– Kada jūs pati pirmą kartą išvykote į kalnus? Kaip supratote, kad norite susieti savo gyvenimą su kalnų medicina?

– Pirmą kartą į kalnus išvykau prieš gerus septynerius metus. Tas pirmas kartas buvo spontaniškas, bet nuostabus. Baigusi rezidentūrą nusprendžiau padaryti pertrauką. Štai tada su draugu ir iškeliavome į Nepalą. Praleidome ten beveik du mėnesius, tada ir sužavėjo kalnai. Supratau, kad darbas ligoninėje neišpildys visų mano gyvenimo lūkesčių. Todėl, grįžusi į Lietuvą, pakeičiau darbo sritį. Esu baigusi nefrologiją, tačiau įsidarbinau Skubios pagalbos skyriuje. Pasirinkau dirbti ne visu etatu, kad liktų laiko keliauti.

Vėliau susipažinau su žinomu alpinistu Sauliumi Saikausku. Tuo metu dirbau Kraujo centre su donorais. Kai jis atėjo duoti kraujo, įsikalbėjome apie kalnus. Po kurio laiko Saulius išmokė mane laipiojimo technikos, tad pradėjau laipioti kur kas profesionaliau. Deja, 2018 m. S.Saikauskas žuvo Kirgizijos kalnuose, tačiau būtent jis įkvėpė mane domėtis kalnų medicina, suvokti, kokia ji reikalinga.

Prieš dvejus metus baigiau tarptautinius kalnų medicinos kursus Nepale ir nuo to laiko dirbu šioje srityje. Įdomu tai, kad net ir kalnų valstybėse šios srities medicinos žinių trūksta. Pavyzdžiui, Nepale ir Indijoje – šalyse, kurios puikuojasi didingais Himalajų kalnais, kalnų medicina ir jos tradicijos nėra grįstos mokslu. Tam tikromis sąlygomis vietinių gydymo metodai išvis netinkami.

Gydytoja nefrologė K.Masteikaitė nesigaili pakeitusi specializaciją – kalnais ji gyvena jau ne vienus metus.

– Kaip gimė jūsų tinklaraštis "Kalnų gydytojos užrašai"?

– Tinklaraštį rašau apie metus – nusprendžiau savo žiniomis pasidalyti su visuomene. Tinklaraštyje pateikiu svarbią keliautojams medicininę informaciją, aprašau įvairias medicinines būkles ir patologijas. Populiariąją informaciją skelbiu ir feisbuko paskyroje. Džiugu, kad sulaukiu nemažai klausimų: žmonės teiraujasi apie kalnų vaistinėles, pageidauja asmeninių konsultacijų. Išties į kalnus keliaujama vis daugiau. Kadangi vyksta ir vyresni, lėtinėmis ligomis sergantys žmonės, vis labiau domimasi ir kalnų medicina. Juk kelionėje svarbiausia – sveikata.

– Savo tinklaraštyje rašote apie kalnų ligą. Kas tai?

– Kai žmogus kopia aukštyn, dėl sumažėjusio atmosferos slėgio mažėja ir deguonies slėgis kraujyje. Paprastai tokiu atveju žmogaus organizme vyksta pokyčiai, vadinami aklimatizacija. Kitaip sakant, mūsų kūnas prisitaiko prie pasikeitusių sąlygų. Jei organizmas prisitaikyti nespėja, atsiranda tam tikrų patologinių pokyčių. Vienas svarbiausių kalnų ligos simptomų – stiprus galvos skausmas. Jis atsiranda ne iš karto, gali pasireikšti netgi praėjus 4–12 valandų nuo pakilimo iki tam tikro aukščio. Kartu gali pykinti, kankinti vėmimas, svaigti galva. Paprastai gydymui pakanka vaistų nuo skausmo ir, žinoma, reikėtų aukščiau nebekilti – ilsėtis, kol simptomai praeis. Jeigu po 24 valandų, taikant gydymą, simptomai nepraeina, rekomenduojama leistis žemyn. Organizmui gavus deguonies, būklė turėtų pagerėti.

