Šokdamas žmogus ne tik linksminasi – jis atsiskleidžia. Ir atskleidžia partnerio charakterį.
Turtas: Č. ir J.Norvaišos prisipažįsta, kad šokis pripildė ir nuspalvino jų gyvenimą.
Maksimalistė: J.Norvaišienė savo auklėtiniams kaip ir sau pačiai visada aukštai kėlė kartelę.

Gimtadienio tostas: kad 45-ąją sukaktį švenčiantis sportinių šokių klubas "Sūkurys" nepaliautų garsinti Kauno ir Lietuvos. Kad elegancijos ir romantikos varžybose su sportu visada laimėtų Jo Didenybė Šokis. Kad "Sūkurio" vadovų – Jūratės ir Česlovo Norvaišų pora išliktų įrodymu, jog tango šokamas dviese.

Sportinių šokių klubas "Sūkurys" sulaukė 45 metų. Tokį gimtadienį švenčiantis  kolektyvas – jau veteranas. Pačia geriausia prasme. Klubo vadovai Jūratė ir Česlovas Norvaišos renginių centre "Reval Hotel Neris" vyksiančiose iškilmėse, be abejo, primins "Sūkurio" startą – kaip viskas įsisuko ir kodėl tebesūkuriuoja iki šiol.

Tada, kiek daugiau nei prieš 45 metus, J. ir Č.Norvaišos buvo jauna perspektyvių medikų pora, auginanti dukrelę. Vieną dieną jie nutarė pasimokyti proginių šokių ir nuėjo į Vido Kamaičio vedamus pramoginių šokių kursus. Ir niekada nesigailėjo medikų karjerą iškeitę į šokį.

Suknelės – iš užuolaidų

“Mums, dvidešimčiai porų, nusiteikusioms propaguoti pramoginius šokius, vadovavo Tomas Petrikis, – pasakojo J.Norvaišienė. – 1963-iaisiais įvyko pirmasis konkursas, kurį mes laikome oficialia savo kolektyvo susiformavimo pradžia."

“Tiulio tada nebūdavo, o šokėjų suknelės privalėjo būti pūstos. Siūdavomės iš iškrakmolytų užuolaidų. Ir specialių batelių šokėjams nebūdavo, audavomės paprastus išeiginius. Kartais tos krakmolytos užuolaidos kojas “nutarkuodavo” iki kraujo. Ir batai nutrindavo. Su žaizdomis šokdavome”, – prisiminė J.Norvaišienė.

Nori būti geriausi visur

 “Nei aš, nei Česlovas niekada nesigailėjome. Šokis mūsų gyvenimą pripildė tokios įvairovės, tokių įspūdžių, kokių niekada nebūtume patyrę užsiimdami kita veikla. Nebūtume pamatę tiek pasaulio, įgiję tiek draugų”, – kalbėjo J.Norvaišienė paklausta, ar vertėjo pašvęsti gyvenimą tokiam efemeriškam užsiėmimui, kaip šokiai.

“Tik vienas dalykas: jei nebūtume šokę, Česlovas būtų studijavęs kino režisūrą Maskvoje, – sakė "Sūkurio" vadovė. – Jis viskam gabus žmogus, ir jo sukurti mėgėjiški filmai yra laimėję Sąjungoje pirmąsias vietas.”

Maksimalizmas yra savotiška "Sūkurio" tradicija – geriausios šokėjų poros geriausiomis būna visur. Ne tik repeticijose ir varžybose, bet ir moksluose. “Ir mes su Česlovu tokie buvome”, – šyptelėjo J.Norvaišienė.

Šokėjų šeimos – mažos

Paklaustas, kiek per 45 metus “Sūkuryje” sukosi porų, Č.Norvaiša nusijuokė: "Tūkstančiai. Jau pasikeitė 3-4 šokėjų kartos, tarp kurių buvo dešimtys prizininkų, čempionų. Statistika – įspūdinga."

– Jūs, šokėjų ir trenerių pora, į gyvenimą išleidote vieną atžalą, dukrą. Nenorėjote daugiau įpėdinių? – pasiteiravome Č.Norvaišos.

