Dešimt metų Italijoje gyvenanti Rita Mikučionytė prašo luktelėti, kol užmigdys dukrelę Silene. Lietuvė nusišypso: taip, tą pačią, kuri Ritos įsčiose, likus dviem savaitėms iki gimimo, išgyveno didžiausią per pastaruosius 30 metų Italijoje įvykusį ir šimtus gyvybių nusinešusį žemės drebėjimą.

Gyvena ekologiškame name

Abrucų regione, 12 kilometrų nuo sostinės L'Akvilos, kalnų kaimelyje gyvenančios 41 metų R.Mikučionytės pareigos – mama ir namų šeimininkė. Prieš gimstant dukrai moteris dirbo jos ir vyro restorane: padėjo gaminti patiekalus, priiminėjo užsakymus.

Dabar 300 kv. m ploto restorano „Prato Lunaro“ („Mėnulio pievos“) pavadinimas ne itališkas, bet angliškas – „Moon Village“: jį, Ritai besilaukiant kūdikio, sutuoktiniai išnuomojo dviem broliams italams.

„Italai labai myli savo vaikus. Kol jie maži, vyrai savo mylimosioms neleidžia dirbti“, – kalbėdama apie 2008 m. oficialiai jos sutuoktiniu tapusį 54-erių Rossano Soldati nusijuokė Rita.

Dabar ji su vyru, dviem 27-erių ir 24-erių dukterimis iš pirmosios Rossano santuokos, šunimi dalmatinu gyvena 130 kv. m ploto ekologiškame dviejų aukštų name. Jį pastatė pats Rossano.

„Ne, nė kiek nesigailiu, kad prieš dešimt metų Lietuvoje viską palikau, – tikino Alytaus politechnikume technologės specialybę įgijusi, 12 metų Vilniuje gyvenusi ir “Lietuvos geležinkelio„ tarptautinių reisų palydove dirbusi R.Mikučionytė. – Nesigailiu, nors per žemės drebėjimą Italijoje, kai žuvo daugiau nei 300 žmonių, patyriau sunkiai apsakomą siaubą.“

Prisiminimai pro ašaras

Prakalbus apie 2009 m. Italiją sukrėtusį 6,3 balo stiprumo pagal Richterio skalę ir didžiausią per pastaruosius 30 metų žemės drebėjimą Italijoje, Rita nutyla. L'Akvila tapo pačiu epicentru. Moteris susimąstė ir nerado tikslaus žodžio patirtai baimei išreikšti: „Tai buvo... tai buvo...“

Ji neslėpė, kad, prisiminus tai arba išgirdus apie žemės drebėjimą bet kurioje pasaulio šalyje, akyse tvenkiasi ašaros. Tą balandžio 5-osios į 6-ąją naktį Rita buvo nėščia 38-ą savaitę. Nuostabaus grožio dukrelė Silene gimė po dviejų savaičių – balandžio 23-iąją.

Ženklų, kad artėja kažkas baisaus, buvo: apie galimą žemės drebėjimą perspėjo mokslininkai, nerimą pareiškė studentai, išvydę skilinėjančias bendrabučio sienas.

„Aš bijau. Miegu su drabužiais ir kuprine, kad galėčiau kuo greičiau išbėgti į gatvę“, – Rita citavo vienos studentės žodžius internete.

Deja, mergina, naktį prasidėjus žemės drebėjimui, išbėgti nespėjo – ją rado negyvą.

Tarsi purtytų dėžėje

Tą Verbų sekmadienį Rita su Rossano ir jo tėvais lankėsi bažnyčioje. Pavakarieniavę, pažiūrėję televizorių atsigulė miegoti apie 22 val.

Po valandos staiga viskas sudrebėjo, tačiau pabudusią moterį nuramino vyras. Ji užmigo ir negirdėjo dar vieno drebėjimo apie 1 val., tačiau 3.33 val. nakties...

„Ėmė drebėti medinės mūsų namo lubos, lova, sienos. Iš terasos kaukdamas atbėgo šuo“... – Rita prisiminė, kad kai pabudo jai ėmė trūkti oro, apėmė baimė, panika.

Namo apačioje girdėjosi klyksmai, raginimai kuo greičiau bėgti į lauką. Buvo tamsu, nes dingo elektra. Bėgdama ir kliūdama už išvartytų daiktų brolienė susižalojo kojas. Rita skubėjo žemyn vilkėdama tik naktiniais drabužiais.

Žemė ištisai dundėjo ir drebėjo, širdį vėrė žmonių klyksmai. Buvo šalta, iš dangaus pasipylė kruša.

