Pereiti į pagrindinį turinį

Kęstučio Navako knygų lentyna

2008-12-29 09:00

Kasdienybės drama
Richard Yates, Nerimo dienos, Kaunas: Obuolys, 2008, 288 p. Iš anglų kalbos vertė Dalia Uržaitė ir Giedrė Tartėnienė.

Kartais ir komercinės leidyklos išleidžia gerą nekomercinę knygą. Kaip ir šiuo atveju. Puikus didžiosios JAV prozos pavyzdys, tikras klasikinis romanas. Tiesa, originalus knygos pavadinimas „Revolutionary Road“ leidyklai pasirodė keliantis nesveikų asociacijų (gal ir iš tikrųjų). Vertimui (ypač knygos pradžioje) irgi galima rasti priekaištų, tačiau knyga tikrai verta dėmesio.

Tai pabrėžtinai realistinis socialinis-psichologinis romanas. Apie tipišką Amerikos šeimą. Žmona nesėkmingai bando tapti aktore (knyga pradedama nevykusio spektaklio aprašymu – jis itin įspūdingas), vyras dirba monotonišką vadybininko darbą, abu reguliariai bendrauja su daugiau ar mažiau slegiančiais kaimynais, stengdamiesi manyti, jog taip ir reikia. Šeimoje, kaip neretai būna, ne viskas gerai, todėl vyras įsitaiso nuobodžią meilužę, o žmona, nematydama kitų išeičių, permiega su nepatinkančiu šeimos draugu. Vien tam, kad nebūtų taip nyku. Tačiau kažkur yra Paryžius, į kurį sykį abu sugalvoja persikraustyti.

Knygoje ryški ši nuolat išslystančios svajonės paieška, noras, kad gyvenimas pagaliau išsipildytų, kasdienė rutina paleistų iš savo gniaužtų. Tai savotiškai pagyvina visą nelinksmą istoriją, deja, pasibaigiančią itin tragiškai.

Richardas Yatesas neabejotinai talentingas prozininkas. Iš tų, kurių parašytą net telefonų knygą skaitytum kaip „Tris muškietininkus“. O juk rašė tiesiog apie kasdienybę. Spalvinga ji, pasirodo. Nors ir liūdna.

Nemeluok, istorija
Bernd Ingmar Gutberlet, 50 didžiausių pasaulio istorijos melagysčių ir legendų, Vilnius: Versus aureus, 2008, 264 p. Iš vokiečių kalbos vertė Virginija Masilionytė.

Pati istorija nemeluoja, nes apskritai nekalba. Ją prakalbina įvairūs liudininkai, istorikai ir istorijos komentuotojai. O komentuotojai ir komentuoja pagal savo išsilavinimą, pažiūras, pomėgius ir susipažinimo su pirminiais šaltiniais laipsnį. Įvairiausi „nusigrybavimai“ čia nereti, o kai kurie jų tapę tokie populiarūs, kad niekas jais nebeabejoja. Tad, regis, ir nėra prasmės kamuotis ieškant siūlo galo.

Bet vokiečiai yra knyslių tauta, tad nenuostabu, kad vienas jų vis dėlto leidosi ieškoti istorijos klaidų. Kita vertus, istorija tam tikra prasme turi įtakos ir šiandienai, o šiandienos tarsi nederėtų statyti ant klaidos pamatų. Dar vienas dalykas – išsiaiškinti, kaip ten buvo iš tikrųjų, įdomu visada. Tuo įdomumu pagrįsti visi detektyvai.

Pasirodo, daugybės dalykų, kuriuos žinome, iš tikrųjų nebuvo. Ne tik Atlantidos, bet ir pirmojo maratono bėgimo arba Bastilijos šturmo. Nebuvo Potiomkino kaimų, apšmeižtasis carienės meilužis iš tiesų statė realius kaimus ir realius laivus. Liudvikas XIV nesakė „Valstybė tai aš“, o Marija Antuanetė nebuvo naivi višta, kokia laikoma. Robinas Hudas irgi buvo (jei buvo) kiek kitoks.

Ir būtent apie šį svieto lygintoją kalbėdamas autorius sako: ar svarbu, koks tikrasis jis, svarbu, kokia jo legenda. Tai tiesa, kai kurios legendos telieka gyventi tarp mūsų, nes jos gyvesnės ir svarbesnės už savo ištakas. Tačiau daugeliu kitų atvejų istorinę tiesą žinoti pravartu. Jau vien tam, kad nepriimtume visko, kas mums sakoma, už gryną pinigą.

Kai miestas miega
Gintaras Česonis, Kaunas – miestas Santakoje, Kaunas: Meno tvirtovė, 2008.

Tai irgi iliuzija. Miestai nemiega, miegame mes. Išskyrus Gintarą Česonį, kuris naktimis ir paryčiais malasi po Kauną su fotoaparatu. Pažįstu tokį Kauną, prieš du dešimtmečius vaikščiodavau po jį kasnakt.

Tušti naktiniai miestai ypatingi ir fotografas puikiai tai pajuto. Tai vienas nedažnų nuotraukų albumų, kur bandoma fiksuoti ne miesto fasadą, jo išeiginį apdarą, o dvasią.

Daugeliu atvejų tai pavyksta. Nors fotografo maršrutai gal ir pernelyg neoriginalūs – senamiestis, Rotušės aikštė, Vytauto bažnyčia – naktis juos labai gražiai įžiebė. Rūke skendinti Kauno rotušė atrodo savaip nereali, lyg iš J.Kaupo pasakų. Naujai atrasime ir daugybę kitų pastatų ar gatvių.

Žmonių nuotraukose beveik nerasi, tačiau rasi kitą gyvą elementą – šviesą. Net keista, kokie gyvi šiose tuščiose gatvėse yra miesto žibintai, jų atspindžiai upėje ar ant drėgno grindinio.

Keista, kad tokiam intymiam ir originaliam nuotraukų albumui parinktas toks banalus ir visiškai jo neapibūdinantis pavadinimas. Bet tiek jau to, albumas gražus ir gyvas, manyčiau, įdomus jis bus ne tik kauniečiui. Bet kauniečiui visų pirma. Kad pamatytų, kokį miestą jis baigia pramiegoti.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų