Kino teatras "Skalvija". Šeimos renkasi į filmo vaikams seansą. Šalia ekrano pastatytas stalas. Prie jo prisėda teta, spragteli stalinę lempą ir... pradeda gyvai įgarsinti kino juostą.

Visada – su šypsena

Iškart baigus filmuoti LTV "Sveikinimų koncertą" į susitikimą atbėgusi diktorė Regina Jokubauskaitė šiltai nusišypso ir atsiprašo, kad vėluoja. Tiesą sakant, apie interviu buvo visai pamiršusi – darbai veja vienas kitą, ir ji net nepastebėjo, kaip pralėkė laikas.

Tačiau jei susitarėme, kalbamės. "Tik pasakykite, apie ką", – šypsojosi ji. Vienai mėgstamiausių Lietuvos diktorių iškalbos ir geros nuotaikos lieka tik pavydėti.

Išgirdusi, kad apie Tarptautinį vaikų ir jaunimo filmų festivalį kino teatre "Skalvija", moteris dar labiau nušvinta – kiekvieną rudenį šiame festivalyje ji įgarsina filmus. Ne įrašo, o skaito gyvai per seansą ir taip nustebina be technologijų savo gyvenimo negalintį įsivaizduoti jaunimą.

Kaskart – dozė adrenalino

"Šis festivalis man – didžiulis įvykis. Kiekvienais metais artėjant rudeniui pradedu nerimauti, ar dar kvies, ar būsiu reikalinga. Net ne dėl to, kad galbūt pakvies ką nors kitą, o apskritai dingsta tradicija įgarsinti filmus, nes nugali subtitravimas. Vyresnių klasių moksleiviai kartais būna nepatenkinti, kad jiems kas nors skaitys – jie patys supranta angliškai. Tačiau yra filmų ir mažesniesiems – jiems aš puikiai tinku", – džiaugėsi diktorė ir prisipažino, kad į kiekvieno filmo seansą lekia kaip ant sparnų.

Šiame darbe jai patinka viskas – stebėti žiūrovų reakcijas į filmą, pačiai pasidžiaugti retai matomomis kino juostomis, galiausiai – profesinis iššūkis, kurių dabar jau retai pasitaiko.

"Filmus, kurių tekstus skaitau, dažnai matau pirmą kartą. Man patinka tas adrenalinas, reakcijos pasitikrinimas, ar aš dar galiu, ar sugebu viską gerai perskaityti ir nesugadinti filmo, kiek tai nuo manęs priklauso", – džiaugėsi ji.

Moteris neslėpė: jai malonu, kai po seanso kai kurie vaikai padėkoja, kiti bent jau apsidairo, kur čia sėdi ta teta, kuri skaitė.

Tačiau ir ant tų, kuriems rūpi tik kuo greičiau išbėgti, ji nepyksta: "Juk žiūrovai nebūna po filmo dar pusvalandį uždaryti salėje ir negalvoja, ką čia dar nuveikti. Įjungiamos šviesos, visi renkasi savo daiktus ir bėga pro duris. Visi skuba, nieko čia nepadarysi."

Istorijų – nors vežimu vežk

Diktorė taip įsijaučia į kiekvieną savo įgarsinamą filmą, kad gali paskui apie jį šnekėti valandų valandas. "Grįžtu po filmo ir mano dukra jau žegnojasi, kad tik nepradėčiau pasakoti. Nes kai aš pasakoju, tai užtrunka tris kartus ilgiau nei pats filmas, atpasakoju ir dar išplečiu kiekvieną detalę", – kvatojosi R.Jokubauskaitė.

Istorijos liejasi ir grimo kambaryje, ruošiantis "Sveikinimų koncertui". "Kol mane šukuoja ir tapo veidą, kai jau galiu judinti veido raumenis, visuomet mėgstu papasakoti ką nors iš savo įgarsintų filmų. Arba jei tenka važiuoti į kokią nors kelionę, kurios bendrakeleiviai yra vaikai ar seneliai – man taip malonu, kad galiu jiems sutrumpinti laiką", – prisipažino diktorė.

Apima gėdos jausmas

Garsinant filmus turbūt vienintelis R.Jokubauskaitę galintis suerzinti dalykas – prastas vertimas.

