Lemtinga pažintis

Už italo Lucos ištekėjusi dzūkė jau šeštus metus gyvena Ligūrijos regione. Meilės nublokšta į saulėtąją Italiją, ji vis dar jaukinasi šią šalį ir mokosi į kasdienybę žvelgti paprasčiau.

Lijana pasakoja niekada negalvojusi, kad kada nors įleis šaknis užsienyje. Vilniuje gyvenimą susikūrusi moteris netikėtai susipažino su žaviu italu, kuris pamažu pavergė jos širdį. Dėl visko kalta populiari pažinčių programėlė, per kurią pora susipažino paskutinį Lucos viešnagės mūsų sostinėje vakarą. Kadangi vyras kitą dieną turėjo išvykti, pora gyvai nesusitiko, tačiau bendravimas nenutrūko.

"Iš šios pažinties nieko nesitikėjau. Galvojau, pabendrausime vakarą, ir tiek. Vis dėlto palaikėme ryšį ir toliau, nors abu prastai mokėjome angliškai. Aš mokykloje mokiausi vokiečių kalbos, Italijoje į užsienio kalbas apskritai nekreipiama dėmesio. Tačiau susirašinėti juk lengviau, nei kalbėti, – pastebi pašnekovė. – Po poros mėnesių Luca vėl atvažiavo į Vilnių. Man patiko, kad jis – protingas, apsiskaitęs, kruopštus, gražus vyras, skiriantis dėmesio savo išvaizdai. Įsimylėjau vos ne akimirksniu! Antram pasimatymui jau aš nuvykau į Italiją. Taip ir nebesiskyrėme."

Kartais nuo šios šalies pavargstu, bet dažniau ją beprotiškai myliu. Gyvendama čia pajutau, kad labiau atsipalaidavau, nebesinervinu dėl menkniekių.

Įveikė kalbos barjerą

Poros santykiai klostėsi labai greitai. Anot Lijanos, kai susipažįsti būdamas ne 20-ies, o 40-ies, neturi prabangos draugauti ir vienas pas kitą skraidyti kelerius metus. Todėl lietuvė nusprendė persikelti į Ligūriją.

"Dirbti galiu ir nuotoliniu būdu, o štai mano vyras turėjo svarbių darbinių įsipareigojimų Italijoje. Jis – uostų statybos inžinierius, architektas, visada turi būti darbo objekte. Todėl ir nusprendėme kurti gyvenimą jo gimtinėje, – paaiškina Lijana. – Man pasisekė, kad galiu dirbti per nuotolį. Italijoje net patiems italams sudėtinga susirasti darbą, tad užsieniečių nelabai kas nori priimti. Išsilavinusiems, vadovaujamą darbą dirbusiems atvykėliams geriausiu atveju gali pasiūlyti indų plovėjo arba valytojo pareigas."

Žinoma, atvykusi į Italiją Lijana pirmiausia čiupo italų kalbos žodynėlį ir ėmė mokytis kalbos. Jai labai stengėsi padėti ir anyta. Dabar lietuvė puikiai susikalba su vyro draugais ir uošviais, kurie gyvena šalia. Vis dėlto vis dar pasitaiko juokingų situacijų.

Sava: Lily Italijoje vadinama lietuvė mėgaujasi sugrįžusi paviešėti į gimtinę, kurioje, pagyvenus svetur, daug kas dar labiau žavi.

"Italų kalboje yra labai daug panašiai skambančių žodžių, kurie turi skirtingas reikšmes. Pavyzdžiui, duona yra "pane", o grietinė – "panna". Todėl kartais pasakau visai ką kitą, nei norėjau, – šypsosi pašnekovė. – Iš pradžių gėdijausi itališkai kalbėti, tačiau vėliau atsipalaidavau. Tad dabar su vyru angliškai beveik nekalbame, susikalbame itališkai. Net patys italai pagiria, kad kalbu geriau už kai kuriuos vietinius. Tačiau kartais, klausantis italų, ypač iš Neapolio, man prireikia vertėjo. Žiūrint itališkus filmus, kur veiksmas vyksta šiame mieste, vyrui visada sakau: o subtitrų italų kalba šiam filmui negalima nustatyti?"

