Iki 1864 m. į naujas miesto vadovo pareigas dažniausiai buvo renkami ne katalikai, kurių Vilniuje gyveno daugiausia, o evangelikai reformatai. Vėliau situacija pasikeitė ir Vilnius dažniausiai atitekdavo į stačiatikių rankas.

Piktnaudžiauti negalėjo

XIX a. antros pusės miesto pareigūnai ne tik turėjo pakankamai teisių, tačiau ir atsakė už savo veiksmus, negalėjo nebaudžiami piktnaudžiauti. Jonas Bukša, miesto galvos pareigas ėjęs vos 11 mėnesių, su kitais dūmos nariais apkaltintas piktnaudžiavimu pareigomis tvarkant iš Kuprijoniškių ir Pavilnio palivarkų gaunamas pajamas, nušalintas ir perduotas Vilniaus I departamento vyriausiajam teismui. Už piktnaudžiavimą miesto lėšomis iš pareigų pašalintas ir Vytautas Venslauskis. J.Bukšą nušalinus, jo pareigas perėmė stačiatikis Ivanas Zaicevas.

1825 m. kovo 20 d. vykusiuose dūmos rinkimuose Ivanas Zaicevas patyrė pralaimėjimą. Miesto galva išrinktas Filantropijos draugijos direktorius Juozapas Gecas. Vyriausiajam Lietuvos kariniam gubernatoriui patvirtinus, šias pareigas jis ėjo ketverius metus – iki 1829 m., 1832 m. išrinktas pakartotinai dirbo iki 1835 m. kovo 1 d.

Miesto vadovui išvykus ar susirgus jį laikinai pavaduodavo vienas iš dūmos narių. 1826 m. į Sankt Peterburgą išvykusio J.Geco pareigos laikinai patikėtos III gildijos pirkliui, dūmos nariui, evangelikui reformatui Karlui Johanui Veneriui. Paskui jis per 1831 m. rinkimus vienai kadencijai oficialiai išrinktas miesto galva.

Kapas sulygintas su žeme

Bene ilgiausiai miestui vadovavo III gildijos pirklys, evangelikas reformatas Martynas Strausas. Juo miestiečiai liko patenkinti, nes miestui vadovauti pakartotinai rinko 1843, 1846, 1852 ir 1856 m. Miesto galvos pareigas jis ėjo iki 1862 m., kai 73 metų sulaukęs išėjo į pensiją. M.Strausas buvo veiklus visuomenininkas, įvairių draugijų ir komitetų narys: 1844 m. sausį tapo Kalėjimų komiteto nariu, 1845 m. birželį išrinktas Vilniaus filantropų draugijos nariu ir globėju, 1845 m. rugsėjį paskirtas Vilniaus gubernijos, Vilniaus maisto komiteto nariu ir iždininku, 1857 m. – Našlaičių teismo pirmininku. M. Strausas 1826 m. gegužę ir 1856 m. lapkritį atstovavo miestui Nikolajaus I ir Aleksandro II karūnavimo iškilmėse.

Už kruopštų ir uolų darbą miesto labui jis 1847 m. rugpjūtį Rusijos imperatoriaus įsaku apdovanotas sidabriniu medaliu "Už uolumą" ant Anos juostos, nešiojamu ant kaklo. 1851 m. gruodį jis pagerbtas sidabriniu medaliu ant Vladimiro juostos, nešiojamu ant kaklo.

Buvo vedęs du kartus, susilaukė keturių vaikų: Emilijos, Aleksandro, Roberto ir Edvardo. Aleksandras buvo garsus tapytojas, teatro dekoratorius, fotografas. Edvardas – Vilniaus gydytojų draugijos vicepirmininkas ir pirmininkas, dirbo gydytoju Savičiaus ligoninėje Bokšto gatvėje. Visi vaikai kaip ir tėvai – evangelikai reformatai. Šio nusipelnusio miestui asmens kapo neišliko: evangelikų reformatų kapinės statant Santuokų rūmus sulygintos su žeme.

Vietiniai tapo nepatikimi

Po M.Strauso miestui trumpam vadovavęs kolegijos patarėjas Tilis kaip nepatikimas 1864 m. buvo nušalintas, jam karo teisme iškelta byla. Po 1863–1864 m. sukilimo vietos žmonėmis nepasitikėta, miesto vadovais dažniausiai skirti atvykėliai arba valdžiai ištikimi vietos stačiatikiai. Į nušalinto Tilio vietą paskirto gubernijos sekretoriaus, rūmų patarėjo Jakovo Navrockio karjera taip pat buvo trumpa.

Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas 1865 m. rugsėjo 15 d. potvarkiu Vilniaus miesto galva nė nesurengus bent formalių rinkimų paskyrė uolų ir ištikimą valdininką Jegorą Škabičių. Jis mokėsi Tifliso (po 1936 m. Tbilisio) gimnazijoje, bet jos nebaigė, tačiau sparčiai kilo karjeros laiptais.

Dvidešimtmetis jaunuolis 1841 m. pradėjo dirbti I kategorijos tarnautoju Tifliso apskrities teisme, po dvejų metų pervestas į gubernijos kanceliariją. Dar po dvejų metų tarnavo jau Sankt Peterburge valdančio senato III departamento kanceliarijoje. 1846 m. J.Škabičius perkeltas į Justicijos ministerijos kanceliariją, o 1847 m. paskirtas jaunesniuoju skyriaus vadovo pavaduotoju, jam pavesta perrašinėti itin svarbias bylas. 1847 m. už nuopelnus gavo premiją, tapo gubernijos sekretoriumi, 1851 m. perkeltas į Prokuratūros kanceliariją, gavo titulinio patarėjo rangą, o 1860 m. – kanceliarijos asesoriaus rangą.

Vadovas savęs nenusiskriaudė

Tolesniam skrydžiui pasirengusį valdininką 1860 m. Justicijos ministerijos valdytojas komandiravo Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko generalgubernatoriaus žinion. 1863 m. M.Muravjovas paskyrė jį Ašmenos apskrities teisėju, netrukus – Ašmenos civilinių ir politinių bylų komisijos nariu, ir metams nepasibaigus jis tapo šios komisijos pirmininku.

Už nuopelnus teisiant Lietuvos patriotus, "puikią, stropią tarnybą ir ypatingus darbus" apdovanotas Šv. Stepono 3 laipsnio ordinu, jam suteiktas rūmų patarėjo rangas. Vilniaus gubernijos viršininko pavedimu 1865 m. sausio 1 d. "už labai naudingą veiklą administruojant Vakarų kraštą per 1863–1864 m. maištą" apdovanotas bronzos medaliu ir Šv. Stanislovo 2 laipsnio ordinu.

Kaip tik toks žmogus, rusiškosios administracijos manymu, buvo tinkamiausias vadovauti Vilniui. Maža duomenų, ką gera jis padarė miestui, tačiau savęs tikrai neskriaudė.

J.Marcinkevičiaus dramos "Mindaugas" vieno iš veikėjų pasakyta frazė "Ko verta valdžia, jei rankos švarios" puikiai tiko ir šiam caro pakalikui. Be miesto vadovo atlyginimo, nepaisydamas Vidaus reikalų ministerijos nepritarimo, miesto galva sau pasiskyrė papildomą, tais laikais solidų 750 rublių priedą. Miesto pastangos atgauti neteisėtai pasisavintus pinigus liko bevaisės, juo labiau J.Škabičiui vėl ėmus dirbti Vidaus reikalų ministerijoje Sankt Peterburge. Jam mirus dūmai 1896 m. teko atsisakyti beviltiško ieškinio.

Kariškiai ir pirkliai

Nuo 1867 m. rugsėjo iki 1869 m. lapkričio miesto galvos pareigas ėjo keliais medaliais, iš jų ir už 1863 m. sukilimo slopinimą, apdovanotas Sankt Peterburgo dvarininkas, štabsrotmistras Nikalojus Buchmanas. Dažnai sergantį N.Buchmaną pavaduodavo kitas carinei administracijai nusipelnęs kariškis, atsargos majoras Ivanas Račkovas, apdovanotas medaliais už Vengrijos ir Transilvanijos 1849 m. ir Lietuvos 1863 m. sukilimų malšinimą.

N.Buchmanui 1868 m. rudenį savo noru dėl sveikatos atsistatydinus miestui vadovauti paskirtas artilerijos generolas majoras Nikalojus Cylovas neišdirbo nė dvejų metų. Per konfliktą su dūmos nariu Jakimavičiumi viršijęs įgaliojimus pats pasiprašė atleidžiamas.

Miesto galvos pareigas perėmė vietos pirklys Timofejus Tychovas. Jis buvo stačiatikis, pirklio sūnus, gimė apie 1827 m. (1871 m. surašytame tarnybos formuliare rašoma, kad jam 44 metai). Per 1864 m. rinkimus kaip pirklių luomo atstovas išrinktas Vilniaus prekybos deputacijos nariu ir pareigas ėjo iki 1867-ųjų. 1869 m. pavasarį pirkliai jį išrinko į Vilniaus miesto dūmą, o 1869 m. rudenį gubernijos valdyba paskyrė Vilniaus miesto galva, šias pareigas jis ėjo iki 1870 m. gegužės 13 d. Mirė 1873 m. pradžioje.

Iki Pirmojo pasaulinio karo miestą valdė dar keli asmenys: 2 gildijos pirklys, miestietis Fedotas Petrovas (iki 1875 m.), 1 gildijos pirklys Osipas Žmurkovičius, nuo 1875 m., Feliksas Petraškevičius – 1887 m., 1892–1896 m.; inžinierius generolas leitenantas Pavelas Bertholdas – 1899–1905 m.; lietuvis Vytautas Venslauskis-Venskus 1905–1910 m.; nuo 1910 m. rudens – K.F.Nedzialkovskis.

Vilniaus istorijos fragmentai spausdinami iš "Charibdės" leidykloje spaudai rengiamos A.R.Čaplinsko knygos "Vilniaus istorija. Legendos ir tikrovė".