Nuotykių ieškotoja, iškylą gamtoje mieliau iškeičianti į pasivaikščiojimą senamiesčio gatvėmis, buitinius patogumus – į keliones, kuriose gimsta idėjos. Tokia yra 2011 m. Vaikų literatūros premijos laureatė poetė, dramaturgė, vertėja Violeta Palčinskaitė.

Išgirdęs šią pavardę tarsi akimirksniu sugrįžti į mokyklos suolą. Prieš akis išnyra eilutės apie žemę, keliančią žolę, žirnių namelį, miesto stogus, pūgą, žydrus lietaus nykštukus ir stiklo kepurytes... Daugybę poezijos rinktinių, pjesių vaikams parašiusią V.Palčinskaitę aplankėme jos namuose Antakalnyje. Jau trisdešimt metų poetė gyvena vadinamajame rašytojų name. Čia kadaise aidėjo Justino Marcinkevičiaus, Algio Baltakio, Jono Avyžiaus balsai. Poetės kaimynystėje dar tebegyvena Kazys Saja, Gediminas Isokas.

Įžengus į vidų ant vienų durų matyti ištrauka iš Buratino nuotykių – ten darbo kambarys. Svetainėje – gražiausios gėlių puokštės, kurias atsiuntė draugai. Susėdusios leidžiamės į tą šviesią poetės vaikystę, kurioje, kaip pati sakė, netrūko žaislų ir knygų.

- Miela, Violeta, pirmą savo rinktinę „Žemė kėlė žolę“ išleidote būdama septyniolikos, jau pirmame kurse. O kada parašėte pirmą kūrinį? Kada pradėjote eiliuoti?

- Vaikystėje tėvai man skaitydavo eilėraščius, pasakas. Vėliau pati pradėjau taip nejučia eiliuoti. Išeina ketureilis – ir aš laiminga. Paskui pradėjau rimčiau dėstyti sakinius. Buvau ketvirtoj ar penktoj klasėj, kai parašiau eilėraštį apie paukščių lesyklėlę. Žinoma, aš jo neturiu. Bet tada jį atspausdino kažkoks vaikiškas laikraštėlis. Džiaugiausi, nutariau, kad reikia rašyti toliau. Antras eilėraštis buvo apie Senelį Šaltį, nes Kalėdų Senelis buvo uždrausta tema. Parašiau tą eilėraštį ir taip sutapo, kad Vaikų radijo valandėlė turėjo vaikų kūrybos skyrelį. Nusiunčiau eilėraštį, jiems patiko ir atėjo jo įrašyti. Didžiausias nusivylimas buvo, kad mano šuo, kai atitempiau jį prie radijo imtuvo, nepažino mano balso (šypsosi). Jokio įspūdžio, išskyrus mano tėvus, tas eilėraštis veikiausiai niekam nepadarė. Ir tada kuriam laikui mano menai baigėsi. Bet vėliau, matyt, kas lemta, tai grįžta. Kaip dabar sakau savo skaitytojams: protingi žmonės susiranda rimtus darbus, o tie, kurie dirbti nieko nemoka, toliau rašo eilėraščius. Aš esu iš tų (šypsosi).

- Iš pradžių žengėte į suaugusiųjų literatūrą, tačiau vėliau pasukote į priešingą pusę. Iš kur tas noras rašyti vaikams?

- Proziški sumetimai. Tuo metu, kai ėjau į suaugusiųjų literatūrą, šalia manęs buvo puikūs rašytojai, poetai, tokie kaip Vladas Šimkus, Judita Vaičiūnaitė, Sigitas Geda, ir šalia jų man pasirodė, kad esu tokia beviltiška. Galbūt įgijau net tam tikrą kompleksą. Ir tada iš pasąmonės išlindo mintys rašyti vaikams. Pradėjo sektis, buvo įdomu, nes tuo metu nebuvo eilėraščių su miesto stilistika, miesto detalėmis. O man miestas yra labai artimas. Viskas, kas siejasi su juo, man artimiau nei gamtos stebuklai.

