kad rūkymas nėra žalingas įprotis. Tačiau jį, kaip ir daugelį kitų dalykų, iškreipė baltaodžiai. Indėnai pypkę rūko itin retai ir labiau leisdami dūmų kamuolius į dangų, nei traukdami į plaučius.
Kuo skiriasi Palangos indėnai
Pasiteiravus, ar svečias panašus į dažnai J.Basanavičiaus gatvėje, Palangoje muzikuojančius indėnus, M.Timinskas įžvelgia daug skirtumų.
"Palangiškiai indėnai atvažiuoja iš Peru, nieko bendra neturi su gyvenimu kaime. Jie tiesiog verslininkai, darantys kičą iš savo kultūros", – taip juos apibūdino Mindaugas.
"Shua gentis žiemą ir vasarą gyvena savo kaime, o kitu metų laiku keliauja po pasaulį. Jie patys užsiaugina gyvulių ir daržovių, o prekybos centrus aplenkia. Moterys veria karolius iš sėklyčių, kad uždirbtų pinigų pragyvenimui. Jų visai kitas mentalitetas", – pasakojo Jurgita.
H.Čirijapas su šeima pažadėjo rudenį sugrįžti. O Timinskų šeima, savo įkurtoje stovyklavietėje pasakojanti apie indėnų kultūrą, gali pasigirti šią informaciją surinkusi ne iš knygų ar interneto, o girdėjusi iš tikrų indėnų lūpų.
Naujausi komentarai