Klausimas, kas sunkiau – dainuoti ar šokti, operos solistui, "Triumfo arkos" nugalėtojui ir dabartinio TV3 projekto "Šok su manimi" vienam favoritų Liudui Mikalauskui pasirodė gana keblus.

Minutėlę pamąstęs 24-erių Liudas vis dėlto prisipažino, kad daugiau prakaito tenka išlieti ant parketo. "Rimčiau dainuoti pradėjau būdamas šešerių, – pasakojo dainininkas. – O šokti ėmiau vos prieš du mėnesius. Taigi ant parketo man kyla gerokai daugiau keblumų nei teatro scenoje", – atskleidė jis.

L.Mikalauskas šypsosi: "Gražus balsas šokti juk nepadeda."

Į televizijos šokių projektą nėręs lyg į avantiūrą, šiandien solistas džiaugiasi – šokėju jis, ko gero, netaps, tačiau judėti šokio ritmu dainuojant operos ariją bus tikrai lengviau. O kur dar kiti privalumai... Juk jei vyras turi gražų balsą, puikiai šoka, yra aukštas, lieknas ir jaunas, jis turi visus šansus tapti silpnosios lyties atstovių numylėtiniu!

Liudas kvatojasi, kad gerbėjų jam netrūksta, ir dauguma jų – garbaus amžiaus ponios, operos mylėtojos. Jos neretai po spektaklio užeina į užkulisius pasikalbėti, padovanoja kokią nors senovinę plokštelę.

Visas kitas gerbėjas L.Mikalauskas sako nuliūdinsiąs: jo širdis jau užimta. Operos dainininkas turi sužadėtinę Sigitą, su kuria ruošiasi keliauti prie altoriaus!

– Naujame šokėjo amplua visai neblogai jaučiatės. Kokį šokį labiausiai mėgstate?

– Patinka kadrilis, pasiutpolkė, kaimiškas valsiukas. Visi kiti – pakankamai baisūs (juokiasi). Kai pirmą kartą susitikau su savo šokių partnere Gintare Slausgalviene, pasigyriau, kad moku šokti... Vėliau dėl to teko raudonuoti. Dabar, kai pramokau tikrų šokių žingsnelių, jaučiu, kad padariau nemažą pažangą. Labiausiai sekasi šokti pasadoblį, visus kitus šokius tenka daug kartų šlifuoti.

– Po pergalės "Triumfo arkoje", ko gero, ir dabartiniame šokių projekte ambicijos neleis pralaimėti?

– Su Gintare labai intensyviai dirbame, daug treniruojamės. Iš pradžių galvojau, na, mes tai parodysim... Tačiau dabar matau, jog kalnų čia nenuversime. Yra labai daug stiprių porų, pažiūrėkite, kaip šoka Deividas su Šorena... Žinoma, norėtųsi papulti į finalą – tai būtų didžiulis paglostymas. Be abejo, stengiuosi, nes nenoriu nuvilti partnerės. O ir pralaimėti nemėgstu! Iš dainų konkursų retai grįžtu be laurų. Tačiau pralaimėjimas – ne pasaulio pabaiga. Pralaimėjimo kartėlis irgi yra postūmis į priekį, stimulas siekti kažko daugiau.

– Esate žinomas, populiarus, neabejoju, kad turite žvaigždės kaprizų.

– O, kaip sunku šia tema kalbėti. Mane supa labai paprasti žmonės, ir aš pats toks esu. Sau ne kartą esu sakęs: išlik toks, koks esi, nepasipūsk, nesužvaigždėk... Mano gyvenime niekas nepasikeitė: išliko tie patys draugai, tie patys norai ir svajonės. Kartais paklausiu draugų, ar, jų manymu, manęs nesugadino televizija, ar su manimi galima susišnekėti. Visi mane ramina, kad viskas gerai.

Atvirai kalbant, kaprizų neturiu. Tik noriu, kad mane vertintų taip, kaip aš pats save vertinu. Aš žinau savo vertę, ir to paties tikiuosi iš aplinkinių. Noriu, kad į mane žiūrėtų su pagarba.

– Dabar išgyvenate auksinį metą: įdomūs vaidmenys teatre, triumfas televizijoje, vis nauji pasiūlymai koncertuoti...

– Taip, tas metas prasidėjo nuo "Triumfo arkos" projekto. Iki tol buvau dešimties tarptautinių konkursų laureatas, tačiau nelabai žinomas. Televizijos projektas klasikinę muziką pakėlė į aukštesnį lygį. Mano meilė visada buvo opera. Kai pamačiau, kad opera gali būti tokia populiari, kokia yra dabar, pasijutau labai laimingas.

