Režisierius Jonas Jurašas triumfavo savo atrastoje teatro erdvėje – Kauno valstybinio dramos teatro Ilgojoje scenoje. Vilnietiška spektaklio "Dvejonė" kūrybinė komanda iš žiūrovų sulaukė komplimentų, o režisierius – prašymų nepamiršti Kauno.

Mažiau vietos abejonei

Po "Dvejonės" vykstantys žiūrovų ir aktorių susitikimai jau tapo tradicija. Jos laikytasi ir ketvirtadienį, po antrosios spektaklio premjeros Kaune. Šįkart spektaklio kūrybinė komanda publikai prisistatė vedama Lietuvoje viešinčio J.Jurašo.

Septintajame XX a. dešimtmetyje amerikiečių scenaristo Johno Patricko Shanley parašyta "Dvejonė" pasakoja galimo kunigo priekabiavimo prie katalikiškos mokyklos moksleivio istoriją. Taip ir nepaaiškėja, ar kunigas iš tiesų priekabiavo prie vaiko. Tačiau mokyklai vadovaujanti vienuolė paauglių mėgstamą kunigą priverčia atsisakyti kapeliono darbo.

Spektaklyje, pastatytame režisieriui bendradarbiaujant su "Audronio Liugos produkcija", pagrindinius Tėvo Flino ir mokyklos direktorės Sesers Aloysijus vaidmenis kuria garsūs aktoriai Povilas Budrys ir Eglė Mikulionytė.

Susitikime su žiūrovais J.Jurašas pripažino, kad spektaklyje abejonės liko mažiau nei pjesėje.

"Mačiau ne tą spektaklį, kurį palikau spalį. Netikslios mizanscenos, man neprižiūrint spektaklio atsiradusios aktoriams improvizuojant. Sulėtėjęs ir tempas", – pastebėjo režisierius, prieš rodant spektaklį Kauno publikai, kelias valandas dirbęs su aktoriais.

Pagal režisieriaus sumanymą, abejonė turėtų likti iki spektaklio pabaigos. "Klausimą, kaltas kunigas ar ne, žiūrovai turėtų išsinešti savo širdyje. Scenoje atsakymas neturi būti pateiktas. Pastebėjau, kad aktorius P.Budrys, labai jausmingai atlikdamas savo vaidmenį, teisybę tarsi pertempė į savo pusę", – sakė J.Jurašas.

Spalį pirmąkart publikai parodytas spektaklis rodomas nedažnai. Būta pasirodymų Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje. Kiekvienąkart – vis kitoje erdvėje. Iš dalies dėl to jis iš virto tikra teatrine džiazo improvizacija.

"Ši salė yra sunki aktoriams apgyvendinti erdvė – su žiūrovais reikia bendrauti beveik 180 laipsnių kampu. Nelengva tokioje salėje užmegzti kontaktą su visais žiūrovais. Kartais improvizuodami aktoriai ir persistengia", – kaunietiškosios "Dvejonės" subtilumus pastebėjo J.Jurašas.

Lietuviai nori atsakymų

Tarp žiūrovų buvo matyti ir senosios kartos Kauno teatralų, ir studentiško amžiaus šio meno gerbėjų. Po spektaklio sausakimša salė plojo stovėdama, neleisdama atsikvėpti aktoriams, bemaž dvi valandas be atokvėpio kūrusiems įtampos kupiną veiksmą.

"Kodėl pasidavėte vienuolės reikalavimui išeiti iš mokyklos, jei buvote teisus?" – aktorių, vos per keletą minučių nusivaliusių grimą, persirengusių ir pasirengusių bendrauti su publika, klausė vienas žiūrovų. Į tai aktorius atsakė: "Kristus irgi pasidavė, bet dėl to jis nepralaimėjo."

Prieš P.Budrio teisybę scenoje prisipažino neatsilaikiusi mokyklos direktorę vaidinanti E.Mikulionytė: "Jaučiausi kaip išprotėjusi boba, besikabinėjanti prie nekalto žmogaus."

