Scenoje į Gintarą Paulauską trenkė galinga elektros srovė. Į pagalbą atskubėję šokėjai Jūratė ir Česlovas Norvaišos išgelbėjo jo gyvybę, bet vaikiną ištiko koma. Po daugiau kaip dviejų savaičių be sąmonės muzikantas, vadinamas Medžiu, pradėjo gyventi iš naujo.

Šešios skrybėlės ir gitaros

"Man nešalta", – susigūžęs šyptelėjo Gintaras Paulauskas. Žilstelėjusi barzda, įprasta jam kaubojiška skrybėlė, iš po jos išlindę ilgi plaukai, platūs džinsai, siauri aukštakulniai batai, džinsinis švarkas.

"Aha, – linksi galva, – kažkada man patiko filmai apie kaubojus ir indėnus, o Čingačgukas, Vinetu – išvis nuostabu. Skaičiau apie jų nuotykius."

Kaubojiškas skrybėles gitara grojantis gatvės bardas nešioja 5–6 metus. Turi šešias, ne vieną padovanojo, ne vieną gavo dovanų. Šiltu oru nešioja šviesesnes skrybėles, atšalus jas pakeičia tamsesnėmis.

Tačiau, žinoma, jo simbolis – ne kaubojiška skrybėlė, bet gitara. Sėdėjome Laisvės alėjoje ant suolelio, zujo praeiviai, pasisveikindami su keistu, gyvenimo džiaugsmo ir humoro neprarandančiu žmogumi, o už jo nugaros dėkle ilsėjosi gitara.

"Turiu šešias gitaras, – Gintaro balse nuskamba neslepiamas pasitenkinimas. – Ir bosinių, ir akustinių, ir elektrinių."

Išgelbėjo nuo savižudybės

"Man patinka groti. Ir ne tik dėl pinigų. Taip, jų reikia. Noriu nupirkti naujų stygų, geresnę aparatūrą, bet kai tikiesi pinigų, jų niekada negauni. Ir priešingai, kai nesitiki, jų sulauki..." – filosofuoja G.Paulauskas-Medis.

Rugsėjį į Kauną suplūdę stebėti futbolo rungtynių škotai džiaugsmingai reagavo išvydę gitara grojantį Gintarą ir būgnus mušantį jo kolegą.

"Su škotais daug kalbėjomės apie "Beatles", – Gintarui patinka ne tik grupė iš Liverpulio, bet ir Billy Cobhamas, "Brecker Brothers", "Tower of Power", "Chicago".

Patenkinti grojimu škotai paliko svarų, tačiau dar daugiau už juos davė vienas lietuvis Palangoje.

"Geras oras, smagi nuotaika, koncertavome vienos architektės gimtadienyje. Jai patiko, pažėrė krūvą pinigų. Su draugu jai dar pagrojome, nuėjome į parduotuvę, nusipirkome naujus "Levis" švarkus. Išeiname su gitaromis... Pribėga vyras: chebra, galite "Hotel California" (garsi "The Eagles" daina) pagroti?" – prisimena rekordinį uždarbį G.Paulauskas.

Jis pasakoja, kaip išgirdęs dainą vyras išsitraukė 500 litų. Po to grįždamas muzikantams ištiesė dar 200 litų. Ir paaiškino: "Jau rengiausi skandintis. Chebra, jūs išgelbėjote man gyvybę! Todėl jūsų muzika neįkainojama!"

Ar matei gyvą J.Hendrixą?

"Labas, dabar aš užsiėmęs, – trumpai atsiprašo Gintaras, suskambus mobiliojo ryšio telefonui. – Kalbu su žmogumi, kuris skaitė Ernestą Hemingway'ų."

Plačiai nusišypso: "Aš taip juokauju... Arba sakau: tai – žmogus, kuris matė žaidžiant Sabonį. Bet supranti, kad reikia žvelgti giliau?"

Retkarčiais Gintaras moka ir supykti, bent jau pats taip tikina, tačiau piktiems ar iš jo pasišaipantiems žmonėms atšauna: "Juk ne visi gali žaisti kaip Sabonis. Tu irgi nesi toks." Arba sviedžia dar vieną argumentą: "Ar matei gyvą Jimį Hendrixą?"

Jo balse juntama praeities nostalgija. Ir grupei "Defektas", kurioje jis grojo su dar dviem draugais. Ir Kauno "Orbitai", ir "Tulpei", ir tuometei dvasiai.

"Tarybiniai laikai? Buvo nuostabių dalykų. Žinai, tuomet turėjome daug mažiau, bet mokėjome džiaugtis gyvenimu. Dabar žmonės turi milijonus ir jiems maža, maža. Jie nemoka džiaugtis."

Nelaimė tykojo aukos

Apie tragišką jo gyvenimą aukštyn kojomis apvertusį epizodą jis nenori kalbėti. Pamena viską kaip pro rūką. Ir didžioji dalis jo prisiminimų – kitų pasakojimai.

"Dabar – kitas gyvenimas. Po to įvykio man atrodė, kad jis toks pats, – neskubėdamas kalba Gintaras. Pasisveikina su keliomis jam nusišypsojusiomis pažįstamomis. – O iš tiesų dabar suprantu, kad viskas tapo kitaip, prasidėjo iš naujo. Ėmiau eiti kitu keliu, tačiau liko nostalgija tiems patiems dalykams – gitarai, muzikai."

