Barenco jūroje nuskendęs „Kurskas“

Mažiausiai penkiskart ekranizuota povandeninio laivo „Kurskas“ istorija žiūrovus anksčiau yra pasiekusi įvairiais formatais – televizijos serialo, dokumentikos, rusų ir užsienio kino kūrėjų filmų pavidalu. Viena garsiausių ekranizacijų tapo danų režisieriaus Thomas Vinterberg 2018-ųjų filmas „Kurskas“ (angl. „Kursk“, 2018), kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Europos kino žvaigždės Matthias Schoenaerts, Léa Seydoux, Colin Firth, Max von Sydow ir daugelis kitų. Scenarijų filmui sukūrė „Gelbstint eilinį Rajeną“ scenaristas Robert Rodat, o prodiuseriu tapo legendinis Luc Besson.

„Kurskas“ nukelia į 2000-uosius, kai karinių pratybų metu Barenco jūroje nuskendo branduoline energija varomas povandeninis laivas „Kursk“. Rusijos vyriausybei net penkias dienas atsisakant užsienio šalių pagalbos ir gyventojams teikiant melagingą informaciją apie katastrofą, tarptautinėms gelbėtojų komandoms buvo užkirstas kelias laiku pasiekti laive įkalintus jūreivius ir išgelbėti juos, tad 118 gyvybių nusinešęs įvykis laikomas viena didžiausių tragedijų Rusijos istorijoje.

2019-ųjų hitu tapęs mini serialas „Černobylis“

Pagal baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič bestselerį „Černobylio malda“ sukurtas ir jau kultiniu tapęs serialas „Černobylis“ (angl. „Chernobyl“, 2019) vadinamas bene labiausiai aptarinėjamu ir visus žiūrimumo rekordus mušančiu 2019-ųjų kino įvykiu. Pagrindinius vaidmenis seriale atliko pasaulinio lygio kino žvaigždės Jared Harris, Stellan Skarsgård ir Emily Watson, o serialo sąskaitoje – net 19 Emmy nominacijų.

Serialas nušviečia 1986-ųjų balandžio 26-ąją Černobylio atominėje elektrinėje įvykusį reaktoriaus sprogimą, tapusį katastrofiškos įvykių grandinės pradžia. Į nelaimės vietą siunčiami fizikai ir Tarybų Sąjungos valdžios atstovai, kurių užduotis – bet kokia kaina likviduoti avarijos vietą.

Siekdami realistiškumo, serialo kūrėjai išanalizavo tūkstančius vaizdo įrašų, dokumentų, nuotraukų ir katastrofos liudininkų interviu, bandydami vos penkiomis serijomis atvaizduoti prieš 33-ejus metus įvykusios katastrofos mastą. Pagrindinė Lietuvoje filmuoto serialo stiprybė – subtilus balansavimas tarp vaidybinio filmo ir dokumentikos ribos, pavydėtinas realistiškumas, katastrofos epicentre atsidūrusių žmonių istorijos ir žiūrovui suteikiama galimybė pajusti jų išgyventą baimę ir beviltiškumo jausmą.

Per žingsnį nuo Trečiojo pasaulinio karo: „K-19“

1961-ųjų vasarą Norvegijoje įvykusi Tarybų Sąjungos atominio povandeninio laivo K-19 katastrofa vos per plauką netapo „Černobyliu“ ir tik atsitiktinumo dėka nepaklojo pamatų Trečiajam pasauliniam karui. Nuo pat statybų pradžios prakeiktu vadintas ir „Hirosima“ pramintas povandeninis laivas, regis, buvo pasmerktu nesėkmei. Sutrikus atominio reaktoriaus aušinimo ir radijo ryšio sistemų veikloms jūreiviai tapo laivo įkaitais – negalėdama susisiekti su Maskva ir nežinodama ką daryti, laivo įgula ėmėsi improvizuoti aušindama reaktorių ir vos per plauką išvengė katastrofos, o mirtiną radiacijos dozę gavę įgulos nariai žuvo. Šaltojo karo įkarštyje įvykusi istorija buvo kruopščiai slepiama nuo visuomenės, tačiau atskleidus tapo įkvėpimu filmui „K-19“ (angl. „K-19: The Widowmaker“, 2002).

Juostą režisavo bene garsiausia Holivudo režisierė – moteris Kathryn Bigelow, o pagrindinius vaidmenis filme atliko aktoriai Harrison Ford ir Liam Neeson. „K-19“ išvydus kino ekranus, Rusijos vyriausybė filmą išvadino melu prisodrintu pramanu ir bandė rasti priemones, padėsiančias uždrausti jo demonstravimą šalyje.

„Saliut-7“ ir astronautikos aukštumos

1985-aisiais Tarybų Sąjungą supurtė dar viena katastrofa – dingdama iš radarų, kosminė stotis „Saliut-7“, ima nebereaguoti į skrydžio valdymo signalus, o jos trajektorija tampa nenuspėjama. Pasauliui iškyla grėsmė – bet kurią akimirką į Žemę nukris 20 tonų sveriantis objektas, sukelsiantis katastrofą. Po tris mėnesius trukusio pasiruošimo du kosmonautai siunčiami nežinion – jiems pavesta atlikti pirmą tokio pobūdžio operaciją astronautikos istorijoje – rasti kosminę stotį, sujungti ją su erdvėlaiviu ir pašalinti gedimą. Ar du žmonės gali užbėgti už akių pasaulinio masto katastrofai?

Tai – dar viena Tarybų Sąjungos valdžios nuo visuomenės nuslėpta katastrofa, kurios detalės paaiškėjo po nelaimės praėjus ne vienam dešimtmečiui. 2017-aisiais kinus pasiekęs Klimo Šipenko filmas „Saliut-7“ (angl. „Salyut-7“) nušviečia tragiškus įvykius, tačiau atskleidžia dar vieną Rusijos skaudulį – dalis tragedijos dokumentų iki šiol laikomi įslaptintais, tad filmo kūrėjai neturėjo galimybės susipažinti su visa norėta pamatyti istorine medžiaga. Atsižvelgdami į susiklosčiusią padėtį, „Saliut-7“ kūrėjai ėmėsi interpretuoti, įpindami išgalvotų faktų ir įvykių bei didžiulį dėmesį skirdami techninei filmo pusei ir specialiesiems efektams.

Kruvinasis „Stalingradas“

1942-aisiais penkis mėnesius trukęs Stalingrado mūšis laikomas daugiausiai gyvybių nusinešusiu ir svarbiausiu mūšiu Antrojo pasaulinio karo istorijoje. Daugybės ekranizacijų sulaukę istoriniai įvykiai šįkart atgimė epinių filmų krikštatėvio, aktoriaus ir režisieriaus Fiodoro Bondarčiuko rankose. Jo kurtas „Stalingradas“ (angl. „Stalingrad“, 2013) – vienas ambicingiausių ir brangiausių filmų šiuolaikinės Rusijos istorijoje, atstovavęs šalį gaudynėse dėl Oskaro.

Filmo epicentre režisierius įkurdina šešis Rusijos karius, priešo teritorijoje atkirstus nuo savo dalinių. Įsikūrę apleistame name, kariai gauna įsakymą bet kokia kaina išlaikyti strategiškai svarbią poziciją. Negyvenamu atrodžiusiame pastate vaikinai aptinka 19-metę Katią, kurią, patekę į pragariškus įvykius, imasi globoti. Kruvinių įvykių ir skausmo fone netrukus ima vystytis draugystės ir meilės istorija.