Kalnų liga nėra blogiausia, kas gali nutikti. Egzistuoja dvi kitos jos formos, kurios, deja, gali baigtis mirtimi – kalnų plaučių ir smegenų edema. Plaučių edema gali vystytis gana nedideliame aukštyje – net 3–4 km. Dėl deguonies trūkumo plaučių kraujagyslės susitraukia, o kai kurie kapiliarai nuo slėgio padidėjimo plyšta. Dėl to, liaudiškai tariant, plaučiuose ima kauptis vanduo. Tai sukelia dusulį, žmogus ima jausti didelį nuovargį. Paskutinėje stadijoje kvėpavimas tampa labai dažnas, o pulsas – didelis. Vis mažiau deguonies patenkant į smegenis, trinka  sąmonė, gali ištikti koma ir netgi mirtis. Todėl, vos pastebėjus pirmuosius plaučių edemos požymius: kosulį, nuovargį, reikėtų organizuoti nusileidimą. Kadangi gydymui reikalingas deguonis, kol žmogus nusileis, jam gali padėti deguonies balionas.

Privalai pasitikėti žmogaus vertinimu dabar ir čia, nes neturi galimybės atlikti nuodugnų tyrimų. Žinoma, tokiu atveju koncentruojiesi ne į rimtą gydymą, bet į skubią pagalbą.

Panašiai, tik didesniame aukštyje – virš 5–6 km, yra pastebimi smegenų edemos požymiai. Ši būklė gali prasidėti galvos skausmu ir staigiai progresuoti iki koordinacijos ir sąmonės sutrikimų. Smegenyse ima kauptis skystis, jos tinsta – tai gali lemti gana greitą mirtį.

– Papasakokite apie kitus kalnų medicinos iššūkius ir pavojus. Juk kalnuose viskas kitaip nei įprastoje ligoninėje.

– Šie iššūkiai galioja kalbant ne tik apie kalnų, bet visą ekspedicinę, ekstremalių sąlygų mediciną. Kai vyksti į ekspediciją ir dirbi stovykloje, kuri yra toli nuo tradicinių ligoninių ar sveikatos centrų, turi ribotą priemonių ir vaistų kiekį, todėl esi priverstas prisitaikyti. Ruošdamasis tolimai kelionei pasiimi tik būtiniausius daiktus. Ir medikų stovykloje susirenki tik pagrindines priemones, kurių tikrai prireiks. Tokia patirtis leidžia išmokti klinikinio mąstymo, gebėti diagnozuoti ligą vien iš asmens pasakojamos ligos istorijos. Privalai pasitikėti žmogaus vertinimu čia ir dabar, nes neturi galimybės atlikti nuodugnių tyrimų. Žinoma, tokiu atveju koncentruojiesi ne į rimtą gydymą, bet į skubią pagalbą. Ją teiki vietoje, o evakuacijos komandai jau patiki tolesnį darbą su pacientu, jo nugabenimą į gydymo įstaigą, jeigu to reikia.

– Su kokiais ekstremaliais atvejais kalnuose esate susidūrusi pati?

– Ypač ekstremalių situacijų nesu patyrusi. Šią vasarą dirbau Kirgizijoje, Pamyro kalnuose. Iš tikrųjų buvo visko, tačiau išvengėme sunkių traumų. Džiaugiuosi, kad kalnai buvo mums gana draugiški, tad nepatyrėme didelių oro permainų, grėsmingų lavinų. Dažniausiai būtent traumos sukelia didžiausių problemų, ekstremalių būklių.

Teko susidurti su jau aptarta kalnų liga, tačiau tai nebuvo sunkūs atvejai. Būta ir iššūkių, kuriuos sukelia smegenų edema. Vis dėlto į ekstremaliausią situaciją pakliuvau, kai per radijo stotelę teko teikti konsultaciją, kol ligonis buvo beveik 1 km aukščiau negu aš. Turėjau paaiškinti jo draugams ir gelbėtojams, ką daryti, gaudama tik ribotą informaciją ir nematydama paties paciento.

Ekstremalią situaciją sukėlė ir staigios mirties kalnuose atvejis. Net gatvėje tokia situacija būtų gana sunki kiekvienam praeiviui, o kalnuose ji sujaudina iki širdies gelmių.

