Kaip juoda ir balta

Ištisą valandą. Akis į akį su publika. Viena scenoje. Drąsiai ir spalvingai kalbanti apie sudėtingus ir paprastus dalykus. Trenkta, įdomi, o kartais statistiškai nuobodi aktorės Jolantos Puodėnaitės herojė monospektaklyje „Aš laukiu tavęs, mielasis“ sudomina. Vėliau sukelia gailestį, prajuokina, pelno simpatijas, stebina ir sukrečia.

Juokas, baimė, pagieža, širdgėla, viltis ir neviltis. Moteris, kuri turi viską, ko gali norėti, bet neturi teisės būti asmenybe. Ji yra ir mama, ir meilužė, ir geismo objektas, taip pat - užmokesčio negaunanti tarnaitė, žmona, namų šeimininkė. Spalvų, emocijų ir gyvenimo uraganas.

Aktorė J.Puodėnaitė tikino, kad jos herojė ir ji pati skiriasi kaip juoda ir balta. Jų požiūris į meilę, vyrus ir seksą priešingas. Tačiau scenoje išgyventi kito žmogaus gyvenimą aktorei visada smalsu.

Linija tarp spalvų

J.Puodėnaitė monospektaklyje kuria trenktos, vienišos moters vaidmenį, kurią užrakinęs namuose laiko pavyduliaujantis vyras.

„ Ta moteris gyvena savame pragare, kurį sukūrė ji ir jos artimieji. Nusivylusi, vieniša, neturinti su kuo pasišnekėti ir negalinti būti savimi, - pasakojo aktorė. - Mano gyvenimo kasdienybė yra visiškai priešinga. Esu laiminga, nes myliu. Auginu sūnų. Turiu draugų. Džiaugiuosi gyvenimu. Ieškau ir randu, mažais žingsneliais einu pirmyn. Tačiau, ko gero, ir pati kvaištelėčiau, jei mano pasaulis sumažėtų iki kelių žmonių ir užrakinto buto“, - šypsojosi ji.

Aktorė prisipažino, kad kurti nelaimingos moters vaidmenį nėra labai paprasta, tačiau kur kas įdomiau nei kokios saldžios, išdailintos paukštytės.

„Net jei gyvenu visiškai kitaip, nei mano herojė, tarp balto ir juodo visada yra riba, mažytis ruoželis, jungiantis ir atskiriantis šias spalvas. Ko gero, kiekvienas buvo bent prisilietęs prie šios linijos ir žino, ką reiškia neturėti vilties. Iš savo tamsiųjų gyvenimo akimirkų sėmiausi jėgos perteikti herojės priartėjimą prie ribos. Be to, vien balta nebūna. Spalvos nuolat keičiasi. Tačiau gyvenime stengiuosi matyti ir rinktis šviesiąsias“, - prisipažino ji.

Kuria Pilies teatre

J.Puodėnaitė šiemet švenčia savo aktorinio darbo dešimtmetį. Klaipėdos dramos teatro aktorė džiaugėsi, kad gali šią nedidelę, bet jai reikšmingą progą įprasminti monospektaklio „Aš laukiu tavęs, mielasis“ premjera.

Publika spektaklį pirmą kartą pamatys vasario pabaigoje.

Pilies teatre, pakviesta režisieriaus Alvydo Vizgirdos, J.Puodėnaitė kuria pirmąjį spektaklį, kuriame tiek daug erdvės improvizacijai, emocijoms ir aktoriui.

Italų dramaturgo, aktoriaus Dario Fo kartu su žmona Franka Rame parašytą pjesę „A Women Alone“ išvertė režisierius A.Vizgirda.

Vienas iš pjesės autorių D.Fo 1997 metais buvo apdovanotas literatūrine Nobelio premija. Įžymusis italas pats rašo pjeses ir pats jose vaidina.

Pjesėje „Aš laukiu tavęs, mielasis“ pagrindinis dėmesys sukoncentruotas į aktorės vaidybą bei tekstą, žybčiojantį aštria satyra. Tekstas erzina ir žada netikėtų atradimų.

Kaip tirpi kava?