Anot J.Jurašo, kaltę matuojančios svarstyklių lėkštelės scenoje neturėtų būti nusvertos nė į vieną pusę. Tačiau būtent šis klausimas labiausiai domina Lietuvos žiūrovą. "Per susitikimus vis klausiama: kaltas kunigas ar ne. Lietuvoje žmonės greiti teisti. Vakarų visuomenėje to daryti neskubama – kol neįvyko teismas, į skandalą įsipainiojusio žmogaus viešai niekas nevadina kaltu. Lietuvoje yra kitaip", – pastebėjo režisierius.

Akimirka sugeba pavergti

Daug žiūrovų komplimentų sulaukė egzotiškų bruožų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentė Oneida Kunsunga, atliekanti Misis Maler, berniuko, prie kurio įtariamas priekabiaujant kunigas, mamos vaidmenį.

Scenoje ji prabyla panevėžietiška tarme. Tokį tekstą į jos lūpas įdėjo "Dvejonės" vertėjas kaunietis Aivaras Mockus. "Pjesės originale Misis Maler kalba su juodaodžių akcentu. Tai – esančiųjų visuomenės paribyje kalba. Specialiai nekartojau Panevėžio akcento – naudojau žodžius, būdingus Šiaurės Lietuvos tarmei. Užrašiau juos taip, kaip taria rusakalbiai, išmokę lietuviškai. Norėjau perteikti, kad kalba visuomenės paribio žmogus", – sakė vertėjas.

Anot A.Mockaus, ponios Maler vaidmuo tiesiog pasmerktas populiarumui. Pagal pjesę 2008 m. pastatytame filme "Abejonė" šio vaidmens atlikėja Viola Davis pelnė ir buvo nominuota daugybei kino apdovanojimų, tarp jų – "Oskarui". Vaidinant pjesę Brodvėjuje, Misis Maler vaidinusi aktorė pelnė prestižiškiausią Amerikos teatro apdovanojimą už antraplanį moters vaidmenį.

Spektaklis neturi namų

"Dvejonės" eskizas publikai buvo pristatytas festivalyje "Naujoji dramos akcija" rugsėjį, likus beveik mėnesiui iki žudynių, siejamų su Kauno pedofilijos skandalu. Anot spektaklio prodiuserio A.Liugos, įsisiūbavus pedofilijos skandalui, kai visa Lietuva tarsi iš anksto žino, kas kaltas, o kas – auka, neskubėti teisti raginanti pjesė tapo dar aktualesnė.

Minimaliomis teatrinėmis priemonėmis sukurtas spektaklis neturi namų – savo teatro. Per pusmetį nuo pastatymo spektaklis rodytas keliose skirtingose scenose Vilniuje, Panevėžyje. Anot A.Liugos, tai, kad spektaklis neturi namų, yra ir pliusas, ir minusas. Tokiam spektakliui sunkiau patekti į kitų teatrų repertuarus, tačiau kiekvienoje scenoje jis tarsi iš naujo gimsta, užkraudamas didesnę psichologinę naštą aktoriams.

Prodiuseris tvirtino, kad Ilgojoje salėje Kaune "Dvejonė" atrodo labai organiškai. "Dėl tam tikrų istorinių aplinkybių Kaune J.Jurašo kūryba priimama labai šiltai – daug žiūrovų prisimena ankstesnius jo pastatymus šiame teatre. Norėtume, kad Ilgoji salė taptų "Dvejonės" gimtaisiais namais, o Kauno dramos teatras – spektaklio partneriu", – sakė A.Liuga ir vylėsi, kad J.Jurašo kūryba sudomins ir jaunimą, neprisimenantį į teatro istoriją įėjusių režisieriaus pastatymų šiame teatre.

Su "Dvejone" J.Jurašas sakėsi Ilgąją salę atradęs iš naujo. Prieš dvidešimt metų jis pirmasis Lietuvoje pastatė profesionalų spektaklį ne teatro dėžutėje – su "Smėlio klavyrais" įžengė į erdvę, kuri iki tol buvo vertinama kaip iš buvusio fabriko paveldėtas sandėlis. Anot J.Jurašo, dabar ir žiūrovų kėdės atrodo kietesnės, tačiau jas tikrai galima ištverti dėl netradicinės erdvės.

"Norėtume jus dažniau matyti Kaune", – dėkodama režisieriui už lauktą spektaklį sakė viena žiūrovių. J.Jurašas užsiminė, kad galbūt taip ir įvyks – jis turįs ketinimų kitą teatro sezoną statyti dramos veikalą Kaune.