"Rickenbacker". Šios garsios firmos gitara tą nelemtą vakarą jis grojo Profsąjungos kultūros rūmų salėje, kai jį, elektrine gitara prisilietusį prie metalinio stovo, trenkė aukštos įtampos elektros srovė.

"Ech, buvo gitara! Į ją pažiūrėti būdavo gražu, o groti – malonumas!" – Gintaras daugiau nenori kalbėti apie nelaimę.

Tik pastebi, kad medikai nėra visagaliai. "Algirdas Brazauskas, – palygina, – turėjo daug pinigų, bet mirė." O tuomet jį, įsitikinęs Gintaras, išgelbėjo Dievo ranka, kuri pasiuntė gelbėtojus – J. ir Č.Norvaišas: "Nuostabūs žmonės. Dėkingas jiems."

Garsas – legenda

Taip, galbūt dabar jis būtų Lietuvoje labai garsus muzikantas. Kadaise su draugais žiguliais keliavęs po TSRS, kaimynines Latviją, Estiją, kartą – Vokietiją, pabuvojęs Kuboje, dabar G.Paulauskas gyvena Žaliakalnyje.

"Ne, ne vienas. Nejau tu gyveni vienas? – pakelia akis. Bet apie skyrybas su buvusia savo, o dabar – dainininko Egidijaus Sipavičiaus žmona Vaida nekalba. Su antrąja žmona susilaukė dviejų sūnų. – Bendrauju su artimaisiais. Kartais – kasdien, kartais – retai."

Ne kasdien jis pėsčiomis nuo namų nusileidžia iki Laisvės alėjos ir Senamiesčio pagroti, bet turbūt nuolat gali kalbėti apie garsiuosius gitaristus Richardą Bona, Markusą Millerį.

O kokias dainas išrinktų iš savo repertuaro?

"Dvi – Vytauto Kernagio ir "Led Zeppelin" – "Stairway to Heaven", – atsako minutėlę pamąstęs. – O, Gintaras ateina..."

G.Paulauskas sveikinasi su savo kolega, o klausiamas, kokią dainą norėtų išgirsti pats, juokiasi: "Hotel California", kurią man pagrotų draugas – geras, bet kuklus muzikantas Gintaras Kurtinas. O aš jam sumokėčiau 1000 dolerių. Skolon... Nes jo grojimas neįkainojamas."

"Esu legendinis žmogus", – po pauzės rimtai sako G.Paulauskas ir tiriamai stebi reakciją. Po to nusikvatoja: "Pajuokavau... Turiu puikią "Fender" gitaros kopiją, nusipirkau stygas. Ant gitaros užrašyta: "Garsas, apie kurį sklinda legendos."

J.Norvaišienė: iš nebūties jį prikėlė muzika

"Tai įvyko turbūt prieš kokius 25 ar 30 metų? – prisimena Jūratė Norvaišienė. – Vasaros vakaras, apie pusė devynių. Tuomet didžiojoje Profsąjungos kultūros rūmų salėje vyko koncertas, o mes mažojoje salėje repetavome.

Staiga rėkdama, kad miršta žmogus, įbėgo rūmų darbuotoja. Ji žinojo, kad mes su Česlovu Norvaiša Kauno medicinos institute baigėme Gydomąjį fakultetą. Aš dar Sveikatos apsaugos organizacijoje baigiau Socialinę higieną, o Česlovas dvejus metus dirbo onkologijos chirurgu, po to buvo vyr.gydytojas "Bangos" sanatorijoje.

Atrodo, tuomet elektrinė gitara sukontaktavo su metaliniu stovu ir Gintarą nutrenkė stipri srovė.

Salė buvo pilnutėlė, žmonės stovėjo, kažkas gulinčiam jaunam aukštam vaikinui netaisyklingai bandė atlikti dirbtinį kvėpavimą pagal Silvesterio metodą.

Česlovas stipriai spaudė krūtinės ląstą, o aš dariau dirbtinį kvėpavimą burna į burną. Pirmą sekundę, pamenu, buvo nejauku, nes buvau dar jauna moteris. Matėme, kai įlėkė jaunutė greitosios pagalbos gydytoja, felčeris.

Česlovas neblogai išmanė tuos dalykus, todėl suriko, kodėl jie neturi elektrinio širdies stimuliatoriaus. Jie bėgo jo atsinešti, o laikas ėjo.

Širdies stimuliatorius nepadėjo, todėl Česlovas liepė tiesiai į širdį suleisti adrenalino, tačiau po akimirkos čiupęs švirkštą iš virpančių gydytojos rankų tai padarė pats. Praėjo apie dešimt minučių, daugiau, nei trunka klinikinė mirtis, ir Gintaras pradėjo kvėpuoti. Tiesa, sąmonės neatgavo.

Jis kelias savaites išbuvo ištiktas komos. Buvo neramus, jį aplankydavome. Atvyko net specialistas iš Maskvos V.A.Negovskio instituto.

Vienąkart paryčiui Česlovui toptelėjo geniali mintis, kad smegenys turbūt nepriima Gintarui tiesiogiai skirtų garsų, todėl pasiūlė bendrauti per mikrofoną, uždėjo ausines. Iš pradžių paleidome jo mėgstamiausią muziką ir netrukus nuo jo veido tarsi nuslinko šešėlis. Jis klausėsi! O po to sunkiai, lėtai atsakė į pirmąjį klausimą. Jis gimė iš naujo ir mokėsi gyventi iš naujo..."