Be patoso, paprastai, gyvai ir žmogiškai. Tokiu stiliumi parašyta Vytauto Landsbergio-Žemkalnio knyga „Iš atminties ekrano“.

Istorija, verta ekrano

Knygą apie vieną garsiausių tarpukario Lietuvos architektų V.Landsbergį-Žemkalnį (1893–1993) parašė jo sūnus profesorius Vytautas Landsbergis. Jis surinko tėvo rašytus prisiminimus, laiškus, dokumentus, o kai ką – ir užrašė.

Su įvairiomis detalėmis knygoje iškylanti ryški, gausi atsitiktinumų ir išgyvenimų Nepriklausomybės kovų savanorio, kultūrininko ir visuomenės veikėjo gyvenimo istorija, rodos, prašosi ekranizuojama.

Būsimasis architektas gimė Lietuvoje, Linkaučiuose, tačiau netrukus su šeima – tėvu Gabrieliumi Žemkalniu, mama Česlava ir keturiomis seserimis – išvyko gyventi į Maskvą, kur tėvas dirbo ligoninės užvaizdu. Knygoje ryškėja liberalus V.Landsbergio-Žemkalnio tėvo Gabrieliaus Žemkalnio charakteris. Nors buvo didžiulis Lietuvos patriotas, spaudos draudimo laikais rūpinęsis lietuviška spauda ir dėl to nukentėjęs, bet žmonos lenkės nespaudė mokytis lietuviškai – pats su ja kalbėjo lenkiškai.

Valdė didysis atsitiktinumas

Vaikystėje ir ankstyvojoje jaunystėje Vytukas su šeima buvo blaškomas iš vietos į vietą. Maskva, Vilnius, Ryga, vėl Maskva, karo laukas Rusijos platybėse, Ukrainoje – tiek teko apkeliauti iki 1918 m., kai grįžo į Lietuvą ir savanoriškai įsitraukė į Nepriklausomybės kovas.

V.Landsbergiui-Žemkalniui teko kariauti Rusijos ir Lietuvos kariuomenėse – kovose su lenkais, bermontininkais. Užsitarnavo artilerijos kapitono laipsnį, tapo gaubicų artilerijos vadu (knygoje karininkas prisipažįsta, kad niekuo kitu, išskyrus gaubicas, šaudyti net nemokėjęs).

Skaitant knygą susidaro įspūdis, kad V.Landsbergio-Žemkalnio gyvenimą valdė atsitiktinumai. Tik dėl laimingų aplinkybių jis nežuvo kovose, išsivadavo iš lenkų nelaisvės ir laimingai sugrįžo į Lietuvą. Gana atsitiktinai jis pasirinko ir architekto duoną.

Atsitiktinumas lėmė ir pažintį su būsimąja žmona. 1904 m. šeimai sugrįžus gyventi į Vilnių, gimnazistas Vytautas su tėvais įsikūrė kalbininko Jono Jablonskio kaimynystėje. Turėjęs įvairių simpatijų, čia jis susidraugavo su garsiojo kalbininko sūnumi Konstantinu, vėliau būsimam architektui į akį krito jo duktė Ona Jablonskytė, kuri vėliau tapo Landsbergiene.

Mokslai sekėsi nelengvai

Nepriklausomybės kovose pelnęs kapitono laipsnį, V.Landsbergis-Žemkalnis galėjo visą gyvenimą likti karininku. Tačiau baigti architektūros studijas ir įsigyti kitą profesiją jį ragino žmona .

Nespėjęs į Maskvą persikėlusiame Rygos politechnikos institute baigti architektūros mokslų, jis pradėjo ieškoti, kuriame užsienio universitetų juos galėtų baigti. Važinėjęs ir rinkęsis iš kelių – Rygos, Berlyno, Prahos – aukštųjų mokyklų, atsidūrė Romoje. Galų gale įstojo į Romos karališkąją architektūros mokyklą ir ją per vargus, mokydamasis ir dirbdamas, baigė.

Mokslai būsimajam architektui dar nuo gimnazijos laikų nėjo labai lengvai – teko ir toje pačioje gimnazijos klasėje dvejus metus pasėdėti. Rygos politechnikos institute chemijos egzaminą per kelintą kartą vos išlaikė.

Vėliau, jau studijuojant architektūrą Romoje, vos nemetė mokslų – laiške pasiskundė žmonai, kad jam čia esą labai sunku ir ruošiasi mokslus mesti. Tačiau valios baigti mokslus atsirado gavus rūstų žmonos laišką: „Tu ir nedrįsk! (…) Tu privalai viską iškentėt, tu privalai padaryt.“ Gavęs diplomą 1925 m. grįžo į Lietuvą.

