Kitomis akimis

"Merus paverčiame nepažintais merais – jie tiesiog tampa gyventojais. Ši laida turi du pagrindinius tikslus: pirmiausiai, kad merai savo akimis pamatytų problemas, kurias įvardija to miesto, rajono gyventojai, ir antras dalykas – kad jie, kaip nepažinti merai, kaip gyventojai, nueitų į sau pavaldžias institucijas ir pasižiūrėtų, kaip jos įprastai priima gyventojus, kaip reaguoja į jų skundus, kaip viskas juda arba nejuda į priekį", – laidos tikslus aiškina E.Kubilius.

Pasak jo, tai proga šiek tiek kitomis akimis pasižiūrėti į savo savivaldybes. Be to, laidos vedėjas primena, kad pernai įvyko merų rinkimai – daug kur buvo išrinkti nauji miestų ir rajonų vadovai, ir tai yra šansas su jais susipažinti.

Laida "Nepažintas meras" turi ir pramoginį aspektą. "Daug gyvenimiškų situacijų, mes patys laidą vadiname realybės dokumentika. Juk kai merai kur nors eina, žmonės nežino, kad tai yra būtent jie. Labai stengiamės viską nuslėpti, kad matytume tikrą padėtį ir kalbėtume realiai, o ne pagražintume tikrovę. Jei nuėjus į Ignalinos autobusų stotį matome, kad viešasis tualetas yra baisus, taip ir pasakykime, kad jis yra baisus, purvinas ir smirdantis, kad žmonės yra nepatenkinti. Kai mes tai įvardijame, tai yra pirmas žingsnis, norint išspręsti šitą problemą. Jei tu nematysi, neįvardysi, glaistysi, neužakcentuosi, kad čia yra bėda, taip ji gali likti niekada nepajudinta", – neabejoja E.Kubilius.

Edvardas Kubilius. LRT arch.nuotr.

Šešiolika laidoje dalyvauti sutikusių merų yra iš mažesnių savivaldybių, todėl laidos vedėjas tiki, kad projektas taip pat leidžia artimiau susipažinti su šiomis savivaldybėmis. "Nedažnai kiekvienas nuvažiuoja į Pagėgius ar Tauragę. Daug kas važiuodami į Šiaulius pravažiuoja Radviliškį, bet retai kada ten sustoja. Supažindiname, kaip tie miestai atrodo, kuo jie gyvena, kaip jų žmonės kalba, kaip mąsto, ko jie nori", – tęsia jis.

Žurnalistas pastebėjo, kad mažesnių miestelių, kaimelių gyventojai sako, kad jie gauna mažai centrinės žiniasklaidos dėmesio, jaučiasi pamiršti. "Kiekvienoje laidoje visą valandą yra kalbama tik apie vieną rajoną – jo merą, jo gyventojus. Suteikiame jiems daugiau dėmesio", – pastebi laidos vedėjas.

Ne merų šou

E.Kubilius neslepia, kad absoliuti dauguma merų labai pavargsta po tokio eksperimento. "Per tą gerą pusdienį, kai virsta nepažintais merais, jie pripažįsta, kad dirbti savo tiesioginį darbą yra lengviau. Mes juos išmetame iš komforto zonos. Jeigu aš būčiau meras, pas mane atvažiuotų iš LRT televizijos ir pasakytų, kad mane perrengs, filmuos, labai pasukčiau galvą, ar sutikti dalyvauti tokiame projekte. Bet jie vis dėlto sutinka, ir tai labai smagu. Jie geranoriškai vykdo visas mūsų užduotis ir tikrai patys turi tikslą, kurį nebūtinai į eterį, bet užkulisiuose pasako. Jiems labai nuoširdžiai norisi pasižiūrėti, ar paprastam gyventojui tikrai paprasta patekti pas seniūną ar į kokią savivaldybei priklausančią įmonę", – pasakoja jis.

Tai ir socialinis eksperimentas merams pasižiūrėti, kokia emocinė būsena jų savivaldybėje ir kaip žmonės elgiasi.

Dauguma sutiktųjų neatpažintiems merams padeda, pasako kur eiti. "Bet, aišku, yra ir tokių žmonių, kurie eina ir praeina. Tai ir socialinis eksperimentas merams pasižiūrėti, kokia emocinė būsena jų savivaldybėje ir kaip žmonės elgiasi", – priduria žurnalistas.

"Merai taip pat pamato, kad savivaldybėje yra dokumentų, bet tarsi trūksta noro tuos dokumentus pajudinti, kad procesai vyktų greičiau. Bent jau tų problemų, kurias mes užkabinome, sprendimo procesai smarkiai pagreitėjo. Kaip šios laidos vedėjas labai labai džiaugiuosi", – emocijų neslepia jis.

