Išvykai į Tekančios Saulės šalį grupelė lietuvių pasirinko spalio pabaigą, kai nėra pernelyg karšta. L.Panovienės nuomone, į Japoniją geriausia vykti būtent šiuo metu arba pavasarį, kai žydi japoniškos vyšnios – sakuros. "Žadinantis gamtą pavasaris ir auksinis ruduo – patys gražiausi metų laikai", – šypsojosi moteris.

Norėdami kuo geriau pažinti Japoniją, lietuviai aplankė dabartinę ir buvusias sostines Tokiją, Narą ir Kiotą, įspūdingus miestus Mijadžimą, Hakonę bei šiurpią istoriją menančią Hirosimą.

Basakojai japonai

Keliaujant po šalį galima išvysti daugybę dalykų, kurie europiečiui neįprasti. Muziejuje, biure ar traukinyje pamačius basakojį japoną nereikėtų stebėtis.

"Batus nusiauna japonai per ilgas keliones, dirbdami kompiuterių specialistai. Muziejuose taip pat vaikštoma basomis. O namuose, prieškambaryje, yra net speciali vieta batams nusiauti. Ir tik basomis galima lipti ant pakylos, vedančios į kambarį", – apie kultūros ypatumus pasakojo L.Panovienė.

Nemažai japonų iki darbovietės kasdien keliauja šimtus kilometrų. Greičiausias transportas – traukiniai. Gyvenimas juose tiesiog virte verda: vieni valgo, kiti miega, treti dirba kompiuteriu. Paslaugios palydovės nešioja specialius vakarienės ar pusryčių rinkinius, gėrimus. Baigę valgyti gamtosauga besirūpinantys japonai čia pat traukinyje rūšiuoja atliekas: vienkartinius indus ir lazdeles meta į skirtingas šiukšlių dėžes.

"O jau mandagumas! Į vagoną įžengusi traukinio palydovė visiems žemai nusilenkia, taip pat elgiasi ir bilietų kontrolierius. O išeidami iš vagono atsisuka į visus ir dar kartą nusilenkia. Beje, kontrolieriai miegančių keleivių nežadina", – negalėjo atsistebėti L.Panovienė.

Punktualumas sekundės tikslumu

Moterį nustebino ir tai, kad japonai vyrai itin nemėgsta išsiskirti. Nenešioja žiedų, prabangių laikrodžių ar kitų į akį krintančių aksesuarų. Visi atrodo vienodai – vilki juodus kostiumus ir baltus marškinius.

"Metro stotyje visi žmonės išsirikiuoja eilėmis, paskui daugybė vienodais kostiumais vilkinčių vyrų tvarkingai sulipa į traukinį, – pasakojo lietuvė. – Visa tai įvyksta taip greitai, kad net sunku patikėti, žinant, jog didžiausia traukinių stotis per dieną aptarnauja net tris milijonus žmonių."

Ypatingą pagarbą japonai vieni kitiems rodo ir autobusų stotelėse. Išlipantieji visuomet rikiuojasi prie galinių autobuso durų, o įlipama tik pro priekines, šalia vairuotojo esančias, duris.

Japonams kultūros nestinga ir naudojantis mobiliaisiais telefonais. "Milijoniniame mieste nė karto neteko girdėti mobiliojo telefono skambučio. Gerbdami vieni kitus ir rūpindamiesi kiekvieno ramybę, japonai išjungia garsą", – pastebėjo L.Panovienė.

Beje, Japonijoje itin gerai išplėtota transporto sistema. Autobusai, tramvajai, traukiniai ir šinkasenai (greitieji traukiniai) – punktualūs sekundės tikslumu. Pastarieji yra pagrindinė transporto priemonė Japonijoje – jais dažniausiai keliauja į darbą Tokijuje žmonės iš mažesnių miestų.

Padėti turistui – garbė

Jei pasiklydęs svetimšalis paklausia kelio, net ir labai skubantis japonas niekada neatsisakys jam padėti. O jei nežinos, kaip parodyti kelią atvykėliui, vis vien versis per galvą: tyrinės žemėlapį, mėgins kažką aiškinti japoniškai, rodyti ranka. "Japonai nemoka pasakyti "ne", – sakė L.Panovienė.

Įdomu, jog Japonijoje nėra įprasta palikti arbatpinigių. To nežinodamas užsienietis gali įžeisti vietinį. "Japonas vysis per pusę miesto, kol atiduos jam nepriklausančius pinigus", – juokėsi pašnekovė.

Be to, kaip pastebėjo moteris, Japonija yra labai saugi šalis, o vagystės – išskirtinis atvejis. Net parduodami moteriškų rankinių modeliai čia – be įprastų europietei slaptų kišenėlių, užtrauktukų.

Kita vertus, net ir nedidelėse parduotuvėse prekeiviai demonstruoja ypatingą pagarbą pinigams. Kliento paduotas banknotas pirmiausia magnetu pritvirtinamas prie kasos aparato ir tik atidavus grąžą, o pirkėjui ją suskaičiavus ir patvirtinus, kad viskas gerai, pinigai įdedami į kasą. Įdomu ir tai, kad banknotą pardavėjas pirkėjui paduoda lenkdamasis ir pirštais laikydamas jį už kraštelio.

Kitaip nei daugelyje kitų šalių, Japonijoje nėra prastų, neprestižinių profesijų. Anot L.Panovienės, čia ir autobuso vairuotojas gerbiamas, jis jaučiasi vairuojamo transporto šeimininku, vilki dailią uniformą, mūvi baltas pirštines, padeda įlipti ir išlipti keleiviams, maloniai bendrauja. "Iš karto matyti, kad žmogus didžiuojasi savo darbu", – susižavėjimo neslėpė lietuvė.

Vietelės gurmanams

Estetika, tvarka ir švara garsėjančioje Japonijoje galima surasti ypatingų kavinukių miestų centruose, kur specialiai sukurta gana išskirtinė aplinka. Prabanga jose nedvelkia, tačiau patiekalų kokybei ir asortimentui skiriama ypač daug dėmesio.

Po Japoniją keliavusi L.Panovienė su šioje šalyje gyvenančiu lietuviu Adomu ir jo mergina vienoje Makoto miesto kavinių prisėdo ant senų taburečių, prie kuklaus stalo iš geltonų plastikinių dėžių ir lentų. Bet ant jo puikavosi aukščiausios kokybės sveikas maistas ir karšta sakė. Toks kontrastas neturėtų stebinti keliaujant po šią Rytų šalį.