Centrinėse Vilniaus gatvėse visą šią savaitę vakarais vyko netradicinė socialinė akcija "Mąstom 2010". Jos rengėjai siekė paskatinti vilniečius kritiškai mąstyti ir ugdyti savo sąmoningumą.

"Kokio akmens nėra vandenyje? Kas sveria daugiau – kilogramas pūkų ar kilogramas akmenų?" – tokius ir panašius klausimus išgirsdavo sostinės gatvėse akcijos rengėjų užkalbinti žmonės. Vieni jų juokdavosi, kiti stengdavosi labai rimtai formuluoti atsakymą.

"Smagu matyti, kad kalbinami žmonės labai draugiškai reaguoja. Visai nesutrinka, kai nežino, ką atsakyti. Ypač aktyviai akcijoje dalyvavo jauni žmonės, – pastebėjimais dalijosi vienas akcijos savanorių Aivaras Jurgaitis. – Teisingai į klausimus atsako maždaug pusė žmonių." Mąstymo akcijoje dalyvavo ir Vilniaus gatvėmis vaikštinėjantys užsieniečiai, kuriems savanoriai išversdavo klausimus į anglų kalbą.

Kai kurie praeiviai pastebėjo, jog tokios socialinės akcijos kaip "Mąstom 2010" jau seniai reikėjo. "Labai džiugina tokios apklausos, kai gali palavinti protą. Manau, kad Vilniuje daugumos žmonių intelektas ir sąmoningumas yra gan aukštas. Čia juk mokslo sostinė", – mintimis dalijosi praeivis Jurgis.

"Manau, nesąmoningi yra tie žmonės, kurie visas dienas prasėdi ant suoliuko gerdami alų ir nieko neveikdami", – paklausta, kokie žmonės yra nesąmoningi, sakė Olga.

Akciją "Mąstom 2010" organizavo asmenybės ugdymo centras "Luxvita". Šia iniciatyva norima skatinti visuomenės sąmoningumą, žmonių poreikį ugdyti savo sąmoningumą, siekti išminties ir ją lavinti. "Mūsų akcijos tikslas yra priversti žmones mąstyti, o ne aklai pasikliauti jiems brukama informacija. Norime išmokyti asmenis patiems prisiimti atsakomybę už savo sprendimus ir savo gyvenimą, už visos Lietuvos ateitį", – interviu dienraščiui kalbėjo asmenybės ugdymo centro vadovė Nerija Kondratenko.

– Pagal savo sistemą esate nustačiusi, kad bendrai Lietuvoje vyrauja žemas žmonių sąmoningumo lygis. Kodėl taip yra ir kokie veiksniai turi tam įtakos?

– Lietuvos žmonėms akivaizdžiai pasireiškia sąmoningumo stoka. Sąmoningumo lygį lyginu su klasėmis, taigi bendras lietuvių sąmoningumo lygis yra trečias. Pavyzdžiui, lenkų – šeštas, rusų – aštuntas. Turiu susidariusi savo sistemą, pagal kurią apskaičiuoju bendrą sąmoningumo lygį.

Visi nuolat gvildename kokią nors problemą, esamą rezultatą – nuo vaikų ligų iki ekonominės krizės. Tačiau turėtume susimąstyti apie priežastis, iš ko ir kodėl kyla visos bėdos. Visų pirma visos problemos kyla būtent dėl žmonių sąmoningumo stokos.

– Kaip elgiasi sąmoningi ir mažiau sąmoningi žmonės?

– Dešimtą sąmoningumo lygį pasiekęs žmogus gautas teorines mokslo žinias gali kuo puikiausiai pritaikyti praktikoje. Tokie žmonės sugeba išnaudoti savo potencialą. Pasižiūrėkite, kaip būna – vienas studentas baigęs mokslus iš karto sugeba įsidarbinti, tobulėti, kilti karjeros laiptais, o kitam reikia kur kas daugiau laiko susirasti darbą, kur nors įsikabinti. Tokie žmonės nesugeba praktiškai taikyti savo žinių. Jei žmogaus aukštas sąmoningumo lygis, jis pasireiškia visose gyvenimo srityse – ir darbe, ir asmeniniuose santykiuose.

– Skaitote paskaitas apie žmonių sąmoningumo ugdymą, į ką akcentuojate klausytojų dėmesį?