- Kaip keista tai girdėti. Norit pasakyti, kad nevažiuojate ten atsipalaiduoti ir geriau renkatės miesto gatves?

- Myliu ir gerbiu gamtą, bet joje jaučiuosi tarsi suvaržyta. Gal čia įtakos turi įsisunkę vaikystės džiaugsmai: supimasis iki beprotybės ant metalinių vartų, stikliukų rinkimas pokario gatvelėje Žaliakalnyje ir pan. Juokinga kam ir pasakyti, bet tas jausmas išlikęs iki šiol. Taigi jei reikėtų rinktis, karštą vasaros dieną važiuoti su lauknešėliu į gamtą ar praleisti ją dulkėtame senamiestyje, eičiau į dulkėtą senamiestį (juokiasi). Kitaip yra jūra. Gal dėl to, kad nuo ankstyvos vaikystės buvau vežama į Palangą.

- Visad sakėte, kad Hanso Christiano Anderseno pasakos jus labai žavi ir padarė didelę įtaką. Ar tai buvo pirmoji jūsų vaikystės knyga?

- Taip, tai buvo pirma knyga, kurią mama parnešė į namus. Kartais sakau, jei ne tos pasakos, gal ir pati nebūčiau pradėjusi rašyti. Visa, kas mįslinga, ko negali suprasti, perprasti, visada palieka labai didelį įspūdį. Penkerių metų vaikas tų pasakų beveik nesupranta, bet yra kažkokia magija. Augi su tomis pasakomis, vis daugiau jose atrandi. Ir iki šiol jose atrandu ką nors nauja. Viena mano mėgstamų pasakų, kaip pūga mieste sumaišė iškabas. Žmonės, kurie ėjo į bažnyčią, pateko į viešnamį. Argi neaktualu mūsų gyvenime, kai visos vertybės apverstos aukštyn kojomis?

- Bet kaip sudominti šiuolaikinį vaiką knygomis, kai dažno jų geriausias draugas dabar yra kompiuteris?

- Na, dabar vaikai kitokie. Sunkiai juos suviliosi Kalėdų Seneliu ar troliais, supranta, kad čia išmislas. Bet yra tokių, kurie dar tiki. Labai tai vertinu, nes jie ilgiau išlaiko vaikystės iliuziją, sampratą, kad pasakos turi baigtis laimingai. O kai tiki, tai taip ir būna. Banalu taip sakyti, bet viskas prasideda vaikystėje. Mokslo įrodyta, kad trijų savaičių kūdikiui dainuojama motinos lopšinė turi įtakos jo estetiniam vystimuisi. Šiais laikais įtraukti vaiką į knygų pasaulį yra įvairių būdų, tuo turėtų užsiimti tėvai, nes ta meilė knygai turi būti diegiama namie, mokykloje – jau truputį per vėlu.

- Kaip dažnai susitinkate su savo skaitytojais? Kokie dažniausi jų klausimai ir ką jums duoda tie susitikimai?

- Pakankamai. Šį mėnesį turėsiu dvi išvykas – į Druskininkus ir Zarasus. Mano skaitytojų auditorija, išskyrus paskutinę knygą, yra pirmos-ketvirtos klasės. Visi labai stebisi ir kai kurie netiki, kai pasakau, kad tie vaikai labai puikūs, visi susitikimai praeina labai gerai. Vaikams nėra tabu, jie klausia, ko tik nori. Dažniausiai, taip buvo prieš dvidešimt metų, taip yra ir dabar, – kiek tau metų ir kiek knygų parašei (juokiasi).

Tie susitikimai duoda impulso. Jautiesi esąs reikalingas. Gali geriau perprasti, kas vaikams patinka. O patinka jiems juokingi eilėraščiai, bet tai nereiškia, kad turi juos visąlaik juokinti. Čia irgi toks pavojingas momentas.

