Pereiti į pagrindinį turinį

M. Rubackytė: gimę muzikoje jos jau nebegalime palikti

2017-03-06 19:00

Garsiausių pasaulio koncertinių salių publikai muziką dovanojanti lietuvių pianistė Mūza Rubackytė į gimtinę sugrįžta ne kaip viešnia.

Mūza Rubackytė Mūza Rubackytė

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės naujausias rūpestis – kovo 8-ąją sostinėje vyksiantis pirmasis pianistų konkursas "Lisztofonija".

Vilniaus fortepijono muzikos festivalio (angl. Vilnius Piano Festival) meno vadovė bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LTMA) profesorė juo atiduoda duoklę jaunajai pianistų kartai. LMTA ir M.Rubackytės iniciatyva įsteigtos Lietuvos Ferenco Liszto asociacijos "LiSZtuania" rengiamo konkurso tikslas – skatinti Lietuvos pianistus atlikti ir įrašyti F.Liszto kūrybą. Kodėl būtent šiam kompozitoriui toks didelis dėmesys? M.Rubackytė – F.Liszto pianistų konkurso Budapešte nugalėtoja, pasaulyje pripažinta F.Liszto kūrybos interpretatorė, kurios beveik trečdalis visų įrašytų kompaktinių diskų yra skirti jam, o trigubas albumas "Klajonių metai" sulaukė tarptautinio pripažinimo ir "Chicago tribune" bei "BBC magazine" aukščiausio įvertinimo, už F. Liszto kūrybos ir vengrų kultūros sklaidą pasaulyje ji apdovanota Vengrijos kultūros ministerijos.

– Papasakokite plačiau apie pianistų konkursą "Lisztofonija". Kaip ir kodėl jis atsirado? Koks jis ir ką jums jis reiškia?

– 2011 m. visam muzikiniam pasauliui švenčiant F.Liszto 200-ąsias gimimo metines įkurta tarptautinė organizacija ILA (angl. International Liszt Asociations), kurių viena iš steigėjų tapo neseniai sukurta Lietuvos F.Liszto asociacija "LiSZtuania". Naujasis konkursas yra viena šios asociacijos iniciatyvų. Šiandieną tai tiktai pirmasis kuklus bandymas, kuris, tikiuosi, ateityje išaugs į tarptautinį renginį. Svarbiausi trys prizai suteiks galimybę pianistams padaryti profesionalų įrašą, kuris taps jauno atlikėjo vizitine kortele. Mums, organizatoriams, buvo svarbu duoti jaunam pianistui reikalingą profesinį irankį. Konkurse skambės tiktai F.Liszto muzika. Tikimės aukšto lygio, nes F.Liszto kūriniai yra galimi išpildyti tiktai visapusiškų techninių ir meninių galimybių pianistams.

– Kuo jums atrodo ypatinga ir nuostabi F.Liszto kūryba, kad norisi jaunuosius pianistus skatinti ją atlikti ir įrašyti?

– F.Lisztas yra viena ryškiausių ir patraukliausių pasaulyje meno asmenybių. Šnekant apie F.Lisztą, sunku aprėpti jo visapusišką veiklą XIX a. tarptautinėje kultūrinėje panoramoje. Ši ryški žvaigždė švietė ir paliko pėdsaką ne tiktai apkeliavusi visą pasaulį per savo epochą, bet ir atvėrė daugybę naujų gairių mums ir mus sekantiesiems. Nežiūrint į mano platų ir įvairų repertuarą, F.Liszto muzika išliko mano pirmoji meilė nuo pat vaikystės. O ir pats personažas mums yra sektinas pavyzdys.

– Kokie kiti kūrėjai iliustruoja jūsų jausmus šiuo gyvenimo periodu?

– Šiandieną šalia plataus auksinio pianistinio repertuaro, kaip visi F.Liszto transcendentiniai ir koncertiniai etiudai, ieškau rečiau atliekamų šedevrų, kuriuos įrašinėju į tarptautinėje erdvėje pasirodančius diskus (M.Rubackytė yra įrašiusi daugiau kaip 25 kompaktinius diskus – aut. past.). Taip atsirado dvigubas Louiso Vierne'o kompaktas, sulaukęs didelio tarptautinio dėmesio, o metų gale išeis F.Liszto mokinio Juliuso Reubke muzikos įrašas.

– Nemažai jaunų muzikantų atsisako dalyvauti konkursuose teigdami, kad juose muziką temdo užkulisinės pedagogų tarpusavio kovos, dalyvių intrigos. Esą įvertinti, kuris yra geriausias iš geriausiųjų būrio, objektyviai neįmanoma. Ką manote jūs?

