Latvijos ir Rusijos atlikėja Laima Vaikulė, nepaisydama visų jai skiriamų titulų ir garsenybės statuso, visuomet išlieka paprasta ir atvira. „Neturiu priešų. Paprasčiausiai mėgstu bendrauti su žmonėmis“, – atskleidė ji, duodama išskirtinį interviu „Kauno dienai“.

– Vaikystėje svajojote tapti chirurge, bet šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Ar nesigailite dėl to?

– Tai – likimas. Yra toks posakis: jei nori prajuokinti Dievą, papasakok jam apie savo planus. Tai puikiai apibūdina mane. Aš to nesigailiu. Didelė laimė dirbti tai, kas teikia malonumą. Aš myliu sceną ir tai, ką šiandien darau.

– Jūsų kolegos Rusijos šou versle sako, kad į jūs malonu žiūrėti net ir tada, kai jūs nedainuojate. Kaip manote, ar pakanka vien tik puikios išvaizdos norint tapti žinomu atlikėju?

– Tam, kad žmogus išeitų į sceną, reikalingas talentas, sugebėjimas dirbti, sėkmė, valia. Dabar šou versle yra daug gražių merginų, į kurias malonu pažiūrėti, tačiau jų kelias trumpas. Vis dėlto reikia charizmos. Ji būtina tam, kad taptum tikru artistu. Ir tai visiškai neturi nieko bendra su išvaizda.

– Karjeros pradžioje jums teko daug koncertuoti su Valerijumi Leontjevu, Ala Pugačiova. Tikriausiai anksti aplankiusi šlovė ir audingi jaunystės metai kelia daug prisiminimų?

– Gal ne taip daug mes ir švęsdavome... (Juokiasi.) Žinote, mes, artistai, vykstame į skirtingas puses. Mūsų džiaugsmingi susitikimai įmanomi tik bendruose koncertuose. O ten V.Leontjevas visada būna dėmesio centre. Nuo pat jaunystės. Jis moka daug juokingų čiastuškų. Ala taip pat turi tokių talentų. Ji gali, paėmusi užsienietišką muziką, greitai jai sugalvoti tekstą ir sudainuoti taip, tarsi tai būtų rusiška daina.

– Regis, ir šiandien po koncertų liūdna nebūna.

– Tikrai taip. Linksma būna. Ir mes vėl patvirtiname taisyklę, kad svarbu ne tai, patinki tu ar ne, dainuoji ar ne. Yra kai kas svarbiau. Į žmogų gali žiūrėti penkias minutes. Ne ilgiau. Tam, kad žmogus būtų iš tiesų įdomus, jis turi būti asmenybė.

– Jūs daug metų užsiimate gyvūnų apsauga. Ar jūsų namuose vis dar gyvena prancūzų buldogai?

– Taip. Pirmojo vardas Bučas, nes latviškai tai reiškia bučinį. Jis toks bučiuoklis (juokiasi). Kito augintinio vardas Lele. Latviškai tai reiškia lėlę. Taigi auginu bučinį ir lėlę.

– Pirmasis jūsų šuo mylėjo tik jus. Jis kandžiojo visus aplinkinius, jūsų šeimos narius. Ar šie jūsų augintiniai ne tokie nuožmūs?

– Dėl pirmojo savo šuns elgesio kaltinu tik save. Tai buvo rotveileris, vardu Kendi. Rotveileris negali būti pirmuoju šunimi. Tu jį tiesiog myli ir nesupranti, kaip tai yra rimta. Negalima šuns mušti, bet augintinį reikia auginti griežtai. Taip, kad jis žinotų savo vietą. Pirmąjį šunį aš nusipirkau ir jį mylėjau labiau nei bet ką pasaulyje. Jis mane mylėjo taip pat. Šie mano augintiniai visai kitokie. Pirkau baltus, o ne juodus šunis, kad mama nebijotų. Atkreipiau dėmesį ir į genus, paveldimumą, psichiką. Norėjau, kad jie būtų ramūs ir nuspėjami. Namuose jie tikri katinėliai. Su šeimininkais elgiasi puikiai.

– Anksčiau esate minėjusi, kad nenorite auginti šunų, kurie dažnai serga, ir veterinaras jums rekomendavo neauginti prancūzų buldogų, nes šiai veislei yra būdinga daug ligų.

– Taip. Tai vėlgi likimas. Kai nudvėsė trys mano turėti amerikiečių buldogai, namuose buvo pernelyg tylu ir ramu. Supratau, kad mano artimiesiems ir man pernelyg liūdna. Bičiulė iš Maskvos man pasakė, kad atveš šunį. Aš atsakiau, kad nereikia to daryti. Aš turiu pati išsirinkti augintinį, bet ji nesiklausė ir sakė, kad jau vėlu, nes ji jau kelyje.

Tiesą pasakius, norėjau paimti šunį iš gyvūnų prieglaudos. Ir jūs tik įsivaizduokite, prieš mane stovi mažytis prancūzų buldogas. Jam tebuvo mėnuo. Tada aš prisiminiau veterinaro žodžius apie prancūzų buldogų ligas, tačiau jis jau buvo čia. Pamaniau, kad jei jau ši veislė tokia jautri ligoms, geriau tegu jis bus pas mane ir nepaklius į blogas rankas. O amerikiečių buldogą pirkau savo turėtų mylimų augintinių atminimui.