Puikiai sutaria su uošviais

Į kaimynystę atsikrausčiusi daili lietuvė vietiniams italams kėlė didžiulį susidomėjimą. Tad pas tame pačiame pastate įsikūrusius Lijanos uošvius vis atvykdavo svečių. Ateidavo jie su reikalais, tačiau pagrindinis tikslas buvo pamatyti tą užsienietę. Lijana juokiasi, kad tokiais atvejais ji specialiai nekišdavo nosies iš namų, taip ir nepasirodydama smalsiems kaimynams.

Būsimi uošviai iš pradžių kiek skeptiškai žiūrėjo į sūnaus išrinktąją. Jiems atrodė, kad iš buvusio Rytų bloko atvykusi moteris galėjo ištekėti ne iš meilės. Geriau vieniems kitus pažinti trukdė ir kalbos barjeras.

Tačiau po kurio laiko Lijana su uošviais susidraugavo. Sako, kad jai labai pasisekė – vyro mama Paola nėra tipiška itališka anyta. Su ja Lijana rengia popietines kavos gėrimo valandėles, plepa ir juokauja. Anyta Lijaną lepina ir skaniausiais patiekalais, tad moteris juokiasi, kad išvykusi į Italiją priaugo kelis kilogramus.

"Tikriausiai visi esame girdėję apie itales motinas. Jos savo sūnus labai lepina ir niekaip negali susitaikyti, kad svetima moteris pavogė jų kokių 53-ejų metų pagranduką. Žinau ne vieną istoriją, kaip anytos su sriubos puodu veržiasi pas savo sūnus į namus ir moko marčias, kad jos ne taip ruošia vakarienę. Tad, prieš tekant už italo, reikėtų apie tai pagalvoti", – atkreipia dėmesį ji.

Įdomu tai, kad dukrų italai tėvai taip smarkiai neprižiūri. "Šią situaciją man puikiai iliustravo vienas vakaras su italėmis draugėmis. Mes, merginos, ėjome priekyje, o mūsų vyrai žingsniavo kiek atsilikę. Atsisukame – visi jie kalbasi telefonu. Pasirodo, visiems vienu metu paskambino mamos patikrinti, ar viskas gerai. Bičiulės juokėsi: o kodėl mums mamos neskambina?" – pasakoja lietuvė.

Puikiai Lijana sutaria ir su uošviu Adriano, kilusiu iš Sicilijos. Tai – žmogus, gyvenime patyręs nemažai sunkumų, daug dirbęs. Jis su marčia netgi pasidalijo savo senais itališkų patiekalų receptais. Būdamas vos trylikos Adriano pradėjo dirbti vietiniame restorane ir į užrašų knygelę susirašė visus receptus, pagal kuriuos gamindavo restorano šefas. Lijana su uošviu padiskutuoja apie alyvmedžių auginimą, alyvuogių aliejaus spaudimą.

"Kai uošvis įvertino mano keptą morkų pyragą ir netgi anytai prisakė paprašyti jo recepto, buvau devintame danguje!" – laiminga pasakoja Lijana, kurios uošviai yra lankęsi Lietuvoje ir ja susižavėjo.

Drauge: italą Lucą Lijana įsimylėjo vos ne akimirksniu ir nedvejodama ryžosi kurti bendrą gyvenimą.

Stebina itališka tvarka

Lily Italijoje vadinama lietuvė pripažino, kad reikėjo laiko priprasti prie kultūrinių šios šalies skirtumų. Prie kai kurių ji pratinasi ligi šiol.

"Mes, lietuviai, esame taisyklių ir punktualumo žmonės. O italai dėl to labai nesijaudina. Pavyzdžiui, jei namuose dingo internetas, kartais jo laukti gali tekti vos ne savaitę. Nesvarbu, kad tau reikia dirbti. Mano anyta buvo išsikvietusi energijos skirstymo operatorius, kad pakeistų skaitliuką. Jie atvažiavo tik po metų! Atliko darbą per kelias minutes ir išvažiavo, – juokiasi ji. – Jei Lietuvos geležinkelio stotyje parašyta, kad traukinys išvažiuos 12 val., taip ir bus. O Italijoje jis tokiu laiku gali būti net neatvažiavęs į stotį. Būna ir taip, kad traukiniai nesustoja mieste, kuriame turi sustoti, ir pravažiuoja pro šalį. Į mokslus ir darbus susiruošę žmonės lieka stovėti prie bėgių. O traukinys sustos tik kitame miestelyje už 20 km."