– Gyvenimas yra konkursas – norime mes to ar ne. Nežinau nė vieno kažką pasiekusio žmogaus, kuris dirba tiktai sau ir niekuomet nepralaimi. Juk ne visuomet laimi tas, kas to labiausiai nusipelnė. Konkursas yra jėgų, ištvermės ir dvasinės pusiausvyros išbandymas. Tai pirmiausia kova su pačiu savimi. Žiuri nariai yra išrinkti atsižvelgus į jų kompetenciją ir lojalumą. Yra labai paprasta gyvenime kaltinti kitus, tačiau tas, kuris turi vidinės potencijos, anksčiau ar vėliau pasieks savo tikslą. Ir jam sunkumai bus ne pralaimėjimas, o tramplinas. 2017 m. lapkritį vyksiantis 5-asis Vilniaus fortepijono muzikos festivalis kaip tik ir gvildens "Pakeleivių" temą, kur, Alberto Giacometti žodžiais, kelias nutiesiamas einant. Čia bus galima išgirsti ne tik laimėtojus, bet ir buvusius pralaimėtojus, kurie šiandieną tapo išskirtiniais pianistais.

Gyvenimas yra konkursas – norime mes to ar ne. Nežinau nė vieno kažką pasiekusio žmogaus, kuris dirba tiktai sau ir niekuomet nepralaimi.

– Pianisto profesija laikoma labai nedėkinga – ir vienišiaus dalia, ir konkurencija – be galo didelė. Kokius žodžius skirtumėte jauniems pianistams, stovintiems apsisprendimo kryžkelėje ir prie konkurencinės kovos arenos?

– Pažinkime save, suraskime save ir nesistenkime gyventi kito gyvenimo – gyvenkime mūsų.

– Japonų patarlė sako, kad viena diena su puikiu mokytoju yra geriau nei tūkstantis dienų stropaus mokymosi. O ką jums reiškia švietėjiška, pedagoginė veikla?

– Esu kilusi iš pedagogų dinastijos ir šalia savo pagrindinės – keliaujančios solistės – misijos skiriu dėmesį jaunos kartos auklėjimui. Dėstydama pasaulyje esu laiminga galėdama per muziką perteikti aukštas žmogiškąsias universalias dvasines vertybes, o Lietuvoje juo labiau džiaugiuosi berdama sėklas į savą dirvą. Tik ką grįžau iš Budapešto F.Liszto akademijos, kur vedžiau tarptautinius meistriškumo kursus. Grįžimas į šį miestą, kuris man davė tarptautinės karjeros impulsą, o sovietai iš manęs jį atėmė, mane visuomet jaudina (laimėjusi F.Liszto pianistų konkursą Budapešte M.Rubackytė septynerius metus neišleista koncertuoti į Vakarų šalis – aut. past.)

– Mokytojo misija – įkvėpti norą mokytis. O kam savo publiką įkvepia pianistas? Kaip jo misiją apibūdintumėte jūs?

– Nuo pat romėnų laikų menas užėmė aukštą poziciją civilizuotos visuomenės gyvenime. Be tikro dvasinio peno žmogus negali būti visavertis. Mane šeima išauklėjo per istorines, religines, menines, literatūrines ir poetines vertybes. Kaip neprisiminti Europos kultūros persunktų Aleksandro Puškino poemų, kur jis kalba apie poeto kredo: "Žodžiu degink žmonių širdis".

– Talentingi vaikai – tėvų galvos skausmas. Be pasididžiavimo atžala, džiaugsmo, neretai kyla tokios problemos kaip šeimos ramybės praradimas, stengiantis padėti puoselėti gebėjimus neperspaudžiant, ieškant būdo, kad mokytojas būtų patenkintas rezultatu ir vaikas nesijaustų kažką prarandantis. Ką jiems patartumėte?

– Prisimenu Mstislavo Rostropovičiaus posakį: "Mane domina ne tiek talentingi vaikai, kiek talentingos mamos." Kadangi muziko profesija pradedama puoselėti vaikystėje, tėvų misija yra pastebėti ir nukreipti Dievo apdovanoto, talentingo vaiko gyvenimą teisingu keliu. Iš savo patirties žinau, kad jei talentas yra tikras, tai jam gyvybiškai reikia žinių ir tos tėvų organizacijos. Taigi, tėvams svarbu išties sekti, ar tai jų atžalos tikras kelias.

– Ko labiausiai jums pačiai trūko vaikystėje, ankstyvoje jaunystėje "prirakintai" prie pianino? Ar jaučiate, kad kažko buvote priversta atsisakyti?

– Atstovauju mūsų šeimos ketvirtai muzikų kartai. Tad gamta jau iš anksto padirbėjo, kad man muzikoje būtų gyventi džiaugsminga ir lengva. Nuo pat ankstyvos vaikystės televizijos, radijo, kino studijos dėmesys įpareigojo mane ir mano šeimą konstruktyviai eiti į priekį. Tad visi vaikiški žaidimai išblėso prieš tą nuostabų pasaulį.

– Sakoma, kad menininkui paprastai reikalingi dramatiški išgyvenimai, sukrėtimai, kančios pojūtis – tai tik labiau įkvepia ir leidžia tamsius išgyvenimus paversti šviesa. Jūs gi – laimingai įsimylėjusi, mylima, gerbiama jaunų talentų, laukiama publikos. Kur tų dramų, vedančių menininką į priekį, ieškote?

