– Užmiegu 5–6 val. ryto. Naktimis dirbu įvairius darbus, skaitau. Ir taip – visą gyvenimą. Mano vidinis laikrodis nesikeičia, gal turiu vampyriško kraujo?

– Kaip jus pavadinti? Skaičiau, kad jūs – maištininkė, labai drąsi, tiesmuka, šiuolaikinė Rusijos Džuljeta.

– O, iš kur čia apie mane tiek daug radote?! Nežinau, negaliu pasakyti, vėliau pagalvosiu. Esu komunikabilus žmogus. Apie viską žinau, bet nieko nežinau.

– Rusijos sostinėje jūs jau...

– ... jau aštuoneri metai. Taip, baigiau GITIS (Rusijos teatro meno universitetas) ir ketverius metus intensyviai dirbu.

– Nejaučiu akcento.

– Labai ačiū, bet priminėte ir tuoj pajausite. Visada pasijunta akcentas, kai labai susijaudinu per dramatišką vaidmenį. Siaubas!

– Kodėl jaunas žmogus pasirinko Rusiją, o ne Vakarų aktorystės mokyklą? Juolab turbūt nelabai mokėjote kalbėti rusiškai.

– Dabar sunku pasakyti. Jaunas žmogus, naivios mintys. Galvojau, kad ten geriau nei Europoje. Beje, taip ir buvo – patekau į gerą kursą, pas puikų dėstytoją, su kuriuo dabar bendrauju kaip su šeimos nariu. Neturėjau jokių įsitikinimų, negalvojau apie politiką, konfliktus.

– Įdomu, kaip dvidešimtmetė Vilma, viena atvykusi į Maskvą, susikalbėjo rusiškai.

– (Juokiasi.) Tas konfliktiškas paaugliškas užsispyrimas – noriu važiuoti į Rusiją! Ten, kur laksto baltosios meškos... Bet tiesa ta, kad turbūt pernelyg mėgau Piotrą Čaikovskį, Andrejų Tarkovskį.

Siaubas, bet rusiškai visiškai nemokėjau. Žinojau kelis žodžius – tuos keiksmažodžius ir "štuka" (liet. toks reikalas). Sakydavo, atnešk "gvozdj" (liet. vinį). Bijodavau apsikvailinti, bėgdavau į koridorių, klausdavau, kas tai, man rodydavo rankomis, o aš vaidindavau, kad viską puikiai suprantu.

– Palaukite, o baltosios meškos?

– Na, taip man, jaunai, atrodė, kad Rusija – tai baltosios meškos ir žmonės su kailiniais, kibirais geriantys degtinę. Tačiau per aštuonerius metus meškų nemačiau, o Maskvoje, beje, degtinę geria rečiau nei Lietuvoje. Gal ir keista, bet ten alkoholio nedaug vartoja.

Maskvoje esu labai didelė Lietuvos patriotė, ir kiekvienas žmogus, paklausęs apie Lietuvą, girdi iš manęs apie ją tik gerus žodžius, o kai kas nors bjauriai kalba apie mano šalį, aršiai stoju Lietuvos gynybon!

– Jūs matote, kas dabar vyksta pasaulyje...

– Taip, taip... Ar ten jaučiuosi valstybės prieše? Įdomus ir paradoksalus klausimas. Maskvoje esu labai didelė Lietuvos patriotė, ir kiekvienas žmogus, paklausęs apie Lietuvą, girdi iš manęs apie ją tik gerus žodžius, o kai kas nors bjauriai kalba apie mano šalį, aršiai stoju Lietuvos gynybon!

– O kaip Lietuvoje? Ar neužmėto akmenimis, kad dirbate ir gyvenate Rusijoje?

– Ne vienam buvau ir esu išdavikė. Tačiau myliu savo darbą, esu Rusijai dėkinga, kad esu įvertinta, sulaukiu daug pasiūlymų, Olego Menšikovo teatre pastačiau spektaklį. Lietuvoje tokių galimybių neturėčiau. Nuryju piliulę, dirbu savo darbą, nenoriu audrintis ir kištis į politiką. Kiekvienas tegul galvoja taip, kaip jam atrodo. Rusijoje tapau dar didesnė Lietuvos patriotė ir kartais tai įrodinėju net drastiškai. Tačiau drąsiai galiu pasakyti ir tai, kad Rusijoje labai daug giliai mąstančių, talentingų žmonių. Dauguma mano draugų aršiai kovoja, dalyvauja mitinguose, nepalaiko savo šalies politikos. Pažįstu labai daug aktorių, kuriuos šantažavo ir jie turėjo pasisakyti už valdžios politiką. Jei esi žinomas, sunku likti apolitiškam. Vis dėlto aš vengiu politikos, nors, būnant viešumoje, išlikti tokiai yra sunku. Buvo įvairių kontaktų, tačiau kol kas viskas gerai.

– Pakalbėkime ir apie kiną. Naujausi jūsų vaidmenys – filmuose "Trockis", "Rybnoje delo", "Meilės istorija"?

– Taip. Tiesa, "Trockis" dar tik bus filmuojamas, išskrendu į Meksiką. Tame seriale – oi, ten visko bus... Neatskleisiu detalių, bet darbas – rimtas, vaidins Konstantinas Chabenskis, Sergejus Garmašas ir kiti žinomi rusų aktoriai.

Įdomus garsaus režisieriaus Valerijaus Todorovskio sūnaus Piotro filmas – "Meilės istorija", kur atlieku pagrindinį Mašos Sokolovos vaidmenį. Piotras Todorovskis – turbūt naujai gimęs Rusijos Woody Allenas. Įdomioje, žaismingoje komedijoje vėl susitiko du mylimieji. Mergina labai turtinga ir limuzinu važiuoja į Sočį, o jos buvęs vaikinas – taksistas.

Televizijos serialas "Rybnoje delo" – apie juodųjų ikrų kontrabandą. Netrukus filmuosiuos viename festivaliniame filme.

Juodoji komedija "Labas vakaras" – režisieriaus debiutas, kažkas tarantiniško. Atlikau keturių herojų vaidmenis – prostitutės, vienuolės, rašytojos ir žudikės.

– Koks iš personažų jums artimiausias? Ko savyje turite daugiausia?

– Turbūt vienuolės... (Kvatojasi.) Ir turbūt po dalį turiu iš kitų trijų personažų.

– Garsi režisierė Ana Melikian kadaise apie jus sakė, kad esate labai drąsi aktorė.

– Nepamenu, galbūt. Vaidinau pirmajame Anos filme, buvau studentė, atrodė, kad nieko nemoku, nežinojau, kaip reaguoti į kamerą, šviesas. Buvo baisu.

– Kas aktoriui yra drąsu? Jei jau filmuojatės, vaidinate kine, teatre, atveriate emocijas, įsikūnijate į personažus turbūt jau esate drąsi?

– Turiu prieš kameras atsiverti, ir kiekvienas aktorius turi savo receptą, kaip tai padaryti. Kiekvienas aktorius – žmogus, jam taip pat nedrąsu, reikia daug pastangų atverti širdį nepažįstamajam.

– Kodėl jus vadino maištininke?

– Na, taip yra, to turbūt yra mano kraujyje. Kankinuosi, bandau kovoti. Būdavo, ateinu pas režisierių, jis pasako akivaizdžią nesąmonę, aš išrėžiu, ką galvoju, ir išdidžiai išeinu, trinktelėdama durimis. Dauguma baisėdavosi, kaip aš išdrįsdavau. Dabar suprantu, kad reikia ir išsisukti, jog man tas scenarijus ar vaidmuo nėra tinkamas, bet nedrėbti, kad režisierius yra arogantiškas diletantas.

– Jūs labai pasitikėdama kalbate...

– Būna, ateini, sėdi prieš tave vaikinukas, vilkintis marškinėliais su Peliuko Mikio atvaizdu, ir arogantiškai taria: "Na, kalbėk, kol įjungta filmavimo kamera. Tu – aktorė, kalbėsi, kol aš, režisierius, pasakysiu "stop". Būna ir daugiau žeminančių dalykų. Dažniausiai tai net labai komiška. Jei esi režisierius, elkis priešingai, mokėk rasti tau tinkamą atlikėją, padėk jam pajusti, kad tavimi jis gali pasitikėti, tuomet aktorius bus be galo dėkingas ir gal net praturtins tavo scenarijų ar idėją.

– Garsus filosofas Laodzi sakė: "Užuot siekę būti kalnu, būkite slėniu visatoje. Atgausite vientisumą ir viską įgysite." Atrodo, kad jūs stengiatės būti kalnu?

– Seniau – taip, dažnai buvo, dabar bandau savyje rasti pusiausvyrą. Tiesa, ir dabar, jei žmogus nedirba, bet tik bando parodyti, kad jis – kietas, tiesiai šviesiai pasakau, ką galvoju. Ir visos pastangos tapti slėniu nueina šuniui ant uodegos. Dauguma aktorių ateina ir virpa iš baimės norėdami gauti vaidmenį. Nesineriu iš kailio, nemirštu norėdama būtinai gauti vaidmenį. Patinka scenarijus – einu, bet supratusi, kad žmogus nėra adekvatus, pasakau "viso gero".

– Koks jūsų gyvenimo režisierius?

– Šiuo metu tokio nėra.

– O kas jūsų gyvenimo režisierius?

– Tikiuosi, kad savo gyvenimą režisuoju pati. Nors neseniai skaičiau, kad už mus sprendžia protas. Tada neaišku, kas mano gyvenimo režisierius.

– Buvote patekusi į J.Vachtangovo teatrą, kuriam vadovauja lietuvių režisierius Rimas Tuminas. Spektaklyje "Eugenijus Oneginas" gavote Tatjanos vaidmenį. Ten dirbti svajoja šimtai aktorių, o jūs Rimui Tuminui pasakėte "ne"!

– Na, ši istorija šiek tiek paaštrinta. Nedetalizuosiu – nesuėjo mūsų keliai, ir viskas.

– Nėra mitas, kad atvykusi mokytis į Maskvą badavote, atrodėte kaip šakaliukas?

– Aha, taip ir buvo. Labai sunku, keldavausi labai anksti, kad dar prieš mokslus gaučiau nemokamos košės.

Maskvoje labai brangus pragyvenimas. Draugai kebabų kioskeliuose pavaišindavo bulvėmis su sviestu, Lietuvos ambasadoje įdėdavo grikių košės ar kažkokio maisto už suvaidintas situacijas. Buvau tikras dvaro klounas. Bet tai buvo nuostabus laikas. Euforija, laimė, nauja šalis, nauji žmonės, dariau tai, kas man patiko.

Žmogus – keistas padaras. Jis turi kažką prarasti, norėdamas suprasti, koks jis buvo laimingas.

– Vadinasi, ne piniguose laimė?

– Žmogus – keistas padaras. Jis turi kažką prarasti, norėdamas suprasti, koks jis buvo laimingas. Žmogus suserga ir tuomet sako, koks aš buvau laimingas, jei pasveikčiau, kalnus nuversčiau. Laimė – tai būsena, kai einu gatve, suprantu, kad man duota viskas, ir net daugiau. Kai nejaučiu jokios baimės, kad kažkas nepasiseks, kai nebijau kažko netekti. Kai bandau atsiduoti iki pabaigos kiekvienai valandai ir dienai, kurią gyvenu.

Kelis mėnesius keliavau po Šri Lanką ir Indiją. Mačiau žmones, gyvenančius kartoninėse lūšnose, vaikštančius basomis, o vaikai eina iš proto, kai jiems atiduodi savo kokakolos skardinę. Kažkodėl tie žmonės atrodė daug laimingesni už mus. Nemanau, kad reikia ieškoti gyvenime prasmės arba prisirišti prie daiktų, darbo, žmonių, tikslų. Viskas keičiasi, o tai, ką mes gauname, būtinai kada nors prarandame.

– Sakėte, kad Maskvą mylite. Už ką žmonės įsimyli megapolius? Kuriuose didelis greitis, juntamas susvetimėjimas, daug kas matuojama pinigais?

– Maskva ir dabar man patinka. Europinis miestas, toli važiuoti, bet žmonės atviri. Mėgstu greitį, grįžtu į Vilnių ir apima depresija, nes jau įpratau prie greičio. Padarau Vilniuje vieną darbą ir einu miegoti, o Maskvoje visą dieną lekiu, kažką darau, įsisukusi į darbų verpetą. Tai man geriau nei lėtas Vilnius, nors čia mėgstu pavaikščioti, myliu Lietuvą, jos sostinę. Tačiau, jei čia praleidžiu ilgiau nei mėnesį, pradedu depresuoti ir ilgėtis Maskvos.

– Na ir skamba – Lietuvos patriotė depresuoja Vilniuje.

– (Juokiasi.) Negaliu nieko neveikti ir nedirbti. Užtai Lietuvoje  labai gera ilsėtis. Tačiau mažai darbų, o Maskvoje – didelės galimybės, gyvenu netoli centro.

– Vis dar dviese?

– Ne. Viena nuomojuosi butą. Ir tai – neskausmingas klausimas. Vienas geriausių sprendimų – gyventi vienai.

– O dar ištarėte plačiai nuskambėjusią frazę, kad labiausiai nemėgstate moterų.

– Oi, kaip mane moterys užpuolė dėl šių žodžių! Ne tai turėjau galvoje. Moterys tokios įdomios, kad nesuprasi, ko iš jų laukti. Esu atviras žmogus, o moterys dažniausiai slepia mintis, tiesą išgauni netyčia. Jos viena galvoja, kita sako...

– Žaidžia šachmatų partijas?

– Aha. Aš taip nemėgstu.

– Bet jūs mokate žaisti šachmatais? Jūsų senelė Vilhelmina Kaušilaitė-Kutavičienė buvo SSRS čempionė.

– Moku, moku žaisti. Bet prastai. Ir gyvenime nemėgstu naudoti šachmatų strategijos. Na, kartais. Su žmonėmis reikia būti nuoširdžiam ir atviram. Šachmatai gyvenime – ne man.

– Kam jūs reikalinga rusų režisieriams? Maskvoje – šimtai aktorių, beprotiška konkurencija.

– Aktorių čia išties labai daug. Gal lietuviška – kažkas kitoniška? Vaidindavau spektaklyje "Ostrovskio miškas", mano dėstytojas Leonidas Heifecas sakė: "Vilma niekada to nesuvaidins, jai – tik 20 metų, ji ne rusė, jai – ne 40 metų. Mano žmona Natalija Gundareva vaidindavo genialiai..." Bet po to jis šokiruotas pripažino: "Keista, puikiai suvaidinai, nors vaidmuo itin rusiškas." Matyt, atsiranda kažkoks atspalvis, šarmas.

– Ar tiesa, kad aistringos meilės scenos ne visada aistringai filmuojamos?

– Būna, būna (juokiasi). "Aaaa, ooch", – dūsauju prieš kamerą, o žiūrovams atrodo, kad prieš mylimojo akis. Mat šalia manęs sėdi prakaitu apsipylęs operatorius, čia pat ragina režisierius: "Taip, taip, dar, dar..." Aš: "Ach, aaa..." Sakau, nebūna taip gyvenime, o jis: "Dar, dar..." Ir vaidinu visus įmanomus jausmus prieš operatorių, čia pat krūva žmonių – asistentai, garso, šviesos režisieriai. Žiūri rimtai, o kartais specialiai juokina, kai tu dūsauji.

– Gal todėl jus A.Melikian ir pavadino drąsia? Ir apsinuoginti nesikuklinate.

– Nemanau, kad tai – drąsus dalykas, jei to reikalauja scenarijus. Kartais net bandau režisierių įtikinti perfilmuoti sceną. Dažniausiai sutinka!

– Jūsų senelis – kompozitorius Bronius Kutavičius, tėtis – džiazo pianistas Tomas Kutavičius, o senelė, kaip kalbėjome, šachmatininkė. Kodėl pasirinkote aktorystę?

– Jaučiau tai, ko neįmanoma išreikšti žodžiais. Kai vaidinu, pamirštu save. Jaučiu, tai – duota.

– Jau bandėte persikelti į kitą aktoriaus darbo barikadų pusę...

– Taip. Ir labai patinka. Mokausi režisūros pas Eimuntą Nekrošių – vieną tų žmonių, su kuriais labai norėjau susipažinti. Sėdžiu ir vėl kaip pirmokė užsirašinėju kiekvieną žodį. Galbūt kada nors išbandysiu save režisūroje Lietuvoje.

Aktorius atsakingas už vieną mažą varžtelį, o režisieriaus – visiškai kitas, platus pasaulis. Labai įdomu ir man pavyksta dirbti su aktoriais, nes juos puikiai suprantu. Jie – kaip vaikai, tingi, išdykauja, jei jų nesudominsi, nieko nebus, o kartais tenka ir apgauti. Todėl su aktoriais man lengva.

Vaidinti įdomiau ne gerą, blogą, bet gilesnį žmogų. Jis – daugialypis.

– Kodėl dauguma aktorių labiau mėgsta vaidinti blogus personažus?

– Įdomiau. Velnias žino, gal todėl, kad jie – savimi pasitikintys, kartais net egoistai, jie – laisvesni? Kodėl dauguma moterų traukia blogiukai? Geras žmogus yra geras žmogus, o blogiukas turi daugiau šarmo, paslapties, jis – nevienalytis organizmas. Kai gauni vaidmenį, negalvoji, kad tas žmogus yra blogas. Jis blogai elgiasi tik dėl kažkokių priežasčių. Vaidinti įdomiau ne gerą, blogą, bet gilesnį žmogų. Jis – daugialypis.

– Kas jums yra meilė?

– Viskas. Ne tik žmonėms. Tai vienintelis nenuginčijamas dalykas. Meilė žmoguje, gamtoje, ore, visatoje, visur! Viskas sukurta iš meilės. Ir tai net ne jausmas, o kažkas daug daugiau.

– Dabar jau galiu vėl paklausti, kodėl jus pavadino šiuolaikine Rusijos Džuljeta.

– Gal kad nuolat ir stipriai įsimyliu?  Ai, prisiminiau. Filme "Aštuntukas" vaidinau bandito merginą, mane įsimylėjo policininkas. Pabaigoje aš mirštu.

– Ar ir realiame gyvenime persekioja tragiška meilė?

– (Juokiasi.) Na, galbūt tragiškai baigiasi jiems?

– Jums patinka blogi vyrai?

– (Juokiasi.) Mano atveju visi buvo geri.

– Koks esminis skirtumas tarp rusų ir lietuvių vyrų?

– Beveik neturėjau lietuvių, tad negaliu komentuoti. Matote, šiandien išgėriau vyno, esu atvira.

– Šiame gyvenime jūs ko nors bijote?

– Ne, man atrodo, kad šią akimirką nebijau nieko.

– Ar Maskvoje gyvenantys tautiečiai – menininkai, verslininkai, kitų sričių žmonės – jums yra draugai, ar veikiau pritartumėte lietuvių emigrantams Norvegijoje, Anglijoje, kad lietuvis lietuviui – vilkas?

– Atvirai pasakius, greičiau taip. Turiu kelis gerus draugus lietuvius, bet dauguma lietuvių ten greičiau nematys vienas kito, bus konkurentai ar net priešai.

– Kas su mumis ne taip?

– Nežinau, keista. Žydai vienas kitam padeda, o mes – ne. Gal Maskva toks miestas, kur atvykęs supranti, kad eisi iki pabaigos ir sieksi tikslo? Ir tau nesvarbu, kas tavo kelyje – lietuvis ar rusas? Ir turbūt eisi per kitų galvas?

– Kaip išlikti žmogumi?

– Būti žmogumi. Yra tokių, kurie nustato diagnozę: tu – karjeristas, blogas vyras, tinginys sūnus, narkomanas, pasielgei taip ar anaip. Bet tu nenuėjai jo kelio. Gal jis toks, koks yra, nes yra labai jautrus, viską giliai ima į širdį? Gal sužinojęs priežastį nekaltinsi, bet labiau užjausi? Turbūt nėra žmogaus, kurio negalėtume nuteisti, pasakyti, geras jis ar blogas. Jei žmogus turėtų galimybę pasielgti kitaip, jis kitaip ir pasielgtų.

Žmogus, jo charakteris, asmenybės bruožai, statusas, įpročiai yra begalinių priežasčių ir padarinių rezultatas, pradedant nuo to, kuo buvo jo tėvai, protėviai, kokie jo genai, vaikystė, gyvenimo įvykiai. Todėl daugiau užjauskime, mylėkime ir būkime, išlikime žmonėmis.

– Papasakokite apie savo gyvenimo filosofiją.

– Kiekvieną dieną vis gilinu tą filosofiją, jos negalima išreikšti keliais žodžiais. Jei trumpai – gyventi šia diena, būti atsakingam už dabartinį momentą. Tu neatsakai už rezultatą, bet atsakai už šią sekundę, nes kiekvienas mūsų veiksmas ar žodis kiekvieną sekundę keičia pasaulį. Ir tai ne pasaka, o faktas. Bandau neprisigalvoti didelių planų ateičiai ir nesitikiu kažko ypatingo. Bus taip, kaip nesitikėsi, bus taip, kaip suplanuos likimas. Todėl būk atsakingas už šį momentą, už žmogų, su kuriuo bendrauji, už darbą, kurį tą akimirką dirbi. Maksimaliai, visa širdimi. Tiesiog gyvenk. Ir kai tai suvoki, nedarai nesąmonių, tau svarbu, ką jaučia žmonės, o ta minutė tampa nuostabi ir reikšminga.

– Tikite likimu – režisieriumi, kuris žmonėms sudėlioja gyvenimo kelią?

– Žinoma!  Yra vienas režisierius kažkur danguje, kuris mums viską gyvenime suskirsto. Kai žmogus palūžta ar netenka ko nors labai brangaus, jis sako: po galais, kodėl būtent man taip atsitiko, kaip aš toliau gyvensiu? Praeina laikas, ir žmogus supranta, kad visa tai buvo tam, kad jis gautų daug daugiau, negu prarado.

Karjera svetur

Vilma Kutavičiūtė gimė 1988 m. birželio 15 d.

Aktorė gyvena Maskvoje. Dirbo su garsiais rusų režisieriais: Ivanu Vyrypajevu, Aleksejumi Učiteliu, Ana Melikian, Piotru Todorovskiu, Viktoru Ryžakovu.

Vaidino drauge su žinomais šiuolaikiniais Rusijos aktoriais: Arturu Smolianinovu, Konstantinu Chabenskiu, Sergejumi Makoveckiu, Aleksandru Petrovu, Piotru Fiodorovu ir kt.