Tad Lijanos vyras buvo maloniai nustebęs, kad Lietuvoje traukiniai atvažiuoja laiku ir netgi perspėjama apie vienos minutės vėlavimą.

Pašnekovė stebisi ir Italijos paslaugų sektoriaus darbu. Parduotuvės čia dienos metu gali net kelioms valandoms užsidaryti.

"Italai to nesureikšmina, tačiau aš iš pradžių labai nervindavausi. Nueini į parduotuvę – ji dar nedirba, ateini už poros valandų –  ji jau nedirba. Pietūs, kurių metu viskas uždaryta, trunka net 3,5 valandos. Sakau – per tiek laiko pusę gyvenimo galima nugyventi, o jūs pietaujate, – šypsosi L.Vecchio. – Vyras iš manęs juokiasi, kad niekaip neišmokstu itališkų parduotuvių darbo grafiko. Stebina ir tai, kad beveik visi restoranai, picerijos, užeigos, kavinės dirba tik vakare, mat italams vakarienė, ko gero, yra svarbiausias dienos valgis. Tačiau šalies ekonomika tikrai pakiltų, jei vasarą kavines atidarytų ir pietums – juk turistai jose sėdėtų nuolat. O dabar vargšai tempia didžiausius maišus iš maisto prekių parduotuvių ir pietus gaminasi patys."

Italijoje padavėjai retai dėvi uniformą, dažniau atrodo kaip atsitiktiniai praeiviai. "Čia daug daugiau familiarumo. Lietuvoje nebūna taip, kad padavėjas staiga išsitrauktų telefoną ir pradėtų rodyti savo šuns ar motociklo nuotraukas. Kartą teko būti restorane, kuris priklauso rūstokos išvaizdos 50–60 metų vyriškiui. Belaukdama, kada kas nors priims mano užsakymą, pajutau trinktelėjimą per petį. Atsisuku – tai restorano savininkas man trinktelėjo su bloknotu ir klausia: o ką tu imsi? Visiškas familiarumas! Tačiau sėdėdama tame restorane supratau, kad tai man patinka: visi atsipalaidavę, linksmi, triukšmingi, ir tave nejučia įtraukia į itališką atmosferą", – įspūdžiais dalijasi Italijoje šaknis įleidusi lietuvė.

Grįžusi paviešėti į Lietuvą, ji dar kartą įsitikino, kad pas mus daugiau tvarkos, atsakingumo. Kita vertus, italai yra labiau atsipalaidavę, laisvi, besimėgaujantys saule. "Gal tai mes save įspraudžiame į per griežtus rėmus?" – svarsto pašnekovė.

Stereotipai nepasitvirtino

Išvažiuodama į Italiją, L.Vecchio, kaip ir daugelis, turėjo susikūrusi nemažai stereotipų apie šią šalį. Tačiau dalis jų nepasitvirtino. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad panašiai, kaip ir mūsų krašte, visi mėgsta privatumą.

"Labai nustebino aukštos, aklinos tvoros, kokių Lietuvoje retokai pamatysi. Visada galvojau, kad italai labiau linkę bendrauti su kaimynais, švęsti bendras šventes, tačiau per tas tvoras į kaimyno kiemą nė nepažvelgsi. Kita vertus, jeigu tau reikia pagalbos, kaimynai visada padės", – tikina ji.

Lijana manė, kad Italijos moterys beprotiškai gražios. "Tačiau, lai nesupyksta italės, beveik visos lietuvės sutiktos gražuolės buvo turistės", – sako Lijana, kurios nuomonei pritaria ir sutuoktinis.

O štai italai vyrai savo išvaizda itin rūpinasi. Tarp vietinių priimta rengtis puošniais rūbais, puoselėti šukuoseną, kruopščiai depiliuotis.

