Su muzikos autore ir atlikėja kalbėjome apie kūrybą, įkvėpimo šaltinius, skambesio pokyčius ir artimiausius planus.

– Kaip dabar vertini savo pirmuosius darbus – „Famous“, mini albumą „Pasakojimai apie...“ ir albumą „Love Story Short“? Kas juose tave žavi ir kuo džiaugiesi?

– Džiaugiuosi, kad avantiūristė manyje turėjo drąsos dalytis savo muzika, nekurti į stalčių ir nelaukti tos tinkamos dainos.

Iki albumo „Famous“ buvau išleidusi gal dešimt singlų ir nieko nesuvokiau apie industriją. Neaugau Vilniaus bohemoje, nestudijavau akademijoje, neturėjau jokio užnugario ar patirties, todėl mano karjera klostėsi lėčiau.

Ilgai laukiau savo sėkmės istorijos, kol vieną dieną pabusiu ir internetas lūš nuo mano muzikos. Vis dėlto teko padėti tapimo famous obsesiją į šalį ir dirbti su savimi.

Mano muzika yra mano asmeninio augimo kelionė. Per ją stebiu, kaip keičiuosi. Ta Rūta, kuri rašė „Famous“, nėra ta pati, kuri rašė „Love Story Short“. Albumai yra tarsi mano fotoalbumas – įsijungiu senas dainas ir suvokiu, kaip toli nuėjau.

– Kaip keitėsi tavo kūryba? Ko kiekvienas albumas išmokė?

– Savo kūrybą galiu vadinti viešu eksperimentu. Laikui bėgant išmokau gludinti dainas ir surasti geriausią skambesį, o anksčiau buvo taip – sukuriu ir išleidžiu. Dabar procesas trunka ilgiau. Girdžiu ir suvokiu daugiau, mažėja neapskaičiuoto impulsyvumo ir noro daryti viską greitai.

Albumas „Famous“ buvo minimalistinė elektronika – dainos be aiškios struktūros, vis dar kuklinausi atskleisti savo balsą, tekstai buvo paprastesni, juose – daugiau buities. Kurdama šį albumą buvau jauna, nepatyrusi ir naivoka.

„Pasakojimai apie…“ buvo mano pirmas lietuviškas darbas, į kurį žvelgiau metafiziškai, ezoteriškai. Norėjau perleisti savo jausmus per gamtos stichijas. Tai buvo metas, kai labai ieškojau stabilumo ten, kas amžina ir nekintama.

„Love Story Short“ buvo pirmasis mano albumas fiziniu formatu (išleidau 50 riboto leidimo kasečių). Šiuo albumu siekiau išsipasakoti apie savo nelaimingą meilę. Man jis iki šiol atrodo mažiausiai elektroninis darbas. Albume daug kinematografijos ir teksto, nes jo esmė – žodžiai.

Rūta MUR. / E. Krukonytės nuotr.

Kiekvienas albumas man yra gyvenimo etapo užbaigimas. Padėkoju toms patirtims, atsisveikinu su jomis per muziką ir einu toliau.

– Naujausias tavo darbas „Prime Time“ pasirodė spalio pabaigoje. Kada prasidėjo šio albumo kūrybos procesas? Koks jis buvo?

– Pirmosios jos dainos gimė 2019 metais. Vis prisėsdavau prie kūrinių periodiškai kas kelis mėnesius, bet niekaip nepavykdavo pagauti minties, emocijos ir jų perteikti. Dusau nuo socialinių ribojimų karantino metu, todėl nusprendžiau, kad dirbtinai susikursiu emocijų šiam albumui užbaigti. Panašiai, kai jau nebemyli žmogaus, bet imi įtikinėti save, kad santykiai dar gyvi. Taip aš atkūriau susižavėjimą konkrečiu žmogumi ir leidau sau emocijų spirale važiuoti žemyn. Vien tam, kad kažką jausčiau.

Galiausiai 2021 metų lapkritį išvykau savaitei į Palangą ir skyriau laiko tik albumui. Kūrybos procesas tuo metu buvo stipriai įkrautas, greitas ir užtikrintas. Mano taktika „labai norėti to, ko negaliu gauti“ suveikė. Ši taktika nelabai sveika emociškai ir jos nekartočiau, bet tai buvo įdomi patirtis.

Po savaitės iš kurorto grįžau namo su albumu.

– Kas tau svarbiausia kūrybos procese? Kada esi patenkinta rezultatu?

– Kūryboje man svarbiausia yra žinoti, ką ir kaip noriu papasakoti. Galvoje susikuriu mini filmą ir tada kuriu / rašau jam garso takelį.

Procesas, kai jis sklandus, yra euforiška patirtis. Būna, kad net sąmoningai darau daugiau pertraukų dirbdama prie dainos vien tam, kad pratęsčiau kūrybinį malonumą.

Rezultatas man yra žinojimas, kad darbą užbaigiau ir galiu judėti toliau. Mėgstu tvarką ir discipliną, todėl mano darbo failų bibliotekoje neužbaigtų kūrinių nėra. Jei nesidėlioja garsai – trinu lauk ir bandau iš naujo. Viskas kuriant turi eiti kaip per sviestą. Negaliu nieko skubinti ar daryti per prievartą ir esu gana hedonistinių pažiūrų šiuo klausimu.