– Skaitau paskaitas įvairiomis temomis: apie vaikų auklėjimą, žmonių tarpusavio santykius. Esu ne teoretikė, o praktikė, viską išdėstau paprastai ir suprantamai. Išėję iš paskaitų žmonės patys ieško atsakymų į savo klausimus. Visuomet klausytojus pirmiausia skatinu susimąstyti, kas yra žmogus, ir nuo to pradėti. Dažnai nepasitikriname gaunamos informacijos, o pradedame ją naudoti. Po kurio laiko žiūrime, koks rezultatas. Aš raginu, kad žmonės prieš pradėdami sau ką nors taikyti, patikrintų informaciją, pamąstytų, užuot eksperimentavę.

– Kas, anot jūsų, yra sąmoningumas?

– Tai yra motyvų, poelgių ir veiklos tikslų giluminis, vidinis įsisąmoninimas. Tai objektyvus tikrovės suvokimas, kuriam aplinka turi minimalią įtaką, tai žmoniškumo žmoguje tobulinimas. Tai kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslas ir prasmė. Be to, labai svarbu, kad sąmoningas žmogus išmoksta kontroliuoti savo emocijas.

– Kokiais būdais turėtume ugdyti savo sąmoningumą?

– Visų pirma, per meilę sau. Labai retai žmogus myli save. Dažniausiai mes tai painiojame su egoizmu ir savanaudiškumu. Galvojame: jei pradėsiu save mylėti, tuomet pasireikš egoizmas. Todėl nebeleidžiame sau tobulėti ir patys save ribojame.

– Kaip žmogus turi save mylėti, kad nebūtų egoistas?

– Mylėti save – tai išdrįsti gyvenime daryti tai, kas mums patinka, neatsižvelgiant į aplinką. Štai pavyzdys, jūs vakarą po darbo dienos paskyrėte savo poilsiui, mėgaujatės ramybe ir staiga skambutis į duris – pas jus nepranešę atėjo svečiai. Labai retas žmogus sugebėtų pasakyti: atsiprašau, bet aš negaliu jūsų priimti, šiuo metu aš noriu pailsėti. Dauguma išsišiepia pro sukąstus dantis, pakviečia nelauktus svečius užeiti ir suka galvą: kada gi jūs pagaliau išeisite. O taip ir pasireiškia nemeilė sau.

Dar vienas labai dažnas nemeilės sau pasireiškimo būdas – nemėgstamas darbas. Apsidairykime, kiek žmonių dirba išties mėgstamą darbą? Jų yra tikrai mažai. Žmones nuo pat vaikystės riboja jų aplinka. Dažnai tėvai vaikams pataria stoti ne į tas studijų programas, kurios jiems patinka, o į tas, kurios vėliau bus gerai mokamos. Mes patys nustumiame mėgstamą veiklą, manome, kad iš jos negausime pajamų. Einame ten, kur geriau uždirbsime. O kas iš to išeina? Žmonės atsėdi darbo vietose nuo aštuntos iki penktos valandos, bet iš tikrųjų dirba tik kokias tris valandas. Visas kitas laikas yra kava, arbatėlė, skambučiai, bendravimas, orientavimasis tikrai ne į darbą. O ką jau kalbėti apie žmogaus suinteresuotumą savo darbu, kad jis tobulėtų, eitų į priekį, augtų kaip asmenybė. Daug kam tai neįdomu, svarbiausia gauti nustatytą atlyginimą, ir viskas. Tokie nemotyvuoti darbuotojai, be abejo, daro žalą įmonei, kurioje dirba. Juk visur – tiek darbe, tiek šeimoje, tiek apskritai valstybėje – viskas priklauso nuo atskirų individų.

– Kas dar svarbu žmogui ugdant savo sąmoningumą?

– Labai svarbus aspektas kalbant apie sąmoningumą yra atsakomybė ir pareigos jausmas. Meilė sau nuo egoizmo tuo ir skiriasi, kad būdami egoistais nejaučiame atsakomybės. Kiekvienas žmogus renkasi savo gyvenimo kelią. Dažniausiai jame tikimės aplinkinių pagalbos. Esame nuo pat mažens išugdyti, jog mūsų tėvai, broliai, seserys ir giminės turi mums padėti, sukūrus šeimą tai turi daryti vyras ir vaikai. Vis nuo ko nors esame priklausomi. Aš visuomet sakau, kad turime būti savarankiški, patys mokėti prisiimti atsakomybę.

Kilus konfliktinei situacijai šeimoje ar kitoje aplinkoje sąmoningas žmogus bėdų ieškos savo, o ne kito žmogaus elgesyje ar mąstyme. Visos mūsų bėdos kyla iš mūsų pačių. Nors esame įpratę pirmiausia kaltinti kitus.