Labai svetingi, vaišingi, gerbiantys šeimą ir neslepiantys apmaudo, kad pasaulis užmiršęs jų šalį, kur vis dar tebežūsta žmonės. Tokie įspūdžiai po kelionės Kalnų Karabacho Respublikoje liko Donatui Puzarui.

Vienuolynas ir vaizdas į Araratą

"Kalnų Karabacho Respublika de facto yra nepriklausoma respublika Kaukaze, formaliai – Azerbaidžano dalis, nors turi savo vizą, valdžią, naudoja ne tik Armėnijos, bet ir Kalnų Karabacho dramas (vietiniai pinigai – red. past.)", – į kalnuotą, skurdžią šalį Donatas vyko per Gruziją ir Armėniją, kur ES piliečiams nereikėjo vizos.

"Aplankęs Armėniją, – pasakojo D.Puzaras, –  būtinai norėjau pamatyti Kalnų Karabachą, kuriame kelerius metus vyko įnirtingas armėnų ir azerbaidžaniečių karas."
Armėnijoje, pirmoje pasaulio valstybėje, kurioje 301 metais krikščionybė tapo oficialia religija, didžiausią įspūdį keliautojui paliko Khor Virap vienuolynas, iš kur atsiveria nuostabaus grožio vaizdas į Turkijos teritorijoje stūksantį biblinį Ararato kalną.

Įspėjamieji ženklai – rimta

Khor Virap požemiuose keturiolika metų kalėjo pirmasis Armėnijos patriarchas – šv. Grigorijus Švietėjas.

"Nusileidus nuo vienuolyno, prie sienos su Turkija yra trys įspėjamieji ženklai. Dėl turkų genocido siena uždaryta. Peržengus antrąją pasienio zoną laukia trys įspėjamieji šūviai, o po to šauna į žmogų", – pasakojo apie 70 pasaulio valstybių aplankęs iš Italijos į gimtąjį Kauną grįžęs gyventi D.Puzaras.

Didelį įspūdį jam paliko ir į UNESCO paveldą įtraukta IV a. Ečmiadzino katedra Vaharšapato mieste – seniausia valstybės pastatyta bažnyčia pasaulyje.

Apie Rusiją – teigiamai

Pakeliui sutikti armėnai dažnai klausė, ar lietuvis žino apie jų tautos 1915–1917 m. genocidą, kurį vykdė turkai, nužudę apie 800 tūkst. (kiti šaltiniai skelbia, kad apie 2 mln.) žmonių?

"Taip! Apie tai net mačiau garsų italų filmą "Lark Farm", – armėnus maloniai nustebino kaunietis. "Jiems tai buvo stiprus palaikymas", – sakė D.Puzaras.

Dauguma armėnų teigiamai atsiliepia apie Rusiją, nes daug skurdžiai gyvenančios šalies gyventojų uždarbiauja Maskvoje, Sankt Peterburge ir kituose didžiuosiuose miestuose.
Nemažai vyresnio amžiaus armėnų prasitarė, kad sovietų laikais tarnavo Baltijos šalyse.

"Vyresni pašnekovai kritikavo JAV ir ES dėl žmogiškųjų vertybių praradimo, – pasakojo Donatas. – Sužinoję, kad nesu susituokęs, nors Lietuvoje galima gyventi ir nesusituokus, o šeimos dažnai skiriasi, jie neslėpė apmaudo."

Pavojingas palikimas – minos

Kalnų Karabache didžioji dalis gyventojų – armėnai: per karą su Azerbaidžanu, azerbaidžaniečiai, kurių ten gyveno mažesnė dalis, pabėgo.

"Keliauti ten saugu. Tiesa, perspėjama, kad Kalnų Karabache iš visų buvusių sovietinių respublikų likę bene daugiausia minų, – vietiniai Donatui patarė nekeliauti prie Azerbaidžano teritorijos ir šalutiniais keliais. – Armėnus supykdė, kai žemėlapyje, kurį pirkau Kaune, Kalnų Karabachas vaizduojamas kaip Azerbaidžano teritorija. Tiesa, net prisijungus išmaniuoju telefonu pažiūrėti oro, rodė, kad esu Azerbaidžane, bet ne Kalnų Karabache."

Sovietinių automobilių parkas

"Kodėl nuolat skiriamas dėmesys Ukrainai, o nekalbama, kad mus vis dar apšaudo azerbaidžaniečiai? Šiemet jau žuvo apie 30 žmonių!" – kalbėjo Kalnų Karabacho gyventojai.
Nepriklausomoje respublikoje pigu: sočiai pavalgyti restorane lietuvis galėjo už keturis  eurus, o labai skanių armėniškų šašlykų porcija su lavašu ir daržovėmis nekainavo nė trijų eurų.

Keliaudamas kaunietis matė visą seną sovietinį automobilių parką – žigulius, zaporožiečius, moskvičius.

Keliai nevalomi, todėl neretai užklimpusius ar nuo kelio nuvažiavusius automobilius, padėdami vienas kitam, žmonės traukia patys.

Beje, dauguma automobilių, net ir brangesni, varomi dujomis, nes ir apie 80 centų kainuojantis litras benzino – brangu.

Svetingi ir vaišingi

Senais mikroautobusais keliavęs Donatas neretai išlipdavo nesumokėjęs: net ir skurdžiai gyvenantys ir apie 100–120 eurų per mėnesį uždirbantys žmonės neimdavo už kelionę net ir 15 euro centų.

Brangiau kainuodavo nakvynė: tvarkingame viešbutyje už parą reikėjo pakloti apie 15–20 eurų.

"Tiesa, viešbučių ar nakvynės namų rasti buvo sunku, todėl nekart armėnai priėmė nakvoti pas save, – D.Puzaras negailėjo komplimentų jų svetingumui ir vaišingumui. – Armėnai užleisdavo vietą ilsėtis pagrindiniame kambaryje, savo geriausioje lovoje. Net ir kukliai gyvenantys žmonės, kurių namuose tualetas įrengtas lauke, vaišindavo skaniausiais patiekalais, vynu."

Keliautojas gyrė armėnų maistą: sūriai, daržovės, dešros ir kiti produktai, kuriuos pirkdavo ir mažose parduotuvėlėse, ir pas močiutes, buvo be jokios chemijos, kvepėjo natūralumu.

Nepriklausomos respublikos viza

Šiek tiek pavydintys laisvės keliauti, kur nori, Kalnų Karabacho gyventojai, deja, neturi tam finansinių galimybių.

Be to, Armėniją supa daug karštų taškų: Kalnų Karabachas, Nachčivano autonominė respublika, priklausanti Azerbaidžanui, Turkija, su kuria siena uždaryta, Iranas – su islamą išpažįstančiais iraniečiais santykiai nėra patys šilčiausi dėl religinių skirtumų.

"Geriau jie sutaria tik su kaimynais gruzinais, – pastebėjo Donatas, kuriam kontrastingoje ir kalnuotoje šalyje įstrigo orai. – Armėnijos sostinėje Jerevane vasarį jau buvo 18 laipsnių šilumos, o pavažiavus vos 30 km į gretimą kalnų miestelį užklupo smarki sniego pūga."

Į Kalnų Karabachą vizos nereikia, tačiau grįžti iš Armėnijos jos jau reikėjo.

Tačiau net ir sekmadienį lietuvį mielai priėmė konsulate ir pasiteiravo, kur dėti vizą: į atskirą lapą ar asmens dokumentą?

"Koks buvo armėnų džiaugsmas, kai vizą paprašiau būtinai dėti į asmens dokumentą", – šyptelėjo keliautojas.