Basi ir tik su apatiniais

Atsiradus telefono ryšiui, pasipylė skambučiai: Rossano dirbo ūkvedžiu, prižiūrėjo apie 700 apartamentų, todėl reikėjo skubėti užsukti dujotiekį, vandentiekį.

Rita nusprendė važiuoti su vyru. Netrukus kelyje sutikti žmonės perspėjo, kad nuo kalnų krenta dideli akmenys, nuošliaužos. Žmonės buvo išsigandę, išbėgę iš namų pusnuogiai, basi.

„Netrukus pamatėme apvirtusią mašiną. Joje buvo prispaustas jaunas vaikinukas, – pasak R.Mikučionytės, į kalnus greitoji medicinos pagalba atskrenda sraigtasparniu, automobiliu – ne greičiau kaip per pusvalandį. – Pavyko prisiskambinti ugniagesiams. Paprašėme atvykti, o jie atsakė, kad negali, trūksta žmonių, nes mieste iš griuvėsių traukia sužeistuosius ir lavonus...“

Tuomet per žemės drebėjimą buvo evakuota dešimtys tūkstančių žmonių. Evakuoti visi ligoniai iš pradėjusios skilinėti ligoninės. Daugiau nei 300 žmonių žuvo, tūkstančiai buvo sužeisti.

„Laimė, kad tai įvyko naktį, nes rytą miestelyje būna daug žmonių ir aukų būtų buvę kur kas daugiau“, – teigė Rita.

Siūlė nuskraidinti sraigtasparniu

Žemė vis dar sudrebėdavo, todėl namuose buvo pavojinga. Rossano, greitosiomis įpuolęs į namus, išvilko į kiemą lovą, stalą, būtiniausius daiktus: dvi paras jie gyveno ir miegojo lauke.

„Buvo tamsu, dangus apsiniaukęs, kartais užeidavo kruša“, – Ritos atminty tai išliko kaip kraupus, fantasmagoriškas filmas, kurio herojai – jie.

Rossano sulaukė daugybės giminių, draugų iš Romos, kuri yra už 100 km nuo L'Akvilos, ir iš kitų miestų skambučių. Žmonės siūlė atvažiuoti ir pagyventi pas juos.

„Visi jaudinosi dėl manęs, o ginekologė patarė gimdyti už 50 km esančiame Terame arba Peskaroje, kuri yra už 100 km. Medikai būtų mane nuskraidinę sraigtasparniu“, – pasak Ritos, italai labai rūpinosi gyvenančiaisiais žemės drebėjimo zonoje.

Ypač daug jiems padėjo skandalingai išgarsėjęs Silvio Berlusconi. Žmonėms, netekusiems namų arba laikinai iš jų išsikėlusiems, buvo įrengti nauji apartamentai su baldais ir net buities įrankiais, taip pat amortizuojantys namukai, skirti kemperiai.

Atliko cezario pjūvį

Nuo streso, baimės nėščiai lietuvei iš nosies pasipylė kraujas. Rita su pažįstama ukrainiete, kurios namai sugriuvo, išvyko į Teračiną, esantį už 200 km nuo L'Akvilos, pas Rossano draugus. Šiame miestelyje prie jūros ji gyveno dar tris savaites po gimdymo.

Nuostabaus grožio Ritos ir Rossano dukrelė Selene gimė 20 km nuo jūros esančiame Fondyje. Moteriai buvo atliktas cezario pjūvis.

„Užsiuvant pilvą prasidėjo tokie dideli skausmai, kad aš pagalvojau: geriau būčiau žuvusi per žemės drebėjimą“, – nuoširdžiai ir atvirai pasakojo Rita.

Beje, gimus dukrai, per dešimt bendro gyvenimo metų italas Ritai pirmą ir kol kas vienintelį kartą padovanojo gėlių.

„Jis labai didelis gamtos mylėtojas ir jam skaudu, kai skinamos gėlės, pjaunami medžiai, nes tai – gyvi organizmai, – Rita šyptelėjo. – Jis kitoks, netipiškas, labai geros širdies, natūralus, gamtą ir žmones mylintis vyras.“

Pirmasis kūdikis po drebėjimo

Kai praėjus pusantro mėnesio po gimdymo Rita su dukrele grįžo namo, Rossano žmoną ramino: jo statytas namas gali išlaikyti ir 8 balų stiprumo žemės drebėjimą.

Galbūt Rossano, jau turintis dvi dukras, norėjo sūnaus? R.Mikučionytė nusijuokė: „Turbūt. Nes dar turi dvi anūkes. Tačiau jis labai myli Selene. Net ir mano mama pastebėjo, kad Rossano daug geresnis tėvas nei buvo maniškis.“

Lietuvės dukra buvo pirmasis po žemės drebėjimo gimęs kūdikis tame kaimelyje. Netrukus kažkas įdėjo jos nuotrauką internete ir Ritai bei Rossano pasipylė sveikinimai ir dovanos.