"Labai gerbiu tuos vertėjus, kurie savo gimtąją kalbą išmano geriau negu tą, iš kurios verčia, nes kartais atrodo, kad išversta tiesiog pažodžiui. Būna tokių atvejų, jog pradedi skaityti, matai, kad nekas, bet filmo jau nesustabdysi, o laiko pagalvoti, kaip pasakyti kitaip, nėra. Tuomet būna taip gėda, nors nusišauk: ausys, žandai raudonuoja, nebežinai, ką daryti", – pasakojo anglų kalbos studijas baigusi moteris ir džiaugėsi, kad šiemet tokių nutikimų pavyko išvengti.

Gėdos jausmas ją kartais apima ir klausantis kai kurių savo įgarsintų filmų, nors prie įrašyto savo balso tikina jau įpratusi: "Ne iš didelės savimeilės, bet tiesiog norėdama savikritiškai pasižiūrėti, kokių klaidų darau, kartais įsijungiu televizorių, kai žinau, kad rodys mano įgarsintą filmą. Būna, kad pati sau patinku ir ramia dūšia galiu toliau triūsti namuose. Bet kartais klausau ir pasidaro taip gėda – tuomet skubu išjungti, kad bent namiškiai neišgirstų."

Visos žinios išgaravo

Nesmagiai diktorė jautėsi žiūrėdama ir pirmuosius įrašus, padarytus po ilgos pertraukos jai sugrįžus į televiziją.

Stebuklingu būdu kažkur dingo visos kažkada turėtos žinios, kokius drabužius reikia rinktis filmuojantis, kokiu kampu geriau žiūrėti, koks makiažas labiausiai tinka.

"Pasižiūri į save veidrodyje visą išdabintą, atrodo, puiku, o kai pamatai save įraše – kažkoks siaubas", – stebėjosi ji.

Televizijai būtinas ryškus grimas. Todėl, kai iškart nusifilmavusiai jai tenka dar kur nors užsukti, tenka atlaikyti nepažįstamų žmonių žvilgsnius. "Perku kokią dešrą parduotuvėje, o pardavėja žiūri į mane išplėtusi akis. Tuomet labai norisi paaiškinti, kad tuoj grįšiu namo ir nusiprausiu", – juokėsi diktorė.

Atvira naujiems iššūkiams

Dar viena nauja R.Jokubauskaitės veikla – knygų garsinimas aklųjų draugijoje.

"Labai džiaugiuosi, nes tai bus dar viena proga iš naujo pamilti knygą. Per tuos darbus, kaip sakoma, per ūkius ir bites, kartais nebeturi kada paprasčiausiai knygos paskaityti, o čia nori nenori reikės. Man čia daugiau nei penkiaguba nauda. Ir dėl to, kad knygas perskaitysiu, ir kad toliau lavinsiu artikuliaciją. Kai užsityli, užsibūni, imi švepluoti, liežuvis ima mazgais susirišti ir užkliūti už dantų, galvoji, negi jau dabar visam laikui? Bet, pasirodo, ne. Paskaitai, pasipraktikuoji, o paskui žiūri, kad viskas eina kaip iš pypkės", – džiaugėsi diktorė, kaip įrodymą čia pat nesuvokiamu greičiu porą kartų išbėrusi greitakalbę "geri vyrai geroj girioj gerą girą gėrė".

Taip ir bėga R.Jokubauskaitės dienos – tarp filmavimų, įrašų ir įvairių kitų projektų. Pati šypsosi, kad eina ten, kur kviečia. "Man labai patinka garsinti reklamas, nes per trumpą laiką gali normaliai užsidirbti", – neslėpė ji, nes darbas "Sveikinimų koncerte" jai labiau yra širdies veikla.

"Visi manęs klausia, ar man neatsibosta tuos anūkų ir proanūkių vardus skaityti. Ne, neatsibosta. Man įdomu, kokius žmonės sugalvoja vardus, patinka įsivaizduoti, kaip jie sėdi, švenčia, kaip klausosi to sveikinimo, kaip jautriai priima šiltus žodžius", – kalbėjo laidos vedėja.

Savo žiūrovams ji labai dėkinga už tai, kad jie priima ją tokią, kokia ji yra: "Man smagu, kad jie labiau vertina mano šiltą, gerą žodį negu mano penkias garbanas ar kokį nors nevykusį mano drabužį. Džiaugiuosi, kad man atleidžia mano fizinį netobulumą, nebuvimą firmine gražuole."