Filmų apie italų, žydų ir rusų mafijas prikurta gyva galybė. Ką nauja šia tema dar pasakyti? Turbūt nieko. Tad kinematografininkai dairosi naujų kriminalinio žanro temų.

Armėnų tragedijos aidai

Kada nors jie būtinai aptiks ir kruviną lietuvišką pėdsaką Ispanijoje ar Skandinavijos šalyse. O kol tai atsitiks, galime pažiūrėti gana egzotišką filmą apie armėnų mafijos veiklą Prancūzijoje.

"Uždarą ratą" pradedantys dokumentiniai kadrai primena baisią tragediją, ištikusią armėnų tautą XX a. pirmoje pusėje. Didelė dalis armėnų tada buvo priversti palikti savo gimtąsias vietas. Gelbėdamiesi nuo Turkijos vykdomo genocido (kurio, beje, ir dabar daugelio šalių politikai nenori pripažinti) vieni armėnai bėgo į Rytus, kitiems pavyko pasiekti Europą.

Taip Prancūzijoje atsidūrė Malakianų šeima, kurios vardas dabar kelia daug rūpesčių šios šalies policijai. Mat pirmosios armėnų emigrantų bangos palikuonis Milo Malakianas seniai vadovauja Pietų Prancūzijoje įsitvirtinusiam kriminaliniam klanui. Kovoti su šia pavojinga etnine grupuote labai sunku – armėnų mafiozai vengia kontaktų su svetimais, todėl į jų gretas neįmanoma infiltruoti policijos agentų.

Tėvo ir sūnaus konfliktas

Malakianų klanas – uždaras ratas, kurio ribų nevalia pažeisti niekam. Čia saugu, kol kiekvienas paiso taisyklių ir žino savo vietą kriminalinio verslo hierarchijoje. Žinoma, reikia be jokių išlygų paklusti piramidės viršuje esančiam "krikštatėviui". Tik tokiu būdu galima išsaugoti monolitinę organizaciją ir imtis rimtų darbų.

Jau nuo pirmų scenų filmo autoriai pabrėžia kelias grėsmes, iškilusias Malakianų klano vienybei. Policija telkia jėgas kovai su neįveikiama organizacija ir ieško naujų veiksmingos atakos priemonių. Bet ir pačioje mafijoje bręsta didžiulis konfliktas. Daug kam nebepatinka "krikštatėvio" Milo žiaurumas, neretai peržengiantis visas žmogiškumo ribas ir tampantis tik akla saviškių įbauginimo priemone.

Milo veiksmai nepatinka ir jo sūnui Antonui. Romantiškos sielos vaikinas nepaveldėjo kieto tėvo charakterio, kad taptų tinkamu kriminalinių tradicijų tesėju. Antonas trokšta ištrūkti iš nusikaltimų pasaulio ir gyventi su mylima mergina Elodi, nepriklausančia uždarai grupei. Tėvas, žinoma, tokiems planams pritarti neketina. Jis planuoja amžiaus apiplėšimą, po kurio tikisi perduoti vadžias Antonui.

Bet šimtų milijonų eurų verta afera yra tas lakmuso popierėlis, kuris apnuogins svarbiausią filmo konfliktą. Jį režisierius Laurent'as Tuelis apibrėžė taip: "Retai nuo šeimos atsiskiriama ramiai: mano filme durys netrankomos, bet aidi pistoleto šūviai. Sprendimai randami ne kartu žvejojant, vaikščiojantis miške ar vakarieniaujant. Kartu vykdomas apiplėšimas padeda tėvui ir sūnui suvokti, kaip smarkiai pašliję jų santykiai."

Tokių koordinačių sistemoje svarbiausias dalykas filme yra ne pats veiksmas (jo kriminalinių trilerių mėgėjams aiškiai pasirodys mažoka), bet psichologinė kraujo saitais susietų artimiausių žmonių dvikova.

Antras aktoriaus šansas

Jeanui Reno vaidinti banditus – ne naujiena. Jį tarptautine garsenybe padarė kaip tik samdomo žudiko vaidmuo Luco Bessono filme "Leonas" (1994 m.). Nuo kitų šio amato specialistų iš Sicilijos į Niujorką atvykęs Leonas skyrėsi tuo, kad buvo visiškai vienas, kaip tigras džiunglių tankmėje. Laisvalaikiu jis rūpinosi gėlėmis, mėgo gerti pieną ir žiūrėti sentimentalius klasikinius filmus, nemokėjo skaityti ir rašyti, bet savo amatą išmanė tobulai. Deja, Milo Malakiano vaidmuo nesuteikia charizmatiškam aktoriui panašios išraiškos priemonių įvairovės. Tarsi nuožmi kaukė sustingusi veido išraiška šį kartą nežada didesnės viena spalva piešiamo charakterio metamorfozės.

Tokios statikos fone išsiskiria jauno aktoriaus Gaspard'o Ullielio vaidinamo Antono personažas. Daugiau nei dvi dešimtis vaidmenų kine sukūrusiam jaunam aktoriui kol kas tik kartą pavyko atkreipti į save kinematografijos pasaulio dėmesį. Tai buvo filmas "Hanibalas: pradžia" (2007 m.), sukurtas pagal Thomaso Harriso paklausiausią knygą.

Šio filmo veiksmas rutuliojosi Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje ir iš jo paaiškėjo, kokiomis aplinkybėmis aktoriaus Anthony Hopkinso išgarsintas maniakas Hanibalas Lekteris pirmą kartą susidūrė su kanibalizmu ir kaip ši patologinė aistra tapo jo antrąja prigimtimi. Jauną Hanibalą Lekterį suvaidinęs G.Ullielis išties pakerėjo savo demoniško charakterio proveržiais, nors įveikti iš piršto išlaužto siužeto vis vien nepajėgė.

Vaidmuo "Uždarame rate", be abejonės, pakels G.Ullielio "akcijų" vertę, bet pats filmas vargu bau liks reikšmingų kino kūrinių sąrašuose – čia pernelyg daug kriminalinio kino stereotipų ir štampų, ne pranašumas yra ir tai, kad originalios koncepcijos stygių ir scenarijaus spragas bandoma maskuoti akivaizdžiomis citatomis iš chrestomatinio amerikiečių "Krikštatėvio" ar prancūzų juodojo kino klasiko Jeano Pierre'o Melville'io kūrybos. Deja, vien to geram savarankiškam filmui tikrai nepakanka.

"Uždaras ratas" ("Le premier cercle") ***

Kriminalinis trileris. Prancūzija, 2009 m. Rež. L.Tuelis. Vaidina J.Reno, G.Ullielis, Vahina Giocante, Sami Bouajila, Alberto Gimignani.

veiksmas 1

humoras 0

įtampa 2

erotika 1

siaubas 2