E.Kubilius pabrėžia, kad jei kas nors galvoja, jog tai yra menkavertis merų šou – taip tikrai nėra. "Tauragėje kūrėme pirmą laidą. Jaunas, 30-metis, Tauragės meras važiavo neįgaliojo vežimėlyje į parduotuvę prie gana judrios gatvės, kur laiptai ir kelmas yra taip arti, kad neįgalusis su vežimėliu negali pravažiuoti. Parodėme laidą, ir kitą dieną po jos tas kelmas buvo išrautas bei gerokai praplatintas šaligatvis. Žmonės, važinėjantys neįgaliųjų vežimėliais, jau kitą dieną po laidos siuntė nuotraukas ir dėkojo. Gal grandiozinių dalykų nenuveikiame, bet gyvenimą žmonėms gadinančias bėdas šita laida pašalina", – sako jis.

"Aš pats esu iš mažos kaimo bendruomenės, todėl žinau, kad mažesniuose miestuose žmonės vieni kitus pažįsta. Nėra taip, kad jų piktybiškai kas nors neįsileistų su prašymais. Pirmoji funkcija yra priimti žmogų, jį išklausyti, ir tai tikrai veikia. Bet ar vietos valdžia, gavusi tą skundą, kaip nors reaguoja, ar greitai reaguoja – tai jau kitas klausimas. Tikrai yra tokių merų, kurie važiuodami į darbą dar pasivažinėja po miestą, kad įvertintų, jog viskas yra gerai. Tiesiog natūralu, kad visose biurokratinėse veiklose kai kurios problemos nugula į stalčius. Ir, aišku, dar yra finansinis klausimas", – pastebėjimais dalijasi žurnalistas.

Apnuogintos realijos

Prieš kiekvieną laidą kūrybinė grupė aiškinasi lankomos vietovės problemas, iš anksto apklausdama vietos gyventojus. E.Kubilius sako, kad problemos – labai įvairios.

"Kalbėdamas apie mažesnes, vadinamąsias kaimiškas savivaldybes, kuriose centras yra miestas, o didžioji savivaldybės dalis – miesteliai arba kaimai, žmonėms, ir ypač vyresnio amžiaus, susisiekimas yra didelė problema. Jei tu gyveni 10–15 km nuo miesto, tai jau tampa problema – autobusai važiuoja retai arba visai nevažiuoja. Merai aiškina, kad tai yra didžiuliai nuostoliai ir bando ieškoti įvairių variantų, nes beveik niekas nevažiuoja tais autobusais – gal vienas, kitas. Tai yra neracionalu", – supranta jis.

Žmonės norėtų daugiau asfaltuotų vietų, minimose vietovėse yra daug žvyrkelių, sunkiau jais važiuoti. "Mažesnėse savivaldybėse žmonės kalba, kad nori daugiau investicijų, jie nori pramonės, nori, kad atsirastų gamyklų, kad būtų darbo. Kai kur pasigendama bendruomeniškumo, žmonės jaučiasi vieniši, jiems trūksta veiklos, renginių, jie nori aktyvesnio gyvenimo. Bet yra ir kita medalio pusė – pasidomėję matome, kad renginiai vyksta, atvyksta kokie nors atlikėjai, tik žmonės patys neina", – vietinių vardijamomis problemomis dalijasi E.Kubilius.

Tačiau yra savivaldybių, kuriose žmonės uždaresni – tarsi bijo. "Kalbiname gatvėje, matome, kad keliukas blogas, bet žmonės bijo ir nekalba į kamerą. Jie, pavyzdžiui, sako, kad dirba kokioje nors savivaldybei pavaldžioje institucijoje ir pasakę, jog ne viskas gerai šitame rajone, gali prarasti darbą. Likusi nuostata, kad meras yra caras, tu jo negali kritikuoti, nes būsi atleistas iš darbo. Suprantu, kad tam tikrų įtampų gali kilti, bet man nesusidarė įspūdis, kad tokiais atvejais galėtų kilti tokia grėsmė", – požiūrį atskleidžia laidos vedėjas.

"Dauguma merų vadovaujasi vakarietiškais valdymo būdais: savivaldybėse gerėja vadyba, diegiamos elektroninės sistemos, mažėja popierių – ant kai kurių merų stalų nėra nei vieno dokumento, viskas skaitmenizuota", – tęsia jis.

"Dar viena problema – žmonės nieko nesitiki. Stovėdami su kamera klausiame jų apie problemas, sakome, kad padėsime jas išspręsti, o žmonės atsako: "Jūs nieko nepadarysite, nes nei merui, nei valdžiai nerūpi miesto žmonės", – realybę piešia jis.