Muzika giminės genuose

Skaitant knygą aiškėja, kad muzika su Landsbergių giminės genais perduodama jau daug kartų iš eilės. „Šeima buvo didelė ir muzikali: močiutė ir teta – pianistės, o Tėtušis labai geros klausos ir gražaus balso dainininkas ir skambintojas“, – knygoje prisipažįsta architektas.

Augdamas tarp keturių seserų, kurios visos mokėsi muzikos, būdamas romantiškos sielos žmogus, V.Landsbergis-Žemkalnis ir pats svajojo apie muziko karjerą. Studijuodamas Romoje būsimasis architektas užsidegė idėja tapti profesionaliu dainininku – ėmė solinio dainavimo pamokas. Įsigijęs garsųjį fortepijoną „Ibacha“, privačiai mokėsi juo groti. Tačiau buvęs toks užimtas architekto darbais, kad greitai supratęs: muzikas jis vis dėlto nebus.

Iš didelės meilės muzikai ir savo tautai V.Landsbergis-Žemkalnis neretai žengdavo ir, regis, ne racionaliu protu, bet jausmais pamatuotus žingsnius. Uždirbtus pinigus, kurių nuolat stokojo, investuodavo į muzikos instrumentus. Tiesa, dėl Mikalojaus Daukšos „Postilės“ originalo, kurį architektas visiškai atsitiktinai aptiko viename Kauno antikvariatų, įsigijimo už 1200 litų kalbininko dukra neprieštaravo.

Knyga „Iš atminties ekrano“ pristatyta Kauno visuomenei. Knygos sudarytojas europarlamentaras, profesorius Vytautas Landsbergis tikino, kad knygoje aprašyta tik pusė tėvo gyvenimo.

- Kaip gimė mintis išleisti tokią knygą?

- Tokia mintis gimė jau seniai. Pradėjome raginti tėvą rašyti atsiminimus. Kai ką jis užrašė, kai kuriuos jo pasakojimus mes su broliu Gabrieliumi Žemkalniu įrašėme. Surinkome jo šeimai rašytus laiškus, kai kuriuos dokumentus, nuotraukas.

- Knygoje beveik visai neatsispindi gyvenimas emigracijoje - Australijoje - ir sugrįžus į Lietuvą 1959 m. Gal visa tai bus aprašyta antrojoje knygos dalyje?

- Knygoje atsispindi maždaug pusė tėvo gyvenimo. Nes jis nugyveno šimtą metų, visą amžių buvo sąmoningas ir labai aktyvus, visuomeniniame gyvenime dalyvavęs žmogus. Matyt, jam nekilo į galvą rašyti prisiminimus apie tai, kas buvo vakar ar prieš dešimt metų, nes tai atrodė tartum dabarties dalykai. Taip natūraliai gavosi, kad knygoje daugiau turime vaikystės, netgi tėvo tėvo, mano senelio Gabrieliaus Žemkalnio prisiminimų, jaunystės metų, studijų Rygoje, Maskvoje ir Romoje, gyvenimo ir kovų nepriklausomoje Lietuvoje, ir kur kas mažiau vėlesniųjų metų. Detaliau aprašomas laikotarpis iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Kito tėvo gyvenimo laikotarpio aprašymas būtų atskiro darbo objektas, jeigu kas nors jo imsis. Pasakojimas baigiasi mano brolio Gabrieliaus išvadavimu iš nacių kalėjimo.

- Jūsų tėvas buvo Lietuvos karininkas, užsitarnavęs artilerijos kapitono laipsnį. Kovojo keliose kariuomenėse ir keliuose frontuose - Maskvoje 1917 m. buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje, kariavo su bermontininkais, lenkais. Viena neįtikėtinų istorijų - kaip Jūsų tėvas pabėgo iš lenkų nelaisvės.

- Į nelaisvę tėvas pateko ties Seinais 1920 m. Jis su kitais lietuvių karininkais buvo nusiųstas į stovyklą Pietų Lenkijoje, prie Vadovicų. Trys lietuvių karininkai, tarp kurių buvo ir mano tėvas, suplanavo pabėgimą. Apsirūpinę žemėlapiais, tiesiausiu keliu jie pradėjo kelionę per Lenkiją link besikuriančios Čekoslovakijos valstybės, iš kurios tikėjosi saugiai, nepersekiojami pasiekti Lietuvą. Badaudami, savaitę jie ėjo naktimis, kol perėjo sieną. Čekoslovakijoje jie buvo internuoti ir grįžo į Lietuvą. Tiesa, tėvynėn grįžo dviese - vienas bendražygių buvo sulaikytas neatsargiai ieškojęs maisto Lenkijoje.

