Lūšnynai ir išmaldos prašantys juodaodžiai – Ugandos stereotipas. Tačiau du mėnesius šioje šalyje praleidęs Aurelijus Majauskas įsitikinęs, kad po 10–15 metų ji Lietuvą pralenks keliolika kartų. Žinoma, jei vystysis taip sparčiai kaip dabar.

Teko apsimesti pastoriumi

„Pavėlavai penkias minutes! Kitą kartą atsiųsti transportą?“ – rytiniame „Nissan Motorcare Uganda Ltd.“ susirinkime griežtai paklausė ugandietis 27 metų A.Majausko, kuris, laimėjęs tarptautinį konkursą, ten dirbo du mėnesius.

Atsainus juodaodžių požiūris į darbą – europiečių sukurtas stereotipas. „Nissan“ atstovybės vadovai dirbo Japonijoje, Europoje. Uganda, kaip ir kitos Afrikos šalys, turi didelį potencialą, plačią rinką, todėl čia koją kelia daugelio šalių bendrovės.

Lietuvis į darbą Ugandoje daugiau nevėlavo, nors pirmomis dienomis buvo nelengva priprasti prie šios šalies eismo sąlygų. Gatvės čia siauros, duobėtos, daugybė „boda boda“ – motociklų, perėjų nėra, vietoj dviejų eismo juostų – net penkios, kiekviena gatvė – ištisa garso signalų simfonija. Ir dar reikia žiūrėti, kad iš už staigaus posūkio neįvažiuotum į dviejų metrų aukščio termityną, kurių čia galybė net vidury miesto.

Beje, tik kovo mėnesį Ugandos sostinėje Kampaloje pradėjo važinėti viešasis transportas – autobusai.

Aurelijus prisiminė ir linksmą situaciją, kai jį sustabdė policija: „Neva nesustojau prie nematomo brūkšnio, nors nežinia kada buvo pastarąjį kartą ženklintos gatvės. Žinoma, norėjo kyšio, o aš neturėjau pinigų. Pamelavau, kad esu pastorius. Policininkai palinkėjo gero kelio ir iškart paleido.“

Saugiau nei pas mus

Mitas, kad maliarija kerta tik baltuosius. Vietos gyventojai jai neturi imuniteto, jie taip pat miršta.

"Skiepų nėra, o jei nesigydai, padariniai baisūs ir baltiesiems, ir vietiniams, – pasakojo Aurelijus.

Bet labiau nei šis pavojus jį šokiravo lūšnynai: „Išsigandau, kai pirmomis dienomis apsigyvenau bendrovės išnuomotame lūšnyne.“

Ten vietiniai gyvena iš lentų arba plūkto molio suręstose „bandose“ – trobelėse šiaudiniais stogais be langų, bet su įrengtais vandens rezervuarais.

„Žmonės linksmi, draugiški, o po žiaurios Idi Amino diktatūros išsiilgę taikos ir ramybės, – pasakojo A.Majauskas. – Ugandoje keliolika kartų saugiau nei Lietuvoje, netgi naktį lūšnynuose. Nusikalstamumo lygis – beveik nulinis. Tiesa, už homoseksualizmą gresia mirties bausmė – sušaudymas.“

Turguje prekiautojai kruopščiai perskaičiuodavo grąžą. Kartą prie Aurelijaus priėjo vaikinas ir perspėjo, kad jis pamiršo užsisegti kuprinę ir kyšo piniginė.

100 g serbentų – 15 litų

„Atvažiavau į Ugandą pasisemti šios šalies gyvenimo patirties, susipažinti su jų kultūra“, – A.Majauskas maistą pirko ne prekybos centruose, bet iš vietinių, net lūšnynų, pardavėjų.

Tiesa, iš pradžių A.Majauską šokiravo, kai mėsos pardavėja peilį galąsdavo į geležinkelio bėgius.

Lūšnyne daug pigiau kainavo ne tik mėsa: kekė daugeliui mūsų neįprastai skanių bananų – 1–2 litus, ananasas – litą, mangas – pusę lito.

Ugandiečiai vertina tai, ko neturi: obuolius, braškes ir raudonuosius serbentus, kurių 100 g kainuoja... 15 litų!