„Selene kambarys užverstas žaislais, sauskelnėmis, maisteliu, visko užtektų bent dešimčiai vaikų“, – juokėsi Rita.

Italai itin myli vaikus ir netrukus trejų metukų gimtadienį švęsiančią Silene giria visi draugai, kaimynai ir net nepažįstami.

„Kodėl Selene? – šyptelėjo Rita. – Vyras, kaip minėjau, didelis gamtos gerbėjas, o Selene – pievų gėlė.“

Dirbo traukinių palydove

Tai buvo drąsus ir net beprotiškas žingsnis – taip Rita vertina pažintį su Rossano ir kelionę į Italiją.

„Lietuvos geležinkelių“ tarptautinių reisų palydove dirbusi Rita mėgo savo darbą, Alytuje buvo nusipirkusi butą, bet gyveno sostinėje.

„Viskas apsivertė po vasaros kelionės pas draugę Danutę į Italiją“, – nusijuokė moteris, kurią už italo ištekėjusi bičiulė supažindino su Rossano.

„Negražus, didele nosimi, – kvatodamasi atviravo tuomet širdies draugo neturėjusi R.Mikučionytė. – Tačiau netrukus jis pavergė savo žmogiškumu.“

Rita šypsojosi prisiminusi, kai po penkių dienų draugė juokdamasi pasakė, kad italas prašo Ritos leidimo ją... pabučiuoti.

Natūralus ir nemėgstantis tuštybės

Grįžusi iš Italijos Rita negalėjo rasti vietos: mintyse ir akyse buvo tik Rossano. Ir jau po mėnesio šokiravo tėvus, draugus – viską metusi išvyko pas ją kvietusį italą.

Visą mėnesį ji intensyviai susirašinėjo SMS žinutėmis: Rossano rašė itališkai, Rita persiųsdavo žinutes draugei į Italiją, kad jas išverstų. Tuomet draugė Ritai rašė lietuviškai. Atsakymai mylimajam vėlgi skriejo tuo pačiu keliu: draugei į Italiją, atgal į Lietuvą, tuomet jau Rossano.

Jis nebuvo tipiškas italas: kvepiantis, susilaižęs, vilkintis kostiumu ir kabinantis makaronus.

Rossano – labai paprastas, natūralus, žmogiškas, draugiškas, nemėgstantis tuštybės, dirbtinumo, puikavimosi. Jis – auksinių rankų meistras, nerūko. Vegetaras ir net vyno išgeria itin retai.

Rita nuoširdi: „Jis mane labai smarkiai pakeitė į gera. Anksčiau mėgdavau vakarėlius, turėjau tuštybės, daugiau paviršutiniškumo, žmones vertinau pagal išorę.“

Netradicinė ir italo šeima: tėvas kūrė poemas, vienas iš dviejų brolių irgi menininkas, kuria animaciją: „Šeima, giminės mane priėmė puikiai.“

Tebėra svajonių vyras

Italijoje Rita trejus metus gyveno jai išnuomotuose apartamentuose. Dirbo restorane.

Rossano ją nusivesdavo į kalnus, paties įkurtą ir puoselėjamą botanikos sodą, kur augo ir naktižiedės (lot. Silene). Tai pievų gėlės, jų yra apie 400 rūšių. Šiuo vardu sutuoktiniai pavadino dukrelę.

Po trejų metų Rita persikėlė į Rossano kurtą dviejų aukštų namuką ant kalvos, kurį juosė akmenų tvora ir, žinoma, gėlės.

Beje, šis namas labai nepatiko buvusiai Rossano žmonai. Ji paliepė atskirai išnuomoti jai apartamentus: su ta moterimi nenoriai bendravo lietuvę pamilusios abi Rossano dukros.

Ar Rita nesigaili prieš dešimt metų palikusi Lietuvą, darbą, artimuosius?

„Ne, ne, ne! – nukirto moteris, kasmet apsilankanti gimtinėje. – Buvo, žinoma, nelengvų akimirkų. Italai kitokio mentaliteto, kitokios kultūros žmonės.“

Dabar ji labai laiminga. Nepatyrė diskriminacijos, nors ten kartais niekinamos rusės, ukrainietės ir kitų šalių moterys. O Rossano vis dar tebėra jos svajonių vyras.

Po akimirkos Rita nusijuokė: „Su juo norėčiau matytis dažniau. Jis labai geras visiems žmonėms. O mums, moterims, dėmesio mažai ir mažai.“