– Ko gero, tik jūs pats žinote, kokį kelią nuėjo paprastas vaikinukas iš Tauragės iki dabartinio Liudo Mikalausko?

– Dainuoti pradėjau būdamas šešerių. Kai kiti vaikai žaisdavo kieme, aš skubėdavau į muzikos mokyklą. Vėliau – tas pats: draugai žaidžia krepšinį, aš mokausi dainuoti. Vaikystėje laisvalaikio neturėjau. Studijuodamas Muzikos akademijoje – irgi: darbas nuo ryto iki vakaro. Dainininkui darbas yra labai svarbus. Tačiau kai kas priklauso ir nuo Dievo malonės. Jeigu tau duotas gražus balso tembras, jei savyje turi nepaprastą energiją, tada tik reikia atsirasti tinkamoje vietoje tinkamu metu.

– Jums, regis, tai pavyko. Tačiau tai, ką veikiate dabar, juk nėra atsitiktinumas?

– Taip, mano kelias į didžiąją sceną buvo labai nuoseklus. Dar ir šiandien prisimenu savo pirmojo muzikos mokytojo Romualdo Eičo žodžius. Jis sakydavo: "Turite eiti į priekį kaip kareiviai." Tauragėje jis vadovavo berniukų chorui. Pamenu, per Kūčias su žvakėmis rankose giedodavome "Tylią naktį"... Man patiko dainuoti. Į "Dainų dainelę" važiavau tris kartus, ir trečias kartas nemelavo – tapau laureatu.

– O ką toks muzikalus jaunuolis galėjo veikti Vilniaus universiteto jaunųjų matematikų mokykloje?

– Matematika buvo mano aistra. Ir kiti dalykai sekėsi neblogai. Labai gerais pažymiais baigiau vidurinę mokyklą. Galvojau: nejaugi aš eisiu "tuo ubago keliu"? Ir įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti kultūros vadybos. Maniau, kad galėsiu be muzikos gyventi, bet... Po metų įstojau į Muzikos akademiją. Supratau, jog negalėsiu būti užkulisiuose.

– Ar tiesa, jog jūsų studijas Muzikos akademijoje finansavo meną mylintys mecenatai?

– Taip, už mano studijas mokėjo kauniečiai teisininkai Rasa ir Edmundas Inokaičiai. Jie rėmė ir mano išvykas į tarptautinius konkursus. Iki šiol jaučiu jų moralinį palaikymą. Man atrodo labai graži ta tradicija, gyvuojanti nuo senų laikų, kai turtingi žmonės remia meną. Juk Lietuvą garsina ne tik sportininkai. Pas mus yra tikrai nemažai talentingų menininkų, kurie į tarptautinę areną negali pakliūti, nes neturi pinigų. Man labai pasisekė, jog turėjau mecenatus. Manau, jų pavyzdys turėtų įkvėpti turtingus žmones.

– Šiandien jūsų bagaže – keletas solidžių vaidmenų Kauno muzikiniame teatre. Netraukia kur nors toliau išvažiuoti?

– Aš užsienyje ir taip darbuojuosi. Bendradarbiauju su Krokuvos, Vroclavo filharmonijomis, Poznanės teatru. Lenkijoje kultūrinis gyvenimas labai intensyvus. Ten be galo puiki publika, ten randu daug puikios veiklos. Galėčiau užmegzti ir daugiau ryšių, aktyviau belstis į užsienio teatrų duris. Bet kol kas to nenoriu. Kol esu reikalingas Lietuvai, noriu būti čia ir dirbti gimtinės labui.

– Neslepiate savo asmeninio gyvenimo. Ko gero, gerbėjos neturi jokių šansų, nes jau susižadėjote su savo drauge Sigita?

– Taip, su Sigita drauge esame jau daugiau nei metai. Ji – ne muzikantė, studijuoja politikos mokslus. Kiekvieną dieną ji mane žavi vis labiau ir labiau. Jaučiu jos meilę ir nuoširdų rūpinimąsi manimi. Ji nepamiršta kasdien ant stalo man padėti dvi vitaminų piliules ir stiklinę vandens. Su ja esu labai laimingas.

Esame susižadėję. Kadangi esu labai konservatyvus, be santuokos gyventi kartu negalėčiau. Esu tikintis, ir tuo viskas pasakyta. Be šliūbo gyventi – sarmata, griekas!

– Ar jau galima pradėti ruošti dovanas jūsų vestuvėms?

– Kada kelsime vestuves, dar nenusprendėme. Reikia finansinio pagrindo po kojomis. Labiausiai trokštame turėti savą kampą, savus namus. Daugiau mums nieko netrūksta.