Kita vertus, turime žinoti, ko galime tikėtis kalnuose. Gatvėje pradėtume gaivinti, per 10–15 min. sulauktume greitosios pagalbos ir defibriliatoriumi žmogų sėkmingai atgaivintume – ant kalno tokių galimybių nėra. Atrodo, į kalnus kopia tik sveiki, stiprūs žmonės. Tačiau staigią mirtį sukelia širdies ritmo sutrikimas, dėl kurio širdis nustoja efektyviai pumpuoti kraują, o negaudamas kraujo organizmas miršta. Tam įtakos gali turėti kopiant patiriamas fizinis krūvis, ligos, deguonies trūkumas. Tad, ruošiantis kelionei, dera įvertinti viską. Žmogaus sveikatai kalnuose pavojų kelia ne tik kalnų liga, bet ir traumos, griūtys, ekstremalios orų sąlygos. Visko suplanuoti neįmanoma – pasikeis oras, ir nebegalėsi nusileisti.

– Kokių praktinių patarimų galėtumėte duoti besiruošiantiems kopti į kalnus?

– Pirmiausia, svarbu žinoti, į kokius kalnus ir į kokį aukštį bus kopiama, koks pakilimo profilis, t.y. kiek per dieną kilometrų bus pakylama. Privalu suvokti kalnų ligos simptomus, kad juos būtų galima kuo greičiau atpažinti ir imtis veiksmų, išvengiant sunkesnių komplikacijų.

Labai daug kas priklauso nuo asmens. Yra ligų, kuriomis sergant nerekomenduojama kopti į kalnus. Tuo tarpu kitomis, iš pažiūros sunkiomis ligomis – bronchine astma, cukriniu diabetu – sergantys žmonės gali kuo puikiausiai planuoti tokio pobūdžio kelionę. Tad iš pradžių reikėtų pasitarti su gydytoju, ar jūsų sveikatos būklė leidžia kopti į kalnus ir kokio sudėtingumo žygiai gali tikti.

Prieš kelionę pravartu pasidomėti vadovų patirtimi, kelionių organizatorių galimybėmis suteikti pagalbą. Svarbu turėti gerą draudimą, kuris dengtų visas medicinines išlaidas – netgi kėlimo malūnsparniu, jeigu to prireiktų. Pastebiu, kad lietuviai dažnai nuvertina draudimo svarbą, tikėdamiesi, kad jiems nieko neatsitiks. Tačiau kai nelaimė nutinka, būna per vėlu.

– Padėkite suruošti kelionės vaistinėlę – ką būtina pasiimti į kalnus?

– Kiekvienam – individualiai. Svarbu atsižvelgti į savo sveikatos būklę. Vis dėlto vaistų nuo skausmo vaistinėlėje turėtų būti bet kuriuo atveju. Labai praverstų ir įvairios čiulpiamos pastilės, nes kalnuose dažnai skauda gerklę. Na, o visa kita priklauso nuo to, kas, kur ir kaip keliaus. Bet kokiu atveju visada reikia galvoti ne tik apie savo ambicijas, bet ir aplinkinius, kurie kops kartu, prireikus teiks pagalbą. Kartais žmonės taip nori pasiekti tikslą, kad jiems neberūpi pavojus, kurį toks jų noras gali sukelti. Tad, jeigu sveikatos būklė tokia, kad kopti į kalnus negalima, to ir nedarykite. Kitaip ne tik save, bet ir kitus pastatysite į didžiulį pavojų.

– Į kalnus žmonės leidžiasi siekdami svarbiausio tikslo – įveikti viršukalnę. Ar būna atvejų, kai tenka tarti "ne", nes toliau kopti žmogaus sveikatai pavojinga?

– Taip, tokių atvejų pasitaiko. Sakyčiau, kad tai viena sunkesnių kalnų mediko užduočių. Ištarti "ne" visada sudėtinga – juk žmonės trokšta pasiekti savo tikslą, kelionių bendrovėms moka didžiulius pinigus, kad tai padarytų. Tačiau, kai matau, kad asmeniui pavojinga kopti aukščiau, privalau būti griežta.