- Bet kuris parašytas tekstas yra būdas ką nors pasakyti. Ką mėginate pasakyti savo skaitytojams?

- Žinoma, nori ką nors pasakyti, tam jau visa tavo pasąmonė paruošta. Bet kai rašai, negalvoji, kad parašysiu apie tą ar aną, finalas bus toks ar kitoks, tiesiog tas eilėraštis pats tave rašo. Čia tavo gyvenimo būdas. Dažnai pradedi rašyti eilėraštį, bet nežinai, kuo jis baigsis. O jei kartais ir žinai, jis baigiasi visiškai kitaip. Čia kas nors, matyt, ką noriu pasakyti pati sau, o jei tai tinka ir tam vaikui, gerai. Jei ne – eilėraštis ne jam. Jei jau toj srity dirbi, vadinasi tavyje dar gyvena tas vaikas, vaikystė, iš kurios tu dar neišlipai.

- O kas dažniau veikia jūsų kūrybą: aplinka ar vidinė erdvė?

- Vidinę erdvę veikia aplinka. Kai aplinka draugiška, viskas puiku, ir vidinė erdvė kitokia. Jei aplinka slegianti, reikia labai daug valios, kad nuo jos atsitvertum. Turi užsidaryti savo erdvėje su savo vertybėmis, nuostatomis, energija, ir daryti tai, ką darai. Negali pasiduoti. Aplinka negali būti visada tau palanki.

- Ar kūrybinės mintys gali kilti tiesiog geriant rytinę kavą ar valgant sumuštinį? Apskritai, kokioje aplinkoje atsiranda joms erdvės?

- Kodėl ne? Net labai! (juokiasi). Labai smagiai man galvojasi lėktuve, oro uoste. Ne tik todėl, kad turiu laiko, bet kaip sakau, turiu laisvą smegenų dėžutę nuo kasdienybės. Pastebi daugiau dalykų ir staiga pasaulis ryškesnėmis spalvomis sužiba. Esi atsipalaidavęs, ir, kaip jaunimas pasakytų, mane visada „veža“ nuotykis. Laimingiausia valanda, kai girdžiu per garsiakalbį, kad prasideda įsodinimas. Tada jau žinau, kad dabar prasideda nuotykis (juokiasi). Daug kartų buvo, kad kelionėje gimė idėja, o ją įgyvendinau namie.

- Tai visada turite su savimi pieštuką ir popieriaus lapą?

- Labai labai gailiuosi, kad per visą gyvenimą tų lapų neturėjau. Buvau lengvabūdė, atrodė, kad atmintis visada bus nuostabi ir nėr čia ko rašytis kaip kokiai senai tetai. Dingo labai daug smulkių detalių, kurios eilėraščiui yra labai svarbios. Gaila, reikėjo viską rašyti. Bet kai esi jaunas, nemąstai, paskui laiko neturi. O viską juk dar reikia ir su tam tikra nuotaika daryti.

- O kokia nuotaika kuriant dažniausiai lydi jus?

- Kai pradedu, lydi siaubinga nuotaika. Pyksti ant savęs, kad nepadarysi, kad blogai darai, kad reikia viską mesti. Taip buvo su paskutine prozos knyga „Muzika troliui“. Bet jau kai pradėjau, taip įsijungiau. Buvau tokia laiminga, kad turiu tiek daug laisvės. Nes poezija, dramaturgija turi rėmus ir labai griežtus. O čia gali daryti ką nori, kaip šuo, paleistas laukuose, džiaugiesi viskuo (šypsosi). Kai įsivažiuoji – puikus pojūtis. Paskui ateina labai blogas jausmas, kai baigi knygą. Nežinai, gerai ar blogai, skaitys, neskaitys ir pan.

- Tokie jausmai apninka rašant knygas. O sėdint salėje ir stebint jūsų vaidinamą pjesę?

