Lietuvos pajūris įamžintas dešimtyse lietuvių ir užsienio kino kūrėjų juostų. Kone kiekvieno filmo kūrimas vertas atskiro filmo apie nuotykius bei intrigas filmavimo aikštelėse ar net teismus už jos ribų.

Skandalas dėl plagiato

„Moteris ir keturi jos vyrai“ – vienas įstabiausių 1983 m. Lietuvos kino studijoje sukurtų meninių filmų. Filmas pastatytas danų rašytojo Holgerio Drachmano novelės „Romanas kopose“ motyvais. Pusantros valandos dramą, kurioje vaidino visas lietuvių aktorių žvaigždynas – Antanas Šurna, Vidas Petkevičius, Saulius Balandis, Vytautas Paukštė, Jūratė Onaitytė ir daugelis kitų – kino teatruose pažiūrėjo apie 1,8 mln. žiūrovų.

Tačiau drama vyko ne tik filmo scenarijuje. Dar iki jo filmavimo nemenkos aistros virė ir tarp kūrėjų sostinėje.

Turbūt mažai kas žino, jog pagrindinį vaidmenį tame filme iš pat pradžių buvo numatyta skirti Nijolei Oželytei. Tačiau įvyko incidentas, po kurio garsi aktorė daugiau nė karto nebesifilmavo lietuviškame kine.

„Nusifilmavau viename Vytauto Žalakevičiaus filme, jam patiko mano vaidyba, jis buvo sužavėtas. V.Žalakevičius tada buvo Lietuvos kino studijos vadovas. Tuo metu kaip tik scenarijų filmui “Moteris ir keturi jos vyrai„ rašė Grigorijus Kanovičius. Jis derino su manimi dialogus, aš turėjau vaidinti pagrindinį vaidmenį“, – tikino N.Oželytė.

Ji pasakojo, kad Lietuvos kino studijoje priėmė tą scenarijų.

„Po trijų dienų išgirdome, kad Algimantas Puipa pateikė tokį patį scenarijų pagal tą pačią H. Drachmano novelę “Romanas kopose„. Jis buvo pripažintas geresniu, nors praktiškai viskas sutapo, nes abu scenarijai buvo parašyti pagal tą pačią novelę. O mes jau ruošėmės filmavimui“, – prisiminė N.Oželytė.

Nugalėjo sąžinės balsas

Aktorė pasakojo, kad pas ją atvažiavę V.Žalakevičius su A.Puipa pranešė, kad G.Kanovičius pastarąjį padavė į teismą dėl plagiato. Esą tai Tarybų Lietuvoje buvęs pirmasis teismas dėl plagiato.

„V.Žalakevičius man tada sako, kad turėsiu patvirtinti faktą, jog ne G.Kanovičius, o A.Puipa derino dialogus su manimi. G.Kanovičius rašė rusiškai, o mano uošvis Feliksas Vaitiekūnas buvo vienintelis jo vertėjas. Būtų buvę nežmoniška taip meluoti“, – teigė aktorė.

N.Oželytė kategoriškai pareiškė V.Žalakevičiui, jog prieš G.Kanovičių neliudys.

„O man jis sako: tada nesifilmuosi. Pareiškiau, jog man nesvarbu. V.Žalakevičius buvo kino studijos vadovas ir aš nuo to laiko Lietuvoje nebesifilmavau niekada. O filmą “Moteris ir keturi jos vyrai„ pastatė A.Puipa“, – 30 metų senumo istoriją prisiminė aktorė.

N.Oželytė liūdnai pajuokavo, kad Tarybų Lietuvoje kelią galimybei filmuotis jai užkirto ne KGB, bet V.Žalakevičius. Aktorė prisiminė vėlesnį susidūrimą su garsiuoju režisieriumi vienos sanatorijos restorane. Moteris teigė, kad V.Žalakevičius, kuris prie gretimo staliuko sėdėjo su savo žmona, ją pamatęs net nepasisveikino.

„Po kiek laiko į mano kambarį pasibeldė V.Žalakevičiaus žmona su šampano buteliu. Ji sakė, kad šampaną man siunčia jos vyras, kuris liepė perduoti, kad tokio žmogaus, kaip aš, gyvenime nebuvo sutikęs. Tai buvo komplimentas. Nepaisant to, jis su manimi nesisveikino. Taip baigėsi mano karjera lietuviškame kine“, – sakė aktorė.