„Afrikiečiai viską neša ant galvos: ir rankines, ir 50 kg sveriančias bananų kekes, – išimčių, pasak Aurelijaus, nedarė nei vyrai, nei moterys, nei mažos mergaitės. – Kartą mačiau vos dūzgiantį motorolerį su vietiniu, kuris ant galvos vežėsi bene pusantro šimto kilogramų sveriančią kiaulę.“

Įbruko nuotrauką ir numerį

Ar moterys medžioja baltuosius? Išgirdęs klausimą A.Majauskas nusijuokė: „Yra ir tokių merginų kategorija. Ypač klubuose, kur gestais viena kitai rodo, kuris vyras laisvas. Vis dėlto vietiniai neigiamai vertina, kai maišosi skirtingų tautų kraujas.“

Jau pirmomis dienomis lietuvį lūšnyne užkalbino ugandietė. Po niekuo neįpareigojančio pokalbio ji įbruko nuotrauką su savo telefono numeriu.

Aurelijus pabrėždavo, kad nėra vienišas, tačiau sužinojo, kad jo, išsikėlusio iš lūšnyno, ta moteris dar ilgai ieškojo.

Ugandoje reikėjo įprasti ir prie dėmesio. Lietuvį akimis rydavo ir kiekvieną judesį sekdavo netgi vaikai. Ir tūkstančius kartų angliškai klausdavo: „How do you do, muzungu?“ („Kaip laikaisi, baltasis?“).

Prie dėmesio reikėjo įprasti ir kirpykloje – lietuvis šokiravo ugandietį, atėjęs kirptis ne ten, kur kerpasi baltaodžiai.

„Niekada nemaniau, kad su mašinėle galima taip puikiai pasidarbuoti per penkias minutes“, – patenkintas Aurelijus sumokėjo 2 tūkst. Ugandos šilingų – 2 litus.

Jaučio kraujas su pienu

Egzotiškiau Ugandos šiaurėje, kur gyvena daugiau įvairių genčių. Ten dar galioja vienas papročių, kad suaugę vyrai turi išgerti su pienu maišyto jaučio kraujo.

„Kitaip vyras jausis nevisavertis ir jo niekas negerbs“, – pasakojo sostinės gyventojai.

Net ir Kampaloje gyva vudu tradicija. Aurelijus dalyvavo rituale, kai mergina senolei guodėsi, kad ją supykdė vaikinas, o ši po įvairių užkalbėjimų adatomis badė nenaudėlį vaizduojančią figūrėlę.

„Jaučiausi kaip filme, bet tai buvo realybė, – juokėsi A.Majauskas. – Vietinius gąsdina ir duris praveriantis skersvėjis, nes, anot jų, tai mirusiųjų vėlės neduoda ramybės.“

Pats gražiausias vaizdas Ugandoje – saulėtekis prie Viktorijos ežero arba Nilo ištakų. Tos pačios upės, kur I.Amino įsakymu krokodilams buvo sumesti keli šimtai tūkstančių žmonių.

„Ir, žinoma, Ugandos vaikai. Jei parduos didelį nuostabaus skonio pomidorą, žinok, jis tikrai vertas 10 centų, – šyptelėjo Aurelijus. – Jie labai nuoširdūs, draugiški, kuklūs. Ir žaidžia ne kaip mūsų išlepę vaikai “straikus„ ar “kveikus„, bet išsidrožia pagaliuką ir laimingi ritinėja padangą...“

Ugandoje – nebrangu

Butelis vietos alaus – 2,5 lito.

Pusantro litro butelis vandens – 1,5 lito (Aurelijus, nepaisydamas perspėjimų, gėrė vandenį iš čiaupo).

Ananasas – 1,5–2 litai, 15 bananų kekė – 2 litai, mangas – 50 centų.

Sotūs pietūs – gėrimas, didelis karštasis patiekalas su mėsa, iš krakmolo gaminamo „bošo“, bananų miltų, riešutų padažo, saldžiųjų bulvių, daržovių – 3–4 litai.

Litras benzino – 3,5 lito, dyzelino – 3,2 lito.

Tarpmiestinis autobusas: 40 km – 2 litai, 200 km – 15 litų; maršrutinis mikroautobusas – 1,5 lito už kelionę per pusę sostinės.

Lėktuvo bilietas iš Europos miesto pirmyn ir atgal į Ugandą – apie 2 tūkst. litų. Geriausia skristi Kataro arba Egipto oro linijų lėktuvais.