Konferencijų TEDx organizatorė Lietuvoje Eglė Kruliauskaitė du mėnesius praleido Kenijos sostinėje Nairobyje. Garsios globalios visuomenės narė įgyvendino savo tikslą – surengė konferenciją sugriežtintos apsaugos vyrų kalėjime Kamiti.

Kali dėl mango

"Iš nuostabos patyriau šoką, – prisipažino 24 metų E.Kruliauskaitė, kuri Kamiti kalėjimo vartus ir ne vienas geležines duris atvėrė dešimt kartų ir kiekvieną sykį ten praleisdavo bent po tris valandas. – Išgirdę, kokiame kalėjime lankysiuosi, mane gąsdino, kad tai viena baisiausių pasaulyje įkalinimo įstaigų. Tačiau maloniai nustebino tvarka, apsauga ir kalinių draugiškumas."

Idėją surengti konferenciją Kenijos kalėjime dar balandžio mėnesį pasiūlė ekstremalas amerikietis, kuris yra surengęs TEDx konferencijas džiunglėse, Somalio mieste Mogadiše ir kituose egzotiškuose bei karštuosiuose taškuose.

"Afrika buvo svajonių žemynas, tad iškart pradėjau organizuoti konferenciją, susisiekiau su įvairiomis organizacijomis ir rudenį pavyko įgyvendinti planą", – pasakojo Eglė. Pagrindinis konferencijos tikslas buvo pakeisti visuomenės požiūrį į kalinius, nes jie grįš į visuomenę.

Afrikoje dar daug žmonių įkalinama be priežasties, teismams padarius klaidų – teisinė sistema ten žemo lygio.

"Man pasakojo apie žmogų, kuris jau dvejus metus laukia teismo – vyras iš bado privačioje plantacijoje peiliu norėjo nusipjauti mangą, o jį sulaikė pro šalį važiavęs policininkas, – konferencijoje kalbėjo ir keli kaliniai, ir įvairių organizacijų atstovai, kurie siekia pagerinti kalinių sąlygas, padeda integruotis į visuomenę, rūpinasi kalinių švietimu ir net sudarė sąlygas mokytis teisės Londono universitete. – Kamiti turi penkiolikos studentų, kurie mokosi teisės, klasę. Tiesa, jiems iškelti didesni reikalavimai, akylai stebima jų motyvacija, elgesys."

Kaip atskiras miestelis

Sugriežtintos apsaugos kalėjimas Kamiti, kuriame kali apie 3 500 vyrų, įrengtas sostinės pakraštyje.

"Pakeliui mačiau skurdesnį rajoną, gatvės atrodė tarsi gyvas sriubos katilas – remontavo mašinas, gamino valgyti, prekiavo, linksminosi, pardavinėjo mėsą, drabužius, metalo detales,  – pasakojo Eglė. – Prie pirmų vartų į kalėjimą stovėjo griežti apsaugininkai su juodomis lazdomis."

Eglė ir dar keli savanoriai atvyko jau turėdami oficialius leidimus iš Kenijos kalėjimų tarnybos.

Už pirmų kalėjimo durų jie pateko tarsi į atskirą miestelį: čia buvo ir futbolo aikštelė, kur administracijos darbuotojai žaidžia futbolą.

"Su beretėmis, chaki uniformomis vilkintys kalėjimo sargai, įgiję karinį pasirengimą, tik iš pirmo žvilgsnio atrodė griežti. Pradėjus bendrauti, iškart prasiverždavo keniečių draugiškumas. Kenijos žmonių vizitinė kortelė – šiltas bendravimas ir naujos pažintys", – pastebėjo E.Kruliauskaitė.

Po keleto pirmųjų apsilankymų Eglės veidą saugos darbuotojai jau įsiminė ir pro pirmuosius vartus ji įvažiuodavo netikrinama, tik šypsodamiesi vieni kitiems ištardavo "Džambo" (liet. labas, sveiki).

Mečetė, koplyčia, futbolo aikštė

Už pirmųjų vartų – penkios minutės pėsčiomis, kur dar vienas sargybos postas, administracijos, kalėjimo direktoriaus pastatas.

Metalinės durys, langelis, žvilgsnis ir vėl pasitinkantis apsaugos darbuotojas, kuris peržvelgia leidimus.

"Paima asmens dokumentus, asmeninius daiktus, telefonus, užsirašo numerius ir su mus pasitikusiu darbuotoju (dažniausiai tai būdavo kalėjimo mokyklos direktorius Vincentas Gundi) žengiame pro metalo detektorius", – pasakojo Eglė.

490 ha teritoriją užimantis Kamiti, kuriame dėl baisių sąlygų 2009 m. nuo choleros mirė aštuoni kaliniai, Eglę nustebino.

"Prieš akis atsivėrė gražus sodas, žemė čia kasdien laistoma, sienos išpaišytos piešiniais su šūkiais prieš nusikaltimus, – stebėjosi E.Kruliauskaitė. – Po to mūsų laukė dar vieni vartai ir apsauga, kuri jau netikrino."

Čia Eglė išvydo atvirą kalėjimo zoną – mečetę (Kenijoje apie 10 proc. musulmonų), už jos – salę be sienų, kurioje telpa apie 300 žmonių: čia vyksta pamaldos, įvairios programos. Kalėjime yra ir koplytėlė, dar viena futbolo aikštė – kaliniams.

Matė tik dalį kalėjimo

"Jaučiau žvilgsnius. Tačiau jie nebuvo pikti, gašlūs, o smalsūs ir draugiški, – tikino vilnietė, kuri galėjo bendrauti su visais čia įleistais kaliniais. – Man jie buvo vienodi. Supratau, kad kai kurie yra žemesnių kastų ir labai nustebdavo, kai užkalbindavau, pasisveikindavau."

Juodos ir baltos spalvų dryžuotomis, it senuose filmuose matytomis uniformomis vilkintys kaliniai mielai bendravo su baltaode. Jie visi buvo žmogžudžiai, prievartautojai ir kalintys už sunkius nusikaltimus. Visi – juodaodžiai, dauguma keniečių, tačiau Eglė atpažino ir somaliečių bei kitų Afrikos kraštų gyventojų.

Didžiausią įspūdį TEDx renginių Lietuvoje organizatorė patyrė susitikusi su Peteriu Ouko – jis įkūrė organizaciją ir skleidžia žinią apie kalinius, šviečia žmones, ypač jaunimą, nes apie 70 proc. kalinių – jaunimas.

"P.Ouko, kaip tikino jis, kali neteisėtai, apkaltintas neva moters nužudymu, – bent jau tokią versiją Eglė girdėjo iš jo ir dar kelių žmonių. – Kenijos teisinė sistema surūdijusi."

Tiesa, 2013 m. VU geografijos specialybę įgijusi Eglė matė tik dalį Kamiti kalėjimo ir kalinių. "Taip, tik parodomąją dalį", – pripažino lietuvė.

Turguje – apie Lietuvą

Eglė taip ir neišvydo kitų zonų, kalėjimo kamerų, kuriose, sakoma, dar neseniai vyrai kalėdavo baisiomis sąlygomis, trūkdavo vietos, čia daugelį metų buvo laikomi ir garsūs politiniai kaliniai.

Ji nematė karcerių, tualetų, valgyklos ir bendravo su tais, kurie nori reabilituotis ir pakeisti savo gyvenimą, arba su tais, kurie turi teisę bendrauti su atvykėliais.

Ar bent vienas kenietis girdėjo, kas yra Lietuva? Taip. Tačiau toks susitikimas įvyko jau už kalėjimo ribų. Turguje.

"Mes žinojome, kad reikia derėtis, nes, pamatę baltaodžius, jie mano, kad šie nupirks viską, ir užsiplėšia didelę kainą, – pasakojo Eglė. Ji turguje pirko masajų genties pledą. – Išgirdęs, kad mes iš Europos, kenietis nudžiugo ir pasakė solidžią kainą."

Prasidėjus deryboms ir sužinojęs, kad Eglė iš Lietuvos, turgaus prekeivis nuoširdžiai palingavo galvą: "A, jūs – posovietinė valstybė,