– Mano pirmoji gyvenimo drama buvo gyvenimas šalia savo tetos ir mokytojos Irenos Gomolickaitės, kuri turėdama negalią buvo džiaugsmo ir dvasingumo pavyzdys. Okupuotoje Lietuvoje mūsų, dviejų mokytojų, šeima gyveno kukliai, toli nuo partinių privilegijų. Studijos Maskvos konservatorijoje, kur mokėsi stipriausi sovietmečio muzikai, septynerius metus trukęs draudimas išvykti koncertuoti į Vakarus, vienatvė ir iš naujo pradėtas kelias Paryžiuje – tai tik keli gyvenimo vingiai, kurie gali padėti įsivaizduoti, ką galima išgyventi. O šiandieną, tiesa, esu mylinti ir mylima, laiminga žmona, dukra, pedagogė, artistė. Be to, netikiu, kad būtina kentėti tam, jog kažką gero sukurtum. Kas yra gal nuostabu – kad daug sunkumų išgyvenę žmonės tebelieka šviesūs ir kūrybingi. Tačiau tokių yra vienetai. Mano mama ir tėvas – vieni iš jų.

– Koncertuose dažnai galima išvysti ašaras braukiančius klausytojus. Kokia muzika jus taip sujaudina?

– Garsusis bosas Fiodoras Šaliapinas sakė: "Neverk pats, virkdyk kitus". Tai yra tai, ką mes, artistai, darome scenoje. Taigi mūsų, profesionalų, jaudulys ir ašaros lieka mūsų dirbtuvėse. Nepaisant to, išties tikra muzika mane stipriai jaudina, ir aš groju tiktai tuos kūrinius, kuriuos esu giliai įsimylėjusi ir su kuriais, kaip su mylimuoju, galiu gyventi ilgas gyvenimo valandas.

– Kiek jums svarbus pripažinimas, publikos dėmesys? Ar galėtumėte groti tik sau ar savo vyrui?

– Kaip sakoma, tetos vardadieniui? Tas, kuris paragavo scenos ir publikos duodamo adrenalino, sunkiai liks tiktai namie. Scena reikalauja išskirtinių pastangų ir kartu suteikia išskirtinę grįžtamąją energiją. Vis dėlto su džiaugsmu muzikuoju namuose su vyru, kuris groja smuiku, ir su jo broliais bei seserimis, kurie, būdami muzikos mėgėjai tikrąja ta žodžio prasme, visi gerai groja įvairiais instrumentais.

– Ar turite prietarų, savitų taisyklių, ritualų prieš koncertus?

– Juk neišduosiu dabar jums savo paslapčių?! Nebeveiks paskui mano prietarai! O jei rimtai, be abejo, turiu tam tikrų taisyklių, dėl kurių susidaro reikiamos sąlygos geriausiai fizinei ir dvasinei formai. Miegas, maistas, kūno priežiūra yra to pagrindas.

– Ar tai, kad muzikantai ypač saugo savo rankas, – mitas?

– Tiesa, kad dviratis, slidės, tenisas ir pan. pianistui yra neatsakinga rizika. Juk piršto, rankos lūžis gali tapti atlikėjui fatališkas. Gera sausgyslių, raumenų, sąnarių forma yra būtina pianisto profesinės higienos dalis. Taigi masažai, vonios ir pan. sukuria mūsų ilgaamžiškumo pagrindą. Pianisto profesija yra fizinė veikla. Visa ne tik rankų fizinė forma yra reikalinga.

– Ar esate patyrusi dvejonių dėl pianistės kelio, vadinamųjų krizių, kai rankos nekyla groti?

– Beatodairiškas mano šeimos palaikymas man suteikė pasitikėjimo visais gyvenimo etapais sudėtingame solistės kelyje. Bet to, gimę muzikoje jos jau nebegalime palikti, ir ji tampa neatskiriama kasdiene kūno ir dvasios peno dalimi.

– Ar pažįstamas apsėdimas instrumentu, pavyzdžiui, fanatiškas grojimas po dešimt valandų ir daugiau per dieną?

– Viskas, kas yra fanatiška, man yra svetima. Esu laiminga, laisva ir mylinti gyvenimą moteris.

Muzika yra kalba, perteikianti poetiškiausias žmogiškosios egzistencijos mintis, ir tai yra gerokai daugiau nei klavišai.

– Labai smalsu, kokios muzikos laisvalaikiu klauso akademinės muzikos atstovė?

– Fado, afrikietiškų ritmų, indų muzikos ir, be abejo, argentinietiško tango, kurio mes su vyru taip pat mokomės šokti.

Poetiški prancūzų dainuojamieji tekstai taip pat yra mano šiandienės kultūros dalis.

– Kaip kurčiam žmogui apibūdintumėte pianino klavišais besiskleidžiančią muziką?

– Koks dramatiškas klausimas... Vienas iš man stiprių artistinių įspūdžių buvo anglų žvaigždės Evelyn Glennie koncertas. Ledi Glennie, kurčia perkusininkė scenoje nuogomis kojomis girdi muzikos virpesius ir sugeba groti kartu su orkestru. Ludwigas van Beethovenas kūrė aukščiausios prabos muziką net kurčias... Muzika yra kalba, perteikianti poetiškiausias žmogiškosios egzistencijos mintis, ir tai yra gerokai daugiau nei klavišai.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų