Gili šių metų žiema pakurstė seniai mieste nebuvusio potvynio nuojautą. Bet kokiu atveju tokių niokojančių potvynių, kokie yra siaubę miestą, vargu ar pamatysime.

Upių ir upelių miestas

Vilnius buvo gerai aprūpintas vandeniu. Be Neries ir Vilnios, per Vilnių tekėjo daugybė upeliukų. Labai svarbi miestui buvo Vilnios upė: jos vandenys suko malūnų girnas. Vandeningu metų laiku ja plukdydavo medieną, ypač malkas. Srauniosios Vilnios kaip ir Neries krantai ne kartą kentėjo nuo potvynių. Apie juos iki XIX a. pradžios rašytinių žinių neturime. Daugiau žinome apie XIX a. potvynius.

1829 m. balandį nepaprastai didelis potvynis apgadino Oginskio malūno užtvanką ir kanalą, tiltus prie Oginskio ir Vyskupo malūnų, Bernardinų ir Antakalnio tiltus, mažesnius tiltelius, upės krantus. Kitas didelis 1860 m. potvynis apgadino žemiau Vyskupo malūno buvusias krantines. 1877 m. kovą smarkus potvynis apnaikino malūnus, privačius namus, sunaikino ką tik baigtą statyti užtvanką prie Botanikos (Sereikiškių) sodo. Dideli 1877 m. ir 1888 m. potvyniai niokojo Vilnios pakrančių pastatus.

1790 m, prūsų karininko sudarytame situaciniame Vilniaus plane apie miesto atvirus vandenis paaiškinama, kad prie Vilniaus Neris yra 80–100 žingsnių pločio ir 8–10 pėdų gylio, teka labai srauniai, nors gana gili, mažas Vilnios upelis daugiau vertas dėl to, kad varo miesto malūnus.

Praeityje Neris buvo daug vandeningesnė, be to, gilios, ilgos žiemos ir liūtys gana dažnai sukeldavo potvynius. 1761 m. kovo 6 d. iš krantų išsiliejusi Neris ledais užnešė kelią į Antakalnį, Lukiškes, nunešė ir sulaužė vytines, paruoštas plukdyti prekes, užliejo daug namų, penkis iš jų sugriovė, žuvo senelių ir vaikų. Etmono įsakymu artileristai iš patrankų ledus išsprogdino, todėl kovo 10 d. vanduo jau atslūgo.

Ledo nesustabdė ir parakas

Potvynių netrūko ir paskui. 1830 m. pavasarinis poplūdis išardė krantinę prie Žaliojo tilto: išrovė fašiną – įtvirtinimus iš surištų virbų, – nunešė daug žemių. Nuo amžiaus vidurio beveik kasmet fašina ir lauko akmenimis tekdavo tvirtinti kairįjį Neries krantą tarp Vilnios ir Žaliojo tilto. Po 1878 m. potvynio Neries krantinė vėl buvo išplauta, atsivėrė didžiuliai skardžiai. Tąsyk potvynio vanduo nunešė kairiajame krante Giršos Šibuko įrengtą maudyklės namelį, apgriovė per Vilnią nutiestą Paplaujos tiltą

1883 m., kad miestas išvengtų potvynio, gubernatorius nurodė laiku atidaryti Vilnios šliuzus, taisyti Žaliojo ir Antakalnio (Pilies) tiltų ledlaužius. 1887–1888 m. žiema buvo ilga, atšiauri, upes ir ežerus sukaustė storas ledo sluoksnis, daug prisnigo. 1888 m. vasario 17 d. Vilniaus gubernatorius įspėjo miesto valdžią, kad būtina ruoštis dideliam potvyniui, pirmiausia gelbėti Žaliąjį ir Antakalnio tiltus. Buvo kaupiamos lėšos nukentėjusiems nuo potvynio žmonėms padėti. Žemiau Žaliojo tilto gyvenantiems, Paplaujos ir Tymo kvartalų gyventojams patarta laikinai išsikelti į kitas vietas. Atrodo, priemonių imtasi ir dar kovo pradžioje ledams sprogdinti sunaudoti devyni svarai parako, tačiau kovo 16 d. naktį, 4 val., staiga prasidėjus potvyniui vanduo pro langus pradėjo veržtis į gyventojų būstus. Nukentėjo ne tik minėti kvartalai, bet ir dešinė Neries pakrantė priešais Pilies kalną, žemutinė Žvėryno dalis – Žvėrių gatvė, medinis Antakalnio ir Žaliasis tiltai. Antakalnio tiltas gana greitai, jau balandžio pradžioje, buvo sutvarkytas ir atidarytas, o Žaliojo tilto tvarkymas užtruko.

Vanduo nepagailėjo Katedros

Šis 1888 m. potvynis nebuvo paskutinis. Ypač didelis potvynis miestą užklupo 1931 m. pavasarį. Sparčiai tirpstant sniegui vanduo užliejo Katedros aikštę ir Sereikiškių sodą. Gedimino kalnas, tarsi sala, stūksojo upių užlietame slėnyje. Vandens lygis virš kontrolės posto siekė net 826 cm. Nerimi ardydamos krantines plaukė potvynio nuneštų namų liekanos. Nors miestiečiai smėlio maišais atitvėrė Neries pakrantes, potvynio vanduo užliejo T.Kosciuškos, Arsenalo, Žygimantų, Vilniaus, Tilto gatves. Žygimantų, Tilto, Vilniaus gatvėse jis veržėsi į namų rūsius, pro pirmo aukšto langus tvino į patalpas. Žygimantų gatvėje vandens gylis siekė apie 1,5 m. Teko iš 16 namų iškraustyti 345 šeimynas. Be pastogės liko apie 2000 žmonių.

Ypač nukentėjo Arkikatedra. Vanduo įsiveržė į jos požemius, įgriuvo Šv. Kazimiero koplyčios ir kairiosios šoninės navos grindys. Katedros fasade ir skliautuose atsirado pavojingi plyšiai. Sudarytas Arkikatedros gelbėjimo komitetas ėmėsi darbų. Vietoj L.Gucevičiaus sukaltų ąžuolinių sutrešusių polių po pamatais išbetonuoti 279 net 15 m gylio poliai. Šv. Kazimiero koplyčioje po altoriaus mensa aptiktos dvi urnos su Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos širdimi ir kepenimis (kūnas ilsisi Vavelyje). Katedros rūsiuose rasti paslėpti Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio ir Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos ir Barboros Radvilaitės palaikai. Vanduo jų nepagailėjo – Aleksandras buvo atpažintas tik iš karūnos. Rasti palaikai paskui perlaidoti specialiai po Šv. Kazimiero koplyčios grindimis įrengtame Karalių mauzoliejuje.

1956 m. potvynio vanduo vėl užliejo Arsenalo, Žygimantų ir T.Vrublevskio gatves, siekė Katedros aikštę. Laimė, šis potvynis didesnių nuostolių nepadarė. Dar kartą Neris buvo patvinusi 1958 m.

Aštuntame dešimtmetyje Baltarusijoje užtvenkus Nerį susiformavo Minsko marios, upė gerokai nuseko. Visi vėlesni pavasariniai potvyniai miestui pavojaus nekelia – vanduo vos užlieja Neries krantinės žemutinę terasą.

Vilniaus istorijos fragmentai spausdinami iš "Charibdės" leidykloje spaudai rengiamos A.R.Čaplinsko knygos "Vilniaus istorija. Legendos ir tikrovė".