48 metų Rolandas Prušinskas Kūčias ir Kalėdas praleis vienas indėniškoje palapinėje be elektros, vandens. Daugiau nei ketverius metus indianizmą propaguojančio vyro stalas bus kuklus: pirmo malimo grūdų blyneliai ir žolių arbata.

Be vandens

Sunkmetis, nesėkminga paskola prieš penkerius metus Rolandą pastūmėjo į nepavydėtiną situaciją. Vis dėlto nepalūžęs, į alkoholio ar narkotikų liūną neįklimpęs vyras teigia, kad, praradus materialius dalykus, liko padėjęs nepalūžti dvasinis turtas.

R.Prušinskas šypsosi: dabar jis gali nesivaržydamas, nekreipdamas dėmesio į kreivus žvilgsnius realizuoti tai, ką mielai darė vaikystėje – propaguoti indianizmą.

„Gyvenimas privertė grįžti prie vaikystės svajonių, norų ir dvasinių vertybių“, – sako vyras.

Jau penktus metus atvirai indianizmą propaguojantis buvęs kaunietis gyvena savo įkurtoje, bet dabar jam nepriklausančioje sodyboje Meškasalyje Alytaus rajone. Ir kas savaitę aplanko Kaune žmoną Ernestą, sūnų Vaidotą.

Meškasalyje vyras leidžia ne tik vasaras, bet ir žiemoja, nepaisant, kad dabar čia išjungta elektra, nėra vandens.

„Surenku ir geriu lietaus vandenį, ištirpdytą sniegą“, – pasakoja stilizuotais indėnų drabužiais vilkintis Isopo Motokan – toks indėniškas R.Prušinsko vardas.

Malkomis jis šildosi tik tuomet, kai oro temperatūra siekia 10 laipsnių šalčio. Šildėsi jis ir pernai, kai oro temperatūra buvo daugiau nei 20 laipsnių šalčio.

Vesterno kaimelio vizija

"Miegu nenusirengęs drabužių. Įpratau prie tokių sąlygų. Malkas taupau maisto gamybai savo vaikams, – Rolandas vaikais vadina aštuonis šunis, kuriuos turi sodyboje, dvi japoniškas akitas, penkis haskius ir vieną Sibiro laiką.

Jie pavadinti japoniškais, indėniškais vardais. Tik vienintelės Brenos vardas lenkiškas, nes ji buvo atvežta iš vietos, esančios netoli Lenkijos-Slovakijos sienos.

Indėnai, be abejonės, Kalėdų nešvęsdavo, Kūčių vakarienės nevalgydavo, bet Pietų ir Centrinės Amerikos indėnai (majai, inkai, actekai, olmekai, totonakai, kečua, almarai) minėdavo pereinamąjį gamtos tarpsnį, kuris beveik sutapdavo su mums įprastais Naujaisiais metais.

Šiaurės Amerikos indėnai (prerijų, kalnų) akcentuodavo tik vasaros šventes, lygiadienį. Mėnesį dalydavo į 20 dienų, o žiemą tebuvo vienas siekis – išgyventi. Gentys buvo išsiskirsčiusios į mažas šeimas.

Vesterno kaimelio viziją turintis ir indėniškus pasirodymus rengiantis Rolandas Kūčias ir Kalėdas praleis Meškasalyje – indėniškoje tipi – niitoyiis.

Grūdų blyneliai ir pypkė

„Niitoyiis – tai palapinė-šventovė, kuri nuo įprastos tipi, vigvamo šiek tiek skiriasi savo konstrukcija, – aiškino R.Prušinskas. – Ji suręsta iš trijų karčių, kitokia jos dūmtraukio konstrukcija. Durys – ne ovalo, bet keturkampio formos. Jos atsidaro į Rytus, kad sutiktum ir pasveikintum kylančią saulę. Čia gaminamas ir valgis.“

R.Prušinsko Kūčių ir Kalėdų stalas bus kuklus: blyneliai iš pirmojo malimo grūdų ir arbata iš penkių žolelių. Savo šunims jis būtinai duos ir kaulų.

„Bet juk ši šventė skirta ne persivalgyti“, – pastebi Rolandas ir akcentuoja dvasinius dalykus, žmogiškas vertybes, meditaciją.

Anksti ryte ir vakare jis būtinai surūkys indėnišką pypkę – tabako, sumaišyto su žolėmis. Tai bus ritualas: dūmų vyras netrauks į plaučius, o jais žais, sveikindamas Saulės ir kitus indėnų bei senovės lietuvių garbinamus dievus.

Tiesa, per šv.Kalėdas jis nebus vienas ir tik su šunimis: indėniškoje niitoyiis jį žada aplankyti žmona Ernesta, o Naujuosius indianizmą propaguojantis vyras sutiks Kaune.

Kodėl jis negyvena gimtajame mieste su žmona ir 18 metų sūnumi, kuris rengiasi artimiausiu metu išvykti į Škotiją pas Glazge besimokantį 21 metų brolį Patriką – buvusį Lietuvos gimnastikos rinktinės narį.

„Reikia prižiūrėti sodybą, šunis, – sako vesterno kaimelio idėja neabejojantis ir investuotojus jau dominantis R.Prušinskas. – Čia rengiu daug indėniškų pasirodymų ir vasarą, ir žiemą. Be to, tikiu, kad kada nors savo sodybą susigrąžinsiu.“