Paramos koncerto Kaune 49-erių dainininkas Edmondas Čivinskas nesulaukė. Žvakučių jūra tapo atsisveikinimo ženklu. "Tokį žmogų labai sunku prarasti", – tarė jo bičiulis Romas Dambrauskas.

Dainininkas R.Dambrauskas buvo iš tų, kurie iki paskutinės akimirkos netikėjo pesimistinėmis prognozėmis, teigiančiomis, kad E.Čivinskui jau nebepadės niekas.

Nebefunkcionuoja kepenys, nebefunkcionuoja inkstai. Būklė beviltiška. Tokių žodžių R.Dambrauskas nenorėjo nė girdėti. Jis atidarė paramos R.Čivinskui sąskaitą ir ėmė organizuoti koncertus, kad surinktas lėšas būtų galima skirti kepenų persodinimo operacijai – visoms su tuo susijusioms išlaidoms. Geriausiai reabilitacijai, medikamentams.

Per 30 tūkst. litų grupės "Vairas" lyderiui E.Čivinskui jau nebeprireiks.

R.Dambrauskas drauge su kitais visam laikui atsisveikins su velioniu. Ką tik leidęs smagias atostogas JAV dainininkas nė neįtarė, kad grįš į Lietuvą laidoti draugo.

– Į Jungtines Valstijas važiavau ne koncertuoti, o pailsėti. Atsipūsti po darbų. Aplankiau Viskonsiną, paslidinėjau kalnuose, pažiūrėjau NBA varžybas su "Chicago Bulls". Geros buvo atostogos. Man jų reikėjo. Kad grįžęs galėčiau sėsti prie kūrybos, prie dainų.

– O Lietuvoje laukė nelaimė.

– Taip. Vos grįžęs sužinojau apie Edmondą.

– Ir dabar žinote, ką jaučia žmogus, kurio draugas balansuoja ant siauro liepto tarp gyvybės ir mirties.

– Žinau. Niekam nelinkiu tokių išgyvenimų. Tai... Tai nepavydėtina. Tikrai. Kai grįžau iš Amerikos, jis ką tik buvo paguldytas į Kauno klinikinę ligoninę. Po kelių dienų sužinojome: jam koma. Mes visi, Edmondo draugai, išsigandome. Tokio žmogaus nė vienas nenorėjome prarasti.

– Jūs – ryžtingas žmogus?

– Galbūt. Bet tokioje situacijoje ryžtas neišvengiamas. Ryžtas bet kokia kaina padėti. Aš iš karto griebiau telefoną. Pradėjome organizuoti paramos koncertus: Mažiekiuose, Klaipėdoje, Šiauliuose, Kaune...

– Girdėjote ir oponuojančių nuomonių. Kad neverta aukoti tam, kurio būklė beviltiška.

– Ką reiškia beviltiška būklė? Galima sakyti, kad beviltiška būklė ir Lietuvos... Jei mes manysime, kad reikia nuleisti rankas, niekada nieko nebus. Svarbu tikėti, kad ir kas būtų. Ir daryti viską, ką gali padaryti. Beviltiška... Aš tokio žodžio išvis nepripažįstu.

– Ar jūsų gyvenime yra buvę stebuklų?

– Mano gyvenime – ne. Kitų mano pažįstamų žmonių gyvenimuose buvo visko.

– Jūs su E.Čivinsku buvote artimi draugai?

– Taip, mes pažįstami seniai, bet susidraugavome tada, kai Edmondas persikėlė gyventi į Mažeikius. Keletą metų mes buvome labai artimi. Daug bendravome. Ir muzikoje, ir gyvenime.

– Koks jis buvo?

– Šaunus. Jei jis būtų buvęs blogas žmogus, nedraugiškas, nebūtų taip skaudu. Ir tada nebūtų atsiliepę nei tiek muzikantų, nei tiek draugų, nei tiek jo net gerai nežinojusių žmonių. Jis buvo nuostabaus charakterio. Labai draugiškas. Puikus muzikantas. Lietuviškos muzikos legenda.

Aš žinojau apie vieną jo pomėgį – fotografiją. Jis buvo tikrai talentingas fotografas. Pas Edmondą mačiau tokių paprasta "muiline" padarytų nuotraukų, kurios galėtų būti eksponuojamos galerijose. Jis buvo prifotografavęs labai įdomių dalykų gamtoje, įstabių akimirkų.

– Edmondas mokėjo vertinti akimirkos grožį ir trapumą?

– Taip, labai. Edmondas mylėjo gyvenimą. Per visą mūsų pažinties laiką iš jo nė karto negirdėjau nė vieno nusiskundimo. Nors jam ir koncertuose jau būdavo sunkoka... Jis nesiskundė. Nei gastrolėse, nei koncertuose. Jis nemėgo, kad kas nors pastebėtų jo problemas – nei dėl sveikatos, nei dėl ko kito.

– Ir neprašė pagalbos?

– Ne. Tik neseniai sužinojau, kad jam reikėjo brangių vaistų. Gerokai anksčiau, nei ištiko koma. Bet jis, regis, į nieką nesikreipė. Kiek girdėjau – bet, sakau, išgirdau jau per vėlai – tų vaistų vieno mėnesio kursas būtų kainavęs pustrečio tūkstančio litų. Bet jis savo bėdų niekam neužkrovė.

– Apie savo bėdas nemėgstate kalbėti ir jūs, ar ne? Buvo daug rašyta apie jūsų asmeninį gyvenimą. O kaip yra šiandien?

– Šiandien yra gerai. Bet daugiau nieko neklauskite. Susitarėme?