- Visad labai mėgau sėdėti savo premjerose. Ten vaikai – stebuklas. Jie išrėkia viską, kas jiems ant dūšios. Pamenu, buvo „Septynių snieguolių ir vieno nykštuko“ premjera. Yra dalis, kur išlepęs nykštukas skundžiasi, kad jis vargšas, neturėjo mamos. Jam sakoma, kad tai nesąmonė, nes visi turėjo mamas. Klausia jo: tai kas tave pagimdė, jei mamos neturėjai? Nykštukas atsako: mane pagimdė tėtis. Salėje sėdėjo vyras, ant kelių laikantis vaiką. Ir tas mažylis staiga pradėjo ploti ir rėkti: tėveli, tai juk teisybė, kad tu mane pagimdei?! Šalia sėdėjo mama, kuri tokiu komplimentu, matyt, nelabai liko patenkinta. O visa salė ėmė kvatoti.

- Smagi istorija. Taigi šiemet jūsų nuopelnai vaikų literatūrai įvertinti premija. Ar apdovanojimai jums didžiausias įvertinimas?

- Negalėčiau pasakyti, kad gyvenime labai kreipiau dėmesį į tuos apdovanojimus. Patys matome, kad su jais būna visaip. Man didesnis įvertinimas, kad jau kelios kartos užaugo su mano eilėraščiais, kad tos knygelės vis dar gyvos. Labai malonu, kai pagiria žmonės, kuriais pasitikiu, kurių nuomonė man svarbi. Bet jei pasakyčiau, kad nesidžiaugiu šita premija, tiesiog meluočiau. Gal dėl to, kad ji man buvo visiškai netikėta. Aš net nežinojau, kad esu pristatyta. Tikrai malonu. Stebėjausi, kad šiais metais, net nežinau kodėl, toks išskirtinis dėmesys vaikų literatūrai, tuo pačiu ir man. Niekad nesijaučiau nuskriausta ar nepastebėta, bet šiemet jaučiuosi labai pamaloninta (šypsosi).

- Prakalbom apie premijas, o kalbant apie gyvenimą, ar kūrėjai Lietuvoje gali išgyventi iš savo kūrybos?

- Jeigu man parodytumėte tą, kuris gali išgyventi, jis būtų vertas auksinio paminklo. Mūsų honorarai yra tragiški. Dirbi, knygą rašai gal pusmetį. O to, ką už ją gauni, užtenka pragyventi mėnesiui. Prisiimi daugiau darbų, prisideda vertimas, tas, anas. Užsieny yra kitaip. Jie irgi dejuoja, kad jų tik labai populiarūs rašytojai išgyvena. Bet ten yra kita sistema. O čia tai kas iš to, populiarus tu ar ne, honorarai yra tie patys ir tau, ir kitam. Tokios sąlygos, tokios, matyt, leidyklų galimybės.

- Grįžkime prie smagesnių dalykų. Mėgstate keliauti. Ar daug tų kelionių buvo?

- Per gyvenimą – nemažai. Aš visada buitinį patogumą iškeisiu į kelionę. Užtat vienintelė šiame name esu nepakeitusi langų, pro kuriuos kiaurai pučia (juokiasi). Bet kai susiruošiu juos keisti, nusprendžiu, kad geriau tuos pinigus panaudosiu kelionei. Išvažiuoju, pavyzdžiui, penkioms dienoms į Vieną ar trims į Paryžių. Nors tai atrodo banalu, man to labai reikia. O mano langai ir toliau byra, bet aš laiminga (juokiasi).

- Kokia jūsų gyvenimo filosofija? Kas jums svarbu?