"Kartais paplūdimyje žiūriu į italų jaunuolius ir galvoju: jie geriau nusidepiliavę nei aš, – kvatojasi pašnekovė. – Labai gaila, kad neseniai netekome mūsų kaimyno, vyro tėvų draugo, 85-erių Umberto. Jis buvo tipiškas senosios kartos italo dabitos pavyzdys. Pas kaimynus išgerti kavos ateidavo pasipuošęs, netgi su kaklaskare. Buvo kupinas jėgų, visada suskeldavo kokį nors juokelį, pagirdavo mano mėlynas akis – italams jos atrodo labai neįprastos ir gražios."

Nors Lijana Italijoje jau apsiprato, vis dėlto suvokia, kad vietiniai ją tikriausiai visada laikys užsieniete. Kartais vakare nuėjusi į kavinę ima ir užsisako puodelį kapučino. Tačiau save gerbiantys italai šį gėrimą geria iki pietų, o vėliau jie renkasi espreso kavą. Kai kuriose kavinėse vakare kapučino kava netgi nepatiekiama. Šio gėrimo po pietų bando užsisakyti nebent turistai.

"Man vis atrodydavo, kad italai visada pykstasi ir kalba pakeltu tonu. Tačiau ilgainiui supratau, kad toks jų bendravimo stilius – jie tiesiog labai emocingi. O italų "amore" pasakomas taip, kad atrodo, jog tavęs su meile laukė 100 metų ir pagaliau sulaukė", – šypsosi Lijana.

Jauku: spalvingoje Italijos rivjeroje įsikūręs miestelis Imperija tapo L.Vecchio namais.

Alyvuogių paslaptys

Ligūrijoje lietuvė gyvena itin patogioje vietoje – aplink jūra, o už 40 km stūkso kalnai. Tad galima nuvažiuoti paslidinėti, o vėliau sugrįžti į paplūdimį.

Įsikūrusi Italijoje, Lijana taip pat nemažai sužinojo apie alyvuoges ir spaudžiamą iš jų aliejų. Išsispausti savo aliejaus čia – garbės reikalas. Dauguma šeimų, jeigu tik turi žemės sklypą, augina alyvmedžius. Lietuvės uošviai taip pat turi apie 100 šių medžių.

"Kai atvykau čia gyventi, man atrodė, kad užtenka nukratyti alyvuoges, jas susirinkti ir išvežti spausti aliejaus. Tačiau darbo su alyvmedžiais užtenka visiems metams. Pirmiausia, medžius būtina nuolat karpyti ir genėti. Be to, tai reikia daryti taisyklingai, nes kitaip alyvuogių derlius bus prastas. Būtina purenti ir perdžiūvusią žemę, kurią išpurenus, iš karščio ji sušoka į kiečiausius grumstus. Taip pat visą laiką turi stebėti, kad musytės ar kiti vabalai nesunaikintų tavo alyvuogių, – atskleidžia ji. – Netoli mūsų įsikūrė anglo ir moldavės šeima, kurių sklypelyje irgi auga alyvuogių medžiai. Vaikšto jie apie savo alyvmedžius – nežino nė iš kurio galo pradėti. Todėl pasikvietė italą pagalbininką, kuris patarė, kaip medžius nugenėti. Mano uošviai į šį genėjimą žvelgė su didžiuliu siaubu – juk po jo alyvuogių derliaus tikrai nebus dar kelerius metus! Pasirodė, kad tas pagalbininkas niekada alyvmedžių iš tikrųjų nebuvo karpęs, tik matė tai darant savo uošvį."

Tad, pasak italą pamilusios Lijanos, tokia jau ta Italija. Lietuviams ji gali būti keista ir nesuprantama. Tačiau kartu – be galo graži, saulėta ir žavinti savo atsipalaidavimu.

"Kartais nuo šios šalies pavargstu, bet dažniau ją beprotiškai myliu, – pripažįsta pašnekovė. – Gyvendama čia pajutau, kad labiau atsipalaidavau, nebesinervinu dėl menkniekių. Žinoma, Italija prie manęs nesipratina, tai aš turiu prie jos pratintis. Tačiau manau, kad man sekasi."