- Iš kai kurių vaizdingų šeimos gyvenimo detalių, pateikiamų knygoje, galima spręsti, kad šeimai vadovavo Jūsų mama, akių gydytoja Ona Jablonskytė-Landsbergienė, kuriuos nuomonei tėvas beveik besąlygiškai paklusdavo. Prisiminkime kad ir momentą, kai tėvas norėjo mesti nebaigtus architektūros mokslus Romoje.

- Nemanau, kad mama vadovavo, bet kai kuriais momentais jos nuomonė, jos valia buvo labai svarbi. Išvažiuodamas studijuoti į Romą, mamą tėvas paliko Lietuvoje su maža dukrele Aliute. Abiems buvo nelengva. Paskui, tėvui grįžus į Lietuvą, abu dirbo ne tik valdišką darbą, bet ir privatų. Taip įstengė pasistatyti namą K.Donelaičio gatvėje, skirtą ne tik gyvenimui, bet ir darbui - buvo įrengtas architekto darbo kambarys ir gydytojos kabinetas.

Vėliau, už honoraro, gauto už Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų projektą, tėvas nusipirko vasarnamį Kačerginėje.

- V.Landsbergio-Žemkalnio, kaip ir kitų jaunų architektų, baigusių mokslus užsienyje, vyresnioji architektų karta iš pradžių nepriėmė.

- Vyresnieji nepriėmė jaunųjų, o šie savo ruožtu nepriėmė vyresniųjų. Tai buvo savotiškas kartų konfliktas. Jie buvo gavę visiškai kitokį išsilavinimą. Vyresnieji, mokslus baigę Rusijos universitetuose, gaudavo labai plačių, enciklopedinių žinių, o jaunieji, studijavę jau po karo, gaudavo siauresnį, labiau specializuotą išsilavinimą. Ir jie buvo įsitikinę, kad geriau išmano savo sritį, žino visas architektūros naujoves, o senoji karta - atsilikusi. Paskui tas susipriešinimas išnyko - liko konkurencija.

- Ramų šeimos gyvenimą vėl nutraukė Antrasis pasaulinis karas, o ypač - brolio Gabrieliaus uždarymas į Gestapo kalėjimą. Jūsų tėvas dėjo visas pastangas jam išlaisvinti, karo metais keliavo paskui sūnų į Vokietiją.

- Kai kuriais įvykiais tėvas ypatingai gyveno toliau, juos dažnai prisimindavo, apie juos pasakodavo. Ši istorija, kaip ir Nepriklausomybės karai, studijos Romoje, knygoje aprašyti detaliai. Į gestapo akiratį Gabrielius pateko 1944 m., būdamas penkiolikmetis „Aušros“ gimnazijos gimnazistas. Jis su gimnazistais draugais, tarp kurių buvo ir Valdas Adamkus, tuomet dar Adamkavičius, buvo įsteigęs pogrindinę jaunimo organizaciją, platino nepriklausomybinę Lietuvos laisvės idėjos literatūrą. Spausdino pogrindinį laikraštėlį ir kiek galėjo jį skleidė. Turėjo ginklų, ruošėsi ginkluotam pasipriešinimui. Atsimenu, duodavo ir man iššauti iš kariško šautuvo. Jį suėmė kaip Reicho priešą. Už tokią veiklą laukė mirties bausmė. Brolis iš pradžių buvo kalinamas Kaune. Tėvas bandė jį kaip nors išpirkti. Kai nepavyko susitarti dėl išpirkimo, kalinius išvežė į Vokietiją. Tėvas išvažiavo iš paskos, stengėsi kartkarčiais perduoti sūnui į kalėjimą maisto - ir tai jau buvo tikras gelbėjimas. Nes kai kurie pagal tą pačią bylą teisti Gabrieliaus bendražygiai neišgyveno nuo maisto trūkumo ir alinančio darbo. Pasimatymai nebuvo dažni - tai pavykdavo ne dažniau kaip kartą per mėnesį. Kad perduotų sūnui maisto, tėvas buvo užmezgęs ryšį su vienu kalėjimo darbininkų. Be to, per advokatus rūpinosi, kad sūnus būtų išlaisvintas. Kitas vertus, tėvas, būdamas netoliese, palaikė sūnų dvasia. Vokietijoje jis netgi bandė apeliuoti į gestapininkų sąžinę - esą tai vaikas, jam tik penkiolika metų, ir ar galima tokio amžiaus jaunuolį teisti mirties bausme? Jam buvo paaiškinta, kad mirties bausme baudžiama nuo keturiolikos. Toks likimas laukė Gabrieliaus. Advokatai, į kurių ne vieną kreipėsi tėvas, nelabai kuo galėjo padėti. Vėliau, tėvui užsiminus, kad pažįstąs tokį Rozenbergą, su kuriuo Rygoje studijavo architektūrą, vokiečiai patarė tėvui kreiptis tiesiai į jį. Mat Rozenbergas, tapęs vienu iš nacistinės Vokietijos idėjinių lyderių, ėjo ministro pareigas. 1944 m. lapkričio mėnesį V.Landsbergiui-Žemkalniui buvo perduotas žodinis Rosenbergo patikinimas, kad jo sūnus, nors ir yra „schwer belastet“ (sunkiai kaltinamas), per dvi savaites bus paleistas iš kalėjimo. Gavęs tokią džiugią žinią, tėvas išsiruošė sūnaus aplankyti. Gauti leidimą pasimatyti su sūnumi buvo ne taip paprasta. Eidamas pas gestapininkus, tėvas iš anksto ruošėsi - pasiėmė 200 cigarečių dėžę. Išklausęs tėvo pareiškimo, kuriame buvo paminėtas ministras Rosenbergas, gestapininkas išėjo pasitarti su bendrais. Tėvas girdėjo gestapininkų pokalbį. Kalėjimo vyresnysis nusprendė leisti tėvui pasimatyti su sūnumi, esą, vis tiek berniuko dienos suskaičiuotos. Atsidėkodamas, tėvas tarsi netyčia paliko cigaretes gestapininko kabinete.