J.Puodėnaitė šypsojosi cituotadama vieną savo herojės frazę:

„Turiu būti kaip tirpi kava – visada pasiruošusi. Visada nusipraususi, susišukavusi, išsikvėpinusi, visada turiu būti minkšta, šilta, paklusni ir, svarbiausia, – turiu tylėti“.

Ji tikina suvokianti, kad realybėje gyvena daugybė moterų, kurios iš tiesų visą savo gyvenimą paskiria vyrui ir nė nemėgina užsiminti, kad jos taip pat yra asmenybės, turinčios savo poreikių ir norų.

„Nors pati vargiai save įsivaizduoju kaip visada pasiruošusią tirpią kavą, tačiau tereikia apsižvalgyti aplink ir pamatysi dešimtis, šimtus tokių moterų. Čia pat, visai arti, - atsiduso ji. - Gerai, kad visuomenės ir vyrų požiūris į moterį palengva keičiasi, tačiau vyresnės kartos moterys neretai gyvena klusniai lenkdamosi savo teisėtiems sutuoktiniams. Tačiau visi savo gyvenimus kuria patys,“ - sakė aktorė.

Kaip traukinyje

Spektaklio režisierius A.Vizgirda „Klaipėdai“ sakė, kad pjesė – netradicinė. Ir pradžia, ir finalas žiūrovams turėtų pateikti netikėtumų.

„Pjesės autoriai – vyras ir žmona. Jie abu ir aktoriai, todėl puikiai jaučia, ko reikia žiūrovui. Man pačiam įdomu dirbti, nes pjesė nelėkšta, netikėta, su grotesko elementais, galimybe pakoketuoti su žiūrovais. Galima ją ir vienaip, ir antraip suprasti, tačiau ji mūsų dienų, šalia mūsų, arti“, - sakė režisierius.

A.Vizgirda tikino, kad monospektaklio personažas, kaip ir traukinyje sutiktas pakeleivis, gali būti įdomus arba ne. Jei įdomus – kelionė nusisekė, jei nuoboda – nesuprantama, kam apskritai susitikimas įvyko.

„Tikiu, kad susitikimas su keturiasdešimtmete namų šeimininke neprailgs ir nustebins. Išklausyti ir išgirsti ją kiekvienas gali savaip. Svarbu, kad būtų įdomu“, - sakė jis.

Mėgino atskleisti

A.Vizgirda tikino, kad J.Puodėnaitę šiam vaidmeniui pakvietė todėl, kad jautė aktorės galimybes ir matė, kad ne visos jos atskleistos ir išryškintos.

„Yra puikių atsiskleidusių artistų, o aš jaučiau, kad Jolanta scenoje gali daugiau, geriau, įdomiau. Gerai, kad abiem mums įdomu dirbti, kad galėjau padėti aktorei atsiskleisti kitu kampu. Pjesė patraukli. Ji leidžia aktoriui parodyti savo galimybes“, - tikino jis.

A.Vizgirdai į Klaipėdą šiam spektakliui pavyko pakviesti ir naują komandą – scenografę Martą Vosiliūtę ir kompozitorių Joną Jurkūną.

Visų bendrą darbą klaipėdiečiai Žvejų rūmuose pirmą kartą galės pamatyti premjeriniame spektaklyje vasario 24 dieną.

Erzinimąsi iššluoja

„Aš tokia laiminga, kad lygindama skalbinius raičiojuosi iš laimės...“ - ši frazė iš pjesės J.Puodėnaitę prajuokina, bet primena, kad tobula buitis retai tampa laimės priežastimi.

Aktorė dienraščiui sakė, kad buities ir buitinių darbelių nesureikšmina, privalomus darbus daro lengvai ir neprisiversdama.

„Tik švariuose namuose norisi užsidegti žvakę ir išgerti puodelį arbatos. Nors lyginti ir nemėgstu, imu ir padarau. Be laimės, bet ir be nusivylimo, - šypsojosi aktorė. - Kasdien namams skiriu bent pusvalandį laiko, todėl visą dieną trunkančių lakstymų su šluoste nepatiriu. Be to, sūnus jau didelis – pirmokas, o artimas žmogus taip pat nevengia prisiimti atsakomybės už buitį,“ - pasakojo ji.