– Ar vis dar planuojate priglausti benamį augintinį?

– Aš vis dar apie tai galvoju. Tačiau gyvūnai į namus ateina natūraliai. Aš juk planavau eiti į gyvūnų prieglaudą, o man augintinį atvežė draugė.

– Žmonės į gatvę išmeta šunis, kates, kitus iki tol mylėtus naminius gyvūnėlius. Kokią žinutę jūs norėtumėte perduoti tokiems žmonėms?

– Žinote, kas yra keisčiausia? Dar W.Shakespeare rašė apie išdavikus, piktus žmones. Tuomet daug ko nebuvo. Dabar juk XXI a., o mes, atrodo, nepasikeitėme. Žmogus liko toks pat laukinis. Daugelis gali nuskriausti silpnesnį, nesvarbu, ar tai kačiukas, šuniukas, vilkas, ar vaikas. Nuo tokio žmogaus reikia laikytis atokiau. Tai blogas žmogus.

Štai Švedijoje negalima palikti šuns ilgiau nei trims valandoms, nes jis gali susirgti depresija. Nebūna blogų gyvūnų. Būna tik blogi šeimininkai. Tai tas pats, kas eiti į cirką ar dėvėti kailinius. Tai ne tik nemadinga, bet ir blogas tonas.

– Į Lietuvą atvykstate per Tarptautinę moters dieną. Švenčiate Kovo 8-ąją?

– Aš nešvenčiu šios šventės. Savo atvykimo su ja net nesusiejau.

– Vis dėlto tikriausiai turėjote ne vieną pakvietimą koncertuoti šia proga?

– Mano koncertas Kaune, „Žalgirio“ arenoje, suplanuotas labai seniai. Nesvarbu, kokia tai šventė. Kovo 8-osios proga manęs niekas nesveikina. Aš taip pat nieko nesveikinu. Jei tai gera šventė – tegul ji būna. Man jokio skirtumo.

– Nemėgstate gauti gėlių?

– Kodėl nemėgstu? Mėgstu! (Juokiasi.) Gėles man dovanoja ištisus metus, lepina taip pat. Bet jei kokia nors moteris daugiau dėmesio gauna Kovo 8-ąją, tuomet ši šventė yra reikalinga.

– Nors pasikliaujate atsitiktinumais, galbūt išduosite savo ateities planus?

– Turiu dainų, kurioms reikia nufilmuoti muzikinius klipus. Gegužės 10-ąją Rygoje manęs taip pat laukia didelis koncertas. Tai reikalauja daug pasiruošimo. Visuomet yra ką veikti. Šiuo metu visos mano mintys yra apie kūrybą. Tik planuoti toli į priekį aš nemėgstu. Tiesa, įrašysiu naują kompaktinę plokštelę latvių kalba. Atrodo, kad tai daroma labai greitai, tačiau įrašai pareikalauja daug jėgų ir laiko. Aš žinau, ką darysiu šiandien, o planavimu užsiima administratoriai. (Juokiasi.)

– Anksčiau prieš koncertus Latvijoje jus pristatydavo kaip Rusijos atlikėją, o Rusijoje – kaip atlikėją iš Latvijos. Kaip jautėtės tuo metu?

– Tik įsivaizduokite, kas būtų, jei Madonną Amerikoje pristatytų kaip italų atlikėją. Tai juk juokinga. Ji juk tiesiog Madonna. Arba britai „Beatles“. Jie juk tiesiog „Beatles“. Mano nuomone, tautybė pas mus taip sureikšminama todėl, kad mūsų tautybėms ilgai nebuvo skiriama jokio dėmesio. Nenoriu to žaisti. Aš myliu visus savo klausytojus. Nesvarbu, kokios jie tautybės. Argi gali būti dailininkas, kuris tapys tik lietuviams?

– Ar nemanote, kad šiandieniame šou versle yra nemažai politikos?

– Ne. Negalima suabsoliutinti. Taip rašė žurnalistai. Sakė nelabai talentingas režisierius. Tai ne mano, ne visos Latvijos ar Rusijos žodžiai. Tai konkrečių žmonių žodžiai, kurie tokiu būdu norėjo kažką pasiekti.

– Ko norėtumėte palinkėti savo klausytojams Lietuvoje?

– Ko dažniausiai linki žmonės vieni kitiems? Svarbiausia – sveikatos. Dažniausiai to linki vyresni žmonės. O aš norėčiau palinkėti geros nuotaikos. Juk įrodyta, kad šypsena ir gera nuotaika prailgina gyvenimą. Daugiau juoktis ir šypsotis. To ir noriu palinkėti. Jau atėjo pavasaris. Geros nuotaikos ir saulės šeimoje!

Kas? Laimos Vaikulės ir Kauno miesto simfoninio orkestro koncertas

Kur? Kauno „Žalgirio" arenoje

Kada? Kovo 8 d. 20 val.