Turint rankose leidimą pasimatyti su sūnumi, prasidėjo tėvo kelionė iš vietos į vietą, per kurias keliavo karo pabaigoje „migruojantys“ gestapo kalėjimai. Kartais kalėjimus subombarduodavo, dingdavo bylos, kuriose būdavo surašyta visa kalinio „nusikaltimų“ istorija. Gabrieliaus išlaisvinimo raštas dėl karo pabaigoje prasidėjusios didžiulės sumaišties taip ir nepasiekė kalėjimo vadovų. Gabrielius buvo išlaisvintas tik 1945 m. balandį, kai dienos iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos jau buvo suskaičiuotos. Tėvui su sūnumi pasisekė, kad Vokietijoje jie atsidūrė Amerikiečių, o ne Raudonosios armijos kontroliuojamoje teritorijoje. Gabrielius Vokietijoje baigė gimnaziją ir į Australiją išvyko 1948 m. Tėvas paskui sūnų iškeliavo 1949 m., gavęs vieno Australijos universiteto kvietimą dėstyti architektūrą.

- 1959 m. V.Landsbergis-Žemkalnis grįžo gyventi į Lietuvą. Ar dėl to, kad Australijos lietuvių bendruomenėje jis nelabai pritapo?

- Ne visai taip. Lietuvių bendruomenė Australijoje buvo labai marga. Joje bandė išeiti į viešumą ir susitepusieji savo elgesiu vokiečių okupacijos metais. Tokie atvejai žeidė už Lietuvą kovojusius išeivius. Be to, tai buvo pavojinga politika - galėjai smarkiai susikompromituoti Australijos ir visos pasaulio bendruomenės akyse. Taip atsitiko Australijos latvių išeivijos organizacijoje, kuri vadovu išsirinko nacių kolaborantą.

Į Lietuvą tėvas grįžo todėl, kad tėvynė jį labai traukė. Didelės prasmės pasilikti tolimoje šalyje jis nematė. Tėvas visą laiką galvojo apie tai, kaip jo šeima galėtų vėl susijungti. Planavo į Australiją pasikviesti žmoną, mūsų mamą, bet mama mirė. Ir jis apsisprendė grįžti. Be to, jis, nors dirbo privačioje kompanijoje, jau buvo užsitarnavęs pensiją. 1959 m., gavęs sovietų pažadų, kad galės dėstyti architektūrą universitete, tėvas grįžo į Lietuvą. Daug kas jam sakė: netikėk, ten tave suims, supūsi kalėjime. Bet tėvas grįžo. Žinoma, universitete jam dėstyti neleido - kad nepadarytų žalos sovietiniams studentams. Bet jam buvo leista užsiimti architekto darbu - dirbo Miestų statybos projektavimo instituto filiale Kaune, Paminklų konservavimo institute Vilniuje.

- Kaip Jūsų tėvas žiūrėjo į sovietų valdžią?

- Politinės santvarkos tėvas nekritikavo - prisiminkime tuos laikus, kažin, ar tai būtų buvę įmanoma. Kitas dalykas, kad tėvas kritikavo sovietinės architektūrinės negeroves - rašė straipsnius, kurie neretai nepasiekdavo skaitytojo. Rašė apie gamtą žalojančius užstatymus miestuose - Kaune, Vilniuje, kur pasipriešino didžiulių požeminių garažų statybai pačiame senamiestyje. Iki pat gyvenimo pabaigos tėvas buvo šviesaus proto, džiaugėsi Atgimimu, stengėsi aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime.