„Pirmus trejus ar ketverius metus gyvenome pas senelį. Kiekvieną vakarą eidavome su tėčiu ar seneliu aplink Profsąjungų rūmus ir žiūrėdavome į miesto šviesas. Vaikystė taip pat yra ir mano močiutė, kuri mane žiauriai lepino – ji net neleisdavo man pačiam valgyti, pati pamaitindavo“, – pasakoja A. Mamontovas.

Atlikėjo senelis užėmė aukštas pareigas vyriausybėje, tad pirmieji A. Mamontovo vaikystės metai prabėgo be jokio rūpesčio. Atlikėjas pamena, kaip kiekvieną vasarą gyvendavo Valakampiuose, senelis iš valstybinio bufeto atnešdavo bananų, kas tais laikais atrodė neįmanoma.

Muzikantas neslepia – tėvai labai norėjo, kad užaugęs jis taptų mediku, tačiau likimas susiklostė kitaip.

Mama buvo ramesnė, priėmė mane tokį, koks esu. Tėtis, turėdamas slaviško kraujo, užsiliepsnodavo greitai, buvo emocingas.

„Tėtis buvo gerbiamas gydytojas, todėl, jeigu susirgdavau, iškart skambindavo kokiam nors savo kolegai, kad gaučiau tinkamą gydymą. Tėvai labai norėjo, kad būčiau gydytojas, bandžiau ir sau įsiteigti tai, bet kai atsirado muzika, jai nebegalėjau pasipriešinti“, – prisimena atlikėjas.

A. Mamontovas sako, kad ypač daug vilčių, jog sūnus taps gydytojas, dėjo tėvas. Jis tikėjosi, kad sūnus tęs jo pradėtus darbus, perims biblioteką.

„Mama buvo ramesnė, priėmė mane tokį, koks esu. Tėtis, turėdamas slaviško kraujo, užsiliepsnodavo greitai, buvo emocingas. Tik vėliau ir jis susitaikė su mano pašaukimu“, – kalba A. Mamontovas.

Jis sako paveldėjęs tėčio atsidavimą profesijai. Tėčio mintys visada buvo medicinoje, jis nuolat ieškojo būdų, kaip nustatyti vėžį ankstyviausioje fazėje, kad būtų įmanoma jį išoperuoti.

„Tėvas išliko atsidavimo tam, ką darai, pavyzdžiu. Tačiau net ir būdamas gydytoju jis absoliučiai nesirūpino savo sveikata. Man labai gaila, kad jis mirė labai anksti“, – apie Viktorą Mamontovą pasakoja sūnus Andrius.