–  Minėjai, kad „Prime Time“ yra apie tą geriausią gyvenimo etapą / pakilimą gyvenime, ir pristatydama albumą interviu sakei, kad daug apie tai galvoji ir užduodi sau klausimą – kada  gi bus tas tavo prime time. Kaip savo prime time įsivaizduoji?

– Svaigina vien galvojant apie savo prime time. Tai atrodytų maždaug taip – muzika, meilė,  pilnatvė. Ir tai jau pamažu tampa realybe.

– Kuo tau svarbus naujasis „Prime Time“? Minėjai, kad jis apie tavo gyvenimą ir pastaruosius trejus metus…

– Šiuo albumu siekiau padėti tašką toksiškiems santykiams. Norėjau atsisveikinti su varginančia meile ir sužalotais žmonėmis.

Vienatvė mane skatina kurti. Jeigu niekada nebūčiau viena, nieko turbūt ir nesukurčiau.

Esu jautrios ir mylinčios prigimties, tad esu iškėlusi aukštesnę gyvenimo poreikių kartelę ir noriu pritraukti atitinkamos kokybės situacijų. Paprasčiausiai pavargau draskytis ir ieškoti patvirtinimo ar meilės ten, kur viso to ne tik nėra, bet niekada ir nebus. „Prime Time“ yra liūdesio pabaiga.

– Jau prabėgo truputį laiko po albumo pasirodymo platformose, įvyko ir pristatymo koncertas. Kokie pirmieji gerbėjų atsiliepimai? Ar albumas rado savo klausytoją?

– Albumas tinkamas ir pašokti, ir paliūdėti, ir pasisemti vilties. Vieniems jis kelia šiurpuliukų, kitus ramina.

Sulaukiau daug palaikymo ir iš esamų klausytojų, ir iš naujų, kurių atsirado po albumo pristatymo Vilniuje. Albumu susidomėjo vokiečiai ir estai.

Manau, šis albumas turi potencialo keliauti plačiai. Su visa komanda siekiame aukšto lygio patirties, tad svajojame daug pasiekti.

– Esi sakiusi, kad tave įkvepia vienatvė. Kodėl būtent šis jausmas įkvepia tikrai daug kūrėjų?

– Vienatvė manęs neįkvepia. Vienatvė mane skatina kurti. Jeigu niekada nebūčiau viena, nieko turbūt ir nesukurčiau. Mane įkvepia tai, ką aš patiriu su žmonėmis, o vienumoje turiu progą išsilieti kurdama. Akistata su savimi reikalauja savitvardos, kantrybės ir atjautos sau. Tai nėra paprasta. Daugelis vengia to. Aš irgi vengdavau vienatvės visais įmanomais būdais, kol galiausiai kartu su visu pasauliu nebuvau uždaryta. Tada išmokau nebebijoti tylos ir dabar be jos jau sunkiai ištveriu. Man tai tapo grįžimu į save.

– Kas dar galėtų būti tavo įkvėpimo šaltinis?

– Meilė, tarpusavio santykiai, filmą primenančios gyvenimo situacijos. Mėgstu romantizuoti kasdienybę, šitaip įprasminu savo pačios būtį ir muzikoje viskas skamba spalvingiau. 

– Kaip kito tavo muzikos skambesys per šiuos metus? Kuo naujausias darbas skiriasi nuo ankstesnių?

– Naujame albume nusprendžiau liūdesį įsupti į judesį. Anksčiau nevengiau lėtos melancholijos ir baladžių, o dabar man norisi, kad pečiai ir klubai judėtų devintojo dešimtmečio diskotekos ritmu.

Rūta MUR. / E. Krukonytės nuotr.

– Tavo kūrybiniame gyvenime – daug naujienų. Kurti albumą padėjo muzikos prodiuseris Jokūbas Tulaba, atsirado vadyba... Kaip sekėsi prisitaikyti prie komandos ir kitokio kūrybos proceso?

– Savo komandos laukiau labai ilgai. Ji pradėjo formuotis prieš pusantrų metų, kai atsirado vadyba. Tai, kad jie patikėjo manimi ir mato manyje potencialą, sutvirtino pasitikėjimą savimi. Jaučiuosi kur kas saugiau ir ramiau.

Iš lėto įsileidžiu žmones į savo gyvenimą, tad, pirmą kartą atėjusi pas Jokūbą į studiją, labai spyriojausi leisti jam prisiliesti prie mano kūrinių. Tačiau kaip patirtis parodė – tie, kurie kantrūs su manimi, tie ir lieka ilgiausiai šalia, nes jų santykis su manimi neparemtas sąlygomis ar kažkuo panašiu. Greičiau nuoširdumu ir atvirumu.

– Kas toliau? Kokie artimiausi planai, tikslai ir norai?

– Gruodžio 1 dieną su Jonu Narbutu iš „Kabloonak“ išleidome dainą. Vėliau vyks koncertai. 2023 metais pasirodys albumo „Prime Time“ vinilinė plokštelė.  Tikiu, kad viskas, kas laukia po 2022 metų, bus labai gražių įvykių virtinė. Įdirbis yra, tikėjimas didelis. Aš pasiruošusi savajam prime time.