- Man visada buvo svarbu ne kiek rašyti, parašyti, bet įdomiai gyventi. Tam išnaudoti šią dieną, pasiimti, kas įmanoma. Nes metams bėgant žinai, kad laikas, kuris tau skirtas, galbūt ne toks ilgas, kaip norėtum. Todėl ką gali, dar reikia padaryti dabar. Būna, kad apninka ir depresyvios nuotaikos, neviltis, bet jei į tai nesileisi, tam nepasiduosi, gyvensi lydimas geros nuotaikos, įdomiai, vadinasi, dar ką nors ir parašysi. O jei labai norėsi rašyti, bet to įdomaus gyvenimo nebus, tai ir neparašysi. Tačiau įdomumas nebūtinai reiškia išvykas į kitas šalis. Tu Vieną ar Paryžių gali išgyventi ir savo kambary. Su knyga, gera muzika, nuotaika, draugais, kurie dar likę, kartais užtenka vieno malonaus skambučio – ir tu kaip ant sparnų.

- Kaip apibūdintumėte save kaip asmenybę?

- Išsiblaškiusi nuotykių ieškotoja (juokiasi). Nuotykiais vadinu ne tik kokius didelius įvykius, kurie ką nors pakeitė. Yra smulkiausių, kurie tiesiog puošia gyvenimą. Pavyzdžiui, per šventę atnešė man firma nuostabią puokštę gėlių. Padėkojau už tai visai kitiems. Atvirukas buvo visiškai nieko nesakantis, tik tiek, kad jeigu galėtume, sėstume į lėktuvą ir šią dieną būtume su tavim. Turiu ne vieną tokį pažįstamą. Taip gražiai padėkojau. Manau, mano draugė Kanadoje apsiverkė gavusi mano laišką. O draugas iš Škotijos paskambino įsiutęs, manė, kad negavau gėlių ir kad firma pasitikėti negalima (juokiasi). Tai juokiamės pusę nakties telefonu.

- Štai jums ir kurioziškas nuotykis. Kuo dar mėgstate užsiimti?

- Mėgstu klausyti muzikos, skaityti knygas, bet tokiais tarpais, audringai. Kai pradedu, tai skaitau visą mėnesį kas pakliūva dieną naktį. Paskui staiga mėnesį nebeskaitau. Paskui vėl skaitau. Labai mėgstu klajoti nepažįstamo miesto gatvėmis. Dažnai išvažiuoju viena, niekam nieko nepasakiusi. O paskui susigriebiu, jei kas nors nutiktų, niekas nežinotų, kur ieškoti.

- Ką atrandate tose gatvėse? Kas jus ten žavi?

- Kiekvieno miesto gatvės skirtingos, vien tai žavi. Atrandi kokį netikėtą muziejų, sutinki gatvės klouną, muzikantą, benamį šunį, gali iki begalybės džiaugtis. Gatvė yra gatvė, joje verda gyvenimas. Pati atmosfera. Įeini į kokią kavinaitę, tave užkalbina nepažįstama moteris, kuri sėdi su užrašų knygute ir ką nors rašo. Ar gėlių parduotuvėlėje išsikalbi su gėlių pardavėja, ji nė žodžio angliškai, aš nė žodžio itališkai, bet mes labai ilgai kalbamės (juokiasi). Tai irgi yra nuotykis.

- Ar turėjote kada nors susikūrusi savo svajonių sąrašą? Galbūt vaikystėje?

- Vaikystėje ne. Turėjau dienoraštį, kažkada buvau jį radusi. Labai jau neįdomus. Vienais metais prieš Naujuosius metus kažkur išgirdau ar perskaičiau, kad reikia susirašyti dešimt punktų, ką padarysi kitais metais. Pasirašiau. Nieko neišėjo (juokiasi). Užtat ir sakau, kad esu nuotykio žmogus, man be plano jau kai išeina, tai išeina.

- Turite minčių, planų, koks kitas jūsų kūrinys išvys dienos šviesą?

- Reikia išvažiuoti į nuotykinę kelionę, tai tikrai grįšiu su mintim.

- Tai gal jau planuojate kelionę?

- Dar neplanuoju, nebuvo tokių galimybių. Bet, manau, kai gausiu šitą premiją, suplanuosiu (juokiasi).