J.Puodėnaitė kvatodamasi prisiminė labiausiai nustebinusį mylimojo buities darbą.

„Susierzinusi sėdėjau ant sofos. Ir viena, ir kita buvo negerai, viskas netiko ir nepatiko, niekas negalėjo įtikti, užsispyriau kaip mažas vaikas. Tada jis paėmė šluotą ir ramiu veidu ėmė šlavinėti švarias grindis. Artėdamas prie durų, niūniavo: „Mhm, kažkas blogų energijų į namus prinešė, reikia išsikuopti.“ Tada atidarė laukujes duris ir iššlavė visą negerą nuotaiką į koridorių. Tiek kvatojausi, kad dar ilgai kvaili kaprizai į namus negrįžo. Jei priartėdavo, vis prisimindavau tą vaizdą – mylimasis erzinimąsi iššluoja pro duris“.

Aktorė dienraščiui prisipažino, kad jau kelerius metus yra laimingai įsimylėjusi.

Moteris iš gyvenimo

J.Puodėnaitė tikino, kad kurti spalvingos ir keistos namų šeimininkės personažą įdomu buvo ir todėl, kad ši moteris – iš gyvenimo.

„Keletą dienų specialiai vaikščiojau didžiuliame prekybos centre ir stebėjau moterų veidus. Nors viena kita moteris švytėjo ir šypsojosi, bet, matyt, parduotuvė ir yra ta vieta, kur rinkdamos produktus šeimai moterys iš laimės nesiraičioja, - tikino ji. - Net jei sakau, kad mano herojės gyvenimas priešingas manajam, kiekvienos moters, net laimingos, kasdienybėje būna visokių akimirkų. Be to, kiekviena stebime ir matome, kaip gyvena kitos. Nieko iš piršto laužti nereikėjo. Ir pjesės tekstas, ir vaidmuo – iš gyvenimo“, - tikino aktorė.

Pasak J.Puodėnaitės, spektaklio herojė atvirai, iš savo patirties kalba apie seksą.

„Jos mintys mane ir juokino, ir stebino, ir vertė susimąstyti. Jos požiūris į seksą labai savitas. Tačiau pati pažįstu moterų, kurioms nuolat vaidenasi, kad jos visiems patinka, jų visi geidžia. Pažįstu ir tokių, kurios nepatiria laimės aistros guolyje ir savo nepasitenkinimą lieja ant galvų kam papuola, bet kokia proga“, - prisipažino ji.

Beviltiškas bėgimas?

„Kai girdžiu sakant:„Kažkas patyrė orgazmą“, aš įsivaizduoju žmogų, beviltiškai lekiantį paskui visu greičiu bėgantį tramvajų ir besitaikantį kaip nors į jį įšokti“, - tai dar viena vaizdinga pjesės frazė.

J.Puodėnaitė šypsodamasi pasakoja, kad ji pati beviltišku bėgimu vadina žmonių norą tikėti, kad jie taps laimingi patyrę kuo daugiau, kuo išradingesnio sekso,

„Skirtingai nei mano herojė, aš nesidroviu šnekėti apie seksą ar orgazmą, bet nesu linkusi atvirauti apie tai viešai. Ir skirtingai nei herojė, nemanau, kad pornografiniuose žurnaluose nufotografuotos moterys keistose pozose prieš tai buvo sugipsuotos ir tik tada nufotografuotos jų atskiros anatominės dalys. - juokėsi ji. - Tačiau jau nebepamenu, kada paskutinį syk varčiau pornografinį žurnalą, nes meilės ir buvimo su vyru prasmės ieškau kiutose dalykuose“.

Aktorė prisipažino, kad tikrai nenorėtų būti panaši į savo heroję kasdienybėje.

„Susigyvenau su ta kvaištelėjusia persona. Net pamėgau ją. Ji, vargšė, visai miela. Tačiau jei aptiksiu jos pėdsakų savyje realiame gyvenime, gal man bus lengviau juos atpažinti ir... ištrinti tarsi trintuku“, - šypsojosi ji.