Pirato nuotykiai Lietuvoje

Lietuvos pajūris traukia ne tik mūsų šalies menininkus. 2005 metų vasarą vokiečių kino kompanija „Bavaria Film“, bendradarbiaudama su „Baltijos filmų grupe“ Lietuvoje per 66 dienas nufilmavo dviejų dalių filmą „Štiortebekeris“. Filmavimo darbai vyko Trakuose, Klaipėdoje, Šventojoje, Juodkrantėje, baigiamosios scenos – Kaune, Pažaislio vienuolyne.

Tai vienas brangiausių Lietuvoje statytų filmų – jo biudžetas siekė 7 mln. eurų (apie 24 mln. litų).

Teigiama, kad filmuojant „Štiortebekerį“ buvo pasiekti net du Lietuvos rekordai: per 5 savaites pastatytas 40 tonų sveriantis XIV a. laivas, o Rusnėje sukonstruotas aukščiausias Lietuvoje dekoracijų kompleksas, siekęs net 16 metrų.

Tai istorija apie daugiau nei prieš 600 metų Šiaurės ir Baltijos jūrose siautėjusį piratą Klausą Štiortebekerį, kurio gyvenimas iki šiol apipintas legendomis. Atmintyje jis išliko kaip kovotojas prieš neteisybę ir galingųjų priespaudą.

Kadangi filmą ketino dubliuoti, aktoriams buvo leidžiama kalbėti savo gimtąja kalba. Pasakojama, kad filmavimo aikštelėje šurmuliavo kalbų maišalynė tarsi prie biblinio Babelio bokšto.

Filmą režisavo portugalų kilmės vokiečių režisierius Miguelis Alexandre’as, pagrindinį veikėją Klausą Štiortebekerį įkūnijo vokiečių kino aktorius Kenas Dukenas. Pirato mylimąją Elizabetę vaidino prancūzų aktorė Claire Keim, karalienę Margaretę – žymi vokiečių kino aktorė Gudrun Landgrebe.

Epizodinius vaidmenis „Štiortebekeryje“ atliko ir 15 lietuvių aktorių, tarp jų – Gediminas Storpirštis, Bronius Gražys ir kiti.

Klaipėdietis Jonas Kavaliauskas su tada dešimtmečiu sūnumi Antanu vaidino vietinius kaimo gyventojus.

„Man iš profesinės pusės buvo įdomu susipažinti su kino kūrimo virtuve, sūnui tai buvo pirmas uždarbis“, – prisiminė J.Kavaliauskas.

Su kolegomis užsienio aktoriais, pagrindinių vaidmenų atlikėjais, esą ypatingo kontakto nebuvę, bet kadangi visi laikėsi netoliese, tai viskas buvo labai paprasta ir nuoširdu, pasakojo J.Kavaliauskas, kurio darbas susijęs su renginių ir teatro režisūra.

„Puiki patirtis, gražūs prisiminimai“, – apie filmavimus sakė klaipėdietis.

„Išgyventi D-dieną“ Girulių pajūryje

2011-ųjų liepą Didžiosios Britanijos kino studija „Dangerous films“ ir Lietuvos kompanija „Baltijos filmų paslaugos“ Girulių paplūdimyje šalia Klaipėdos filmavo karinės istorinės juostos „Išgyventi D-dieną“ („Surviving D-day“ – ang.) kautynių scenas.

Šalia juodosios Girulių tvirtovės buvo atkuriami II pasaulinio karo didžiausios desantinės operacijos „Overlord“ (1944 m. birželio 6 d. – aut.) pradžios epizodai, kai sąjungininkai iš jūros atakavo Normandijos pakrantėje įsitvirtinusias vokiečių pajėgas.

Karybos klubo įkūrėjas Egidijus Kazlauskis kartu su kitais klaipėdiečiais taip pat filmavosi juostoje „Išgyventi D-dieną“.

„Mus pakvietė pavaidinti. Buvo labai karšta 2011-ųjų vasara, reikėjo daug ištvermės. Aš filmavausi pirmą kartą. Tai buvo viena iš mano svajonių“, – apie filmavimus pasakojo E.Kazlauskis

Jam esą buvo be galo smalsu pamatyti, kaip kuriami filmai, nes panašius karybos klubus Latvijoje, Lenkijoje ar kitur dažnai kviečia į tokius filmavimus. Lietuvoje tai buvo pirmas kartas, kai filmuoti koviniai vaizdai iš II pasaulinio karo.

Atsisakė maršalo vaidmens

Tačiau svajonei išsipildyti buvo lemta ne iš karto.

„Filmo kūrėjams reikėjo jaunesnių vyrų, tad mūsų vaikinai tiko, o aš buvau per senas. Po kokių dviejų savaičių jie man skambina ir siūlo suvaidinti vokiečių armijos maršalą Erwiną Rommelį. Aš jiems sakau, ką jūs sau galvojate, gerbiamieji? Aš morališkai negaliu jo vaidinti, tai buvo genialus karvedys“, – pasakojo E.Kazlauskis.

Jis kategoriškai atsisakė vaidinti garsųjį maršalą. Tačiau filmavimo organizatoriai po savaitės jam paskambino vėl.

„Tada pasiūlė amerikiečių generolo Normano Cota vaidmenį. Sutikau. Man labai patiko filmavimai. Tačiau buvo visko, ginklininkas pyko, kad aš šliauždamas smėliu sutepdavau ginklą, tačiau kaip vaidinti tikrą karą ir dar saugoti ginklą nuo smėlio?“ – klausė Egidijus.

Dalis ginklų buvo tikri, dalis – butaforiniai, tačiau dabar kompiuterių galimybės tokios stulbinančios, kad galutiniame filmo variante esą to atskirti neįmanoma.

Reikėjo, kad aktoriai visą laiką būtų šlapi, nors kaitino aitri saulė, buvo labai tvankus oras, bet vanduo jūroje – šaltas. Nelabai kas norėjo lįsti į jūrą su drabužiais.

„Aš, kaip “pavyzdinis„ generolas, lipdavau į jūrą, o vaikinams nusibodo, tai filmavimo grupė aktorius laistydavo vandeniu su ugniagesių žarna“, – juokėsi E.Kazlauskis.

Filmuojant „Išgyventi D-dieną“ reikėjo daug kraujo, jį, žinoma, pakeitė vyšnių sirupas, kuris į filmavimo aikštelę priviliojo labai daug vapsvų.

Įdomu tai, kad E.Kazlauskis, kuriam teko amerikiečių karo vado N.Cota vaidmuo ir kuris, pasak liudininkų, net mūšio lauke nesiskyrė su cigaru, buvo stulbinamai panašus į savo suvaidintą herojų.

Klaipėdiečių karybos klubas atminimui apie filmavimus „Išgyventi D-dieną“ lig šiol saugo butaforinį tanką, dalyvavusį „kovoje prieš nacistus Normandijos operacijoje“ Girulių paplūdimyje.

Klaipėdos kūrėjai neišnaudojo

Bene garsiausias daugiau nei prieš keturis dešimtmečius režisieriaus Algirdo Aramino Klaipėdoje sukūrtas filmas „Maža išpažintis“.

Beje, pagrindinio herojaus vaidmens atlikėjas panevėžietis aktorius Andrius Karka, prabėgus trejiems metams po to, įsikūrė Kretingoje, kur gyvena iki šiol ir moko vaikus groti fortepijonu.

Klaipėdos dramos teatro direktorius Gediminas Pranckūnas stebisi, kad sovietmečiu Klaipėda filmų kūrimui nebuvo deramai išnaudota. Čia susukti tik pavieniai epizodai.

„Klaipėdoje filmavausi filme „Kapitonas Džekas". Vaidinau jūreivį, teko kalbėti latviškai, vaikai latviukai leipo juokais iš mano latvių kalbos. O pagrindinį vaidmenį, regis, atliko Donatas Banionis“, – prisiminė G.Pranckūnas.

Atgavus nepriklausomybę, Klaipėdos uoste britai suko filmą „Kalnietis: ištakos“, paskui Jono Meko dukra Oona – „Lošėją“.

„Dabar išleisti klaipėdiečių Juozo Šikšnelio ir Vytauto Čepo romanai, galima būtų puikiausiai juos filmuoti pas mus, nes juose veiksmas vyksta Klaipėdoje“, – viltį, kad Klaipėdoje dar galėtų būti statomi filmai, išreiškė G.Pranckūnas.