Galerijoje „Aukso pjūvis“ atidaryta kaunietės keramikės ir architektės Kristinos Ancutaitės kūrybos paroda „Iš šventųjų gyvenimo“.

Niekur nematyti darbai

Gavusi kvietimą surengti parodą autorė nedvejodama sutiko, nes penkerius metus buvo atitrūkusi nuo parodų veiklos, augino dukrelę, todėl ši paroda – tai tarsi koncentruotas dešimties metų kūrybinio laikotarpio apibendrinimas.

Kartu tai ir labai asmeniška paroda: K.Ancutaitė yra dažna įvairių bendrų, kviestinių, teminių parodų ir simpoziumų dalyvė, o šį kartą menininkė rodo tai, ką ji pati norėjo sukurti ir kas jos pačios per tą laikotarpį buvo patirta.

Kas pažįsta šią autorę ir jos kūrybą, pažins ir jos gvildenamas temas. Tai jau daug metų tyrinėjama moters, tikėjimo bei šventųjų tematika. Visi darbai nauji, dar niekur nerodyti, kai kurie pabaigti likus vos kelioms dienoms iki atidarymo ir dedikuoti šventųjų tematikos ciklui.

Menų sintezė

K.Ancutaitės kūrybai būdinga įvairių dailės sričių jungtis: ji savo darbuose naudoja grafikos, tapybos, skulptūros, keramikos, stiklo elementus. Todėl ir šioje parodoje matome darbus, atliktus mišria technika: tapyba ir grafiniai spaudai ant drobės, dekoruoti porceliano ažūrais; piešiniais, aukso bei platinos liustra dekoruotos ir ant stiklo klijuotos porceliano plokštelės, tapyba ant stiklo, skulptūrinės kompozicijos.

Puikiai valdanti piešimą menininkė nepamiršta šio gebėjimo. Kūriniuose – jos ranka daryti piešiniai, vieni perkelti šilkografijos būdu, kiti – piešiami tiesiai ant pagrindo.

Porceliano žavesys

Porcelianas – mylimiausia K.Ancutaitės kūrybinė medžiaga, teikianti daug meninės išraiškos galimybių.

Tai labai estetiška, plastiška, švari, trapi, bet kartu ir pati kiečiausia keraminė medžiaga. Ją galima lipdyti, išpilti, išlieti, formuoti kaip skulptūrą. Pasak K.Ancutaitės, kūryboje jai svarbu savo idėjas išreikšti trimačiu formatu, kuriame yra plokštuma ir forma. O porcelianas savo estetika panašus į popierių – tai balta masė, kurią galima išsikočioti ir ant jos piešti.

Be to porcelianas kūrybinio proceso eigoje palieka ir tam tikrą siurprizo elementą, nes belaukiant galutinio rezultato, kol kūrinys išdega krosnyje, atsiranda netikėtų pasikeitimų.

Keramikė apgailestauja, kad nutrūko kelerius metus iš eilės rengti ir tradicija tapę porceliano simpoziumai bei juos lydėjusios parodos, o menininkams šiuo metu trūksta techninių sąlygų drąsesniems eksperimentams. Keramikai savo darbus dega nedidelėse krosnyse, todėl kūrinių formatai mažėja.

Įkūnyti maldos žodžiai

Parodos kūrinius jungiančioje šventųjų tematikoje neverta ieškoti konkrečių siužetų ar asmenų. Čia pateikiamas požiūris ne į tikėjimo ar Dievo sampratą – tai fantastinis meno ir nematerialios, sudvasintos aplinkos atvaizdas.

Kiekvienas darbas – tarsi autorės kuriama mandala, malda, meditacija, ramus buvimas su pačia savimi. Meninei raiškai pasitelkiamas moters kūnas ir jo transformacijos, žaidžiama moters – šventosios, moters – madonos, moters – sparnuotos būtybės įvaizdžiais.

Kūrėja iš tiesų tarsi sakralizuoja moters būtį, jos kasdienybę. Tapybinis siužetas lyg paslapties šydu apipinamas ažūriniu porceliano dekoru. Nors kūrinių pavadinimai paprasti, pvz., „Madona“, „Angelai“, „Malda“, „Ikona“, vis dėlto jų nereikėtų suprasti tiesiogiai, jų prasminis laukas perkeliamas į siurrealųjį lygmenį. Sakralumo nuotaiką kuria votus primenančios porcelianinės širdies formos detalės ir tam tikri kosminiai elementai, kuriuos K.Ancutaitė dažnai naudoja savo kūriniuose – tai akys, spiralė, rutulio formos ženklai, kūdikėlio kūno fragmentai.

Piešiniai ant porceliano ar figūrinės kompozicijos pateikiamos kaip senos istorijos ant trapios, lyg jau daug kartų perskaitytos medžiagos lakštų.

Laimė turėti dvi profesijas

K.Ancutaitė – ne tik keramikė, bet ir diplomuota architektė, kurianti architektūros ir interjero dizaino projektus. Menininkė šypsosi, kad turėdama dvi profesijas ji gyvena dvilypį gyvenimą ir dėl to jaučiasi labai laiminga. Nes vienas jos pasaulis yra racionalus, aiškus, logiškas, o kitas – labai meniškas.

Jei architektūroje ji gali jausti modernaus, dinamiško gyvenimo pulsą, bendrauti su daugybe skirtingų žmonių, tai keramika leidžia pasinerti į savęs tyrinėjimo studijas. Juk neretai žmogus savęs pažinimui net neranda laiko, visą dieną prasėdi biure ir galvoja, kad tai ir yra jo gyvenimas, o vis dėlto kelios profesijos atveria daugiau galimybių ir patirčių.

Surengusi šią parodą K.Ancutaitė tvirtina prie gvildenamų temų jau negrįšianti, kursianti kažką naujo. O ką – pamatysime ateityje.

Kas: K.Ancutaitės kūrybos paroda „Iš šventųjų gyvenimo“.

Kur: galerija „Aukso pjūvis“, K. Donelaičio g. 62, Kaunas.

Kada: iki liepos 31 d.