– Šokome. Nebuvo kada. Mūsų gyvenime visada buvo labai daug tempo, judėjimo po visą pasaulį.  Tarp tų, kurie gyvenimą susiejo su profesionaliais šokiais, visi turi tik po vieną vaiką. Arba neturi iš viso.

– Kas jums, pagal specialybę medikams, yra šokiai? Pašaukimas? Potraukis, kuriam neįstengėte atsispirti?

– Nesakyčiau, kad tai pašaukimas. Aš nešokau nuo mažens, užsiiminėjau kitokiu sportu – gimnastika, boksu, irklavimu. Mes su Jūrate baigėme Medicinos institutą. Ji rašė disertaciją, pasiliko dėstyti, aš tapau Radijo gamyklos profilaktoriumo-sanatorijos “Banga” direktoriumi. Bet paskui pagrindiniu mūsų darbu tapo "Sūkurys". Perėjimas vien prie prie šokių buvo neskausmingas. Atvirkščiai, tai – laimė.

Ant parketo atsikleidžia asmenybė

– Kas šokyje jums gražiausia?

– Gracija, plastika, muzikinis judesys, kaip mes vadiname. Šokis – tai mažai su kuo palyginama pramoga. Šokdamas žmogus ne tik linksminasi – jis atsiskleidžia. Ir atskleidžia partnerio charakterį.

– Ar šokdamas esate padaręs atradimų? Apie partnerę arba sau – apie save?

–  Mes šioje srityje jau sugadinti. Kaip ir medikai. Šoka medikas su moterimi, mato ant jos kaklo apgamėlį ir galvoja: iš jo gali išsivystyti melanoma, jį reikia šalinti, operuoti. Taip ir man: jaučiu, jei moteris, šokdama su manimi, kompleksuoja, negali atsipalaiduoti. Tada negaliu atsipalaiduoti ir aš. Pradedu mokyti: taip statyk koją, pradėk judesį nuo klubo. Jei šokyje yra – o juk visada yra – erotikos, tai mes, sugadintieji, jau nebegalime to pajusti. Nors teoriškai žinome, kad tuomet kažkas įsižiebia tarp vyro ir moters.

– Kokiam šokiui pakviestumėte jums patinkančią moterį?

– Turbūt lėtam valsui. Jis toks romantiškas, truputį paslaptingas. Apskritai mums, lietuviams, artimiausias yra Vienos valsas. Kaip ir jis, sieloje mes esame lyrikai.

Prizininkų ir čempionų kalvė

Oficialia sportinių šokių klubo "Sūkurys" įkūrimo data laikomi 1963-ieji. Pirmasis vadovas buvo Tomas Petrikis. Kolektyvo branduolį sudarė 20 mėgėjų  porų.
J. ir Č.Norvaišos vadovavimą “Sūkuriui” perėmė 1974-aisiais. 10 metų – nuo 1964-ųjų iki 1974-ųjų jie buvo stipriausia ir tituluočiausia SSRS šokėjų pora.
Kaip profesionalai Jūratė ir Česlovas šoko iki 1982-ųjų. Paskui šokį iškeitė į trenerių darbą ir liko “Sūkurio” vadovais. Šiandien šis klubas vadinamas prizininkų ir čempionų kalve.

---

Kodėl žmonės šoka

"Tai, kad Lietuvoje šiandien žmonės masiškai mokosi šokti – joks atsitiktinumas, – įsitikinęs Č.Norvaiša. – Lietuviai yra drovi ir komplekuota tauta, bet prigimtis nugali. Šokti žmogus pradeda anksčiau nei kalbėti. Kūdikis ima judėti, išgirdęs ritmingą muziką. Ritmui paklūsta visa žmogaus fiziologija – kraujo cirkuliacija, širdies dūžiai. Ląstelių, molekulių lygyje vyksta judėjimas tam tikru ritmu."

Vadovas: Č.Norvaiša – reiklus ir atidus treneris, apie save sakantis: "Širdyje esu romantikas."