Rusijoje vėl triumfavo 33 metų lietuvė aktorė Severija Janušauskaitė. Pernai kino festivalyje "Kinotauras" už vaidmenį dramoje "Žvaigždė" geriausios aktorės titulą gavusi Severija ką tik pelnė dar vieną prestižinį apdovanojimą – Rusijos nacionalinės kino meno ir mokslo akademijos premiją "Auksinis erelis".

– 2015-ieji prasidėjo įspūdingai?

– Lietuvoje – ramiai, bet Rusijoje – taip. Už geriausią antro plano moters vaidmenį gavau Rusijos nacionalinės kino meno ir mokslo akademijos premiją "Auksinis erelis".

– Vyraujant įtemptiems Lietuvos ir Rusijos politiniams santykiams tai buvo netikėtumas?

– Festivalyje "Kinotauras", kuris vyko vasarą Sočyje, o vertinimo komisijos pirmininkas buvo režisierius Andrejus Zviagincevas, gautas prizas buvo svarbesnis. Antras prizas nebuvo toks...

– ...Saldus?

– Ne, ne, jis buvo labai saldus. Ne taip suglumino. Bet tai – labai svarbūs prizai, nes vertino profesionalai.

– Ar tarp aktorių buvo jaučiama politinė įtampa?

– Ne. Neslėpsiu, didesnę įtampą jaučiu Lietuvoje.

– Kokią reakciją Lietuvoje kelia faktas, kad filmuojatės Rusijoje?

– Daugeliui žmonių tai turbūt kelia nuostabą. Kai kas, jaučiu, tai lygina su išdavyste. Tačiau kokio siauro mąstymo arba koks rusofobas turi būti žmogus, manantis, kad reklamuodamas šalį aktorius, menininkas prilygintinas išdavikui. Patyriau šoką, maniau, lietuviai džiaugsis, kad garsinu Lietuvą. Bet pykti negaliu, esu apolitiška.

Tiesa, Maskvoje jaučiu politinę įtampą ir nors stengiuosi nesivelti į politiką, esu neigiamai nusiteikusi prieš Vladimiro Putino politiką, karą Ukrainoje. Matau, kaip kenčia didelė dalis rusų menininkų, kurie nesikiša į politiką. Nors jie gali kalbėti kaip, pavyzdžiui, Andrejus Zviagincevas filme "Leviatanas".

Rusijoje kenčia ne tik menininkai – pradėjo emigruoti jaunimas. Jie negali susitaikyti su sistema, neteisybe. Įsivaizduokite, jei jūsų šalis, valdžia pradeda kariauti. Esi šalies patriotas, bet kaip gali pritarti tokiems veiksmams?

– Juodieji viešieji ryšiai veikia ir vienoje, ir kitoje pusėje.

– Taip. Rusijai, tam dideliam kraštui, būdingi kraštutinumai. Maskva – kontrastų miestas, kur yra daug ir didelio turto, ir skurdo. Bet aš gyvenu aplinkoje, kur to nesijaučia, kur neegzistuoja politika. Jei tik pradedu tai jausti, stengiuosi vengti to žmogaus, nepuoselėti ryšio su juo. Labai smarkiai pagalvočiau, jei reikėtų dirbti su režisieriumi, kuris smarkiai palaiko dabartinę Rusijos valdžios poziciją.

– Ar Maskvoje savo atžvilgiu nejaučiate priešiškumo?

– Ne. Aktoriai gerbia vieni kitus. O kas ką kalba už akių, nežinau. Retkarčiais jausdavau, kad mes, Lietuva, esame maži, nieko negalime padaryti. Bet jūs, pagalvodavau apie Rusiją, labai dideli ir jūsų problemos labai didelės.

Tačiau tai – intuityvūs pojūčiai, kad būtų išrėžta tiesiai į akis, nieko negirdėjau. Ir prieš "Auksinio erelio" teikimų ceremoniją, kur buvo režisierius Nikita Michalkovas...

– ... Garsėjantis labai gerais santykiais su Rusijos valdžia...

– Taip, taip. Kilo mintis, ar man verta vykti į Maskvą. Tačiau sužinojau, kad dalyvaus ir Andrejus Zviagincevas. Dalyvavimas – tai nebėgimas nuo problemos ir nesislapstymas krūmuose. Turiu savo poziciją ir neapsimetinėju, nors tame renginyje jautėsi šiek tiek įtampos.

– Tačiau A.Zviagincevą su purvais maišo turbūt didesnė dalis Rusijos, kuri piktinasi, kad "Oskaro" nominacijai buvo pristatytas jo "Leviatanas",  "Kinotaure" negavęs pagrindinio prizo, o "Auksinį erelį" pralaimėjęs būtent N.Michalkovo filmui  "Saulės smūgis".

– O, taip, taip. Bet esu laiminga, kad Rusijoje kuriamas toks menas, pavadinsiu tai reiškiniu kaip "Leviatanas" ar vėliau pasirodęs, gal net stipresnis, aštresnis ir realesnis Jurijaus Bykovo filmas "Kvailys". Stipru, kai vienas po kito pasirodo tokie filmai, o menas gali išreikšti savo poziciją ir sujudinti vandenis. Tuo metu pamatai, kas ką palaiko.

– "Žvaigždės" režisierė Ana Melikian – armėnų kilmės, jūs – lietuvė, kita, pagrindinio vaidmens aktorė, – gruzinė. Ar buvo kalbų, kodėl vaidino ne rusės?

– Internacionalinė komanda pasiteisino, o ką galvojo rusės aktorės, nežinau.

– Jus šokiravo, kai po pusantrų metų paieškų, dar tą patį vakarą, sulaukėte Anos Melikian patvirtinimo, kad jūs vaidinsite?

– Taip. Ji ieškojo aktorių Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse. Išties patyriau šoką, kai dieną su ja matėmės, o tą patį vakarą sužinojau, kad dabar tris  mėnesius dirbsiu Anos filme. Be to, suprasdavau, bet žiauriai blogai mokėjau rusų kalbą. Man samdė mokytoją. Dabar rusiškai kalbu daug geriau.

– Filme išmokote ne tik rusiškai, bet ir vairuoti bei nardyti?

– Vairuoti dar vis mokausi – nelaikau teisių, nes manyje dar tūno baimė. Nardyti nemoku, išmokau tik panerti. Anksčiau bijojau. Tačiau narai kaskadininkai mane prižiūrėjo ir mokė, kaip ilgiau sulaikyti kvapą ir kvėpuoti pro vamzdelį.

– Prieš kamerą sunkiau verkti ar apsinuoginti?

– Turbūt sunkiausia verkiant apsinuoginti arba apsinuoginus pravirkti. O jei rimtai – turbūt sunkiausia nuoširdžiai juoktis.

Verkti ir apsinuoginti man nėra sunku, juolab beveik nėra filmo, kur nebūčiau apsinuoginusi ar nesuvaidinčiau meilės scenoje (juokiasi). Dublių daug, ašaros kaupsis ir išbėgs upeliais. Nuogumas? Savo kūno nepervertinu. O štai nuoširdžiai juoktis – labai sudėtinga.

– "Žvaigždėje" su pagrindine heroje prieš veidrodį lyginote savo padidintas trečio ir ketvirto dydžio krūtis. Turbūt draugai ir pažįstami nustebo?

– Aaa, taip. Manė, kad tai mūsų kūnai. Tačiau vilkėjome specialiais šiltais, sunkiais kostiumais ir krūtys buvo netikros. Buvo sunku, nes pasirengimas šiam epizodui užtruko apie 3–4 valandas. Nejauku buvo mūsų didelei, gal 100 žmonių filmavimo komandai, kai kas nors užmesdavo akį.

– Ar labai skeptiškai vertinate moteris, kurios dabar masiškai dirtiniu būdu pučiasi lūpas, didinasi krūtis?

– Tema labai aktuali. Aš, žinoma, prieš, net labai. Kaip galima savęs taip nemylėti? Ir apgaudinėti save, kad myli? Dėl tokių dalykų žmonės serga, miršta, jau užfiksuota išsigimimų. Ir tokių baisių padarinių daugėja.

– Kaip supratau, jei jums liktų gyventi pusmetis ar keli mėnesiai, jūsų norų sąrašas būtų kitoks...

– O, Dieve! Aš turiu sūnų Dovą, kuriam septyneri. Viską padaryčiau dėl jo. Egzistuoja dvasiniai dalykai, yra šeima, mylimi žmonės, draugai, pasaulis, vaikų namai ir daug, daug dalykų. Bet visą dėmesį nukreipti į savo kūną? Labai kvaila ir egoistiška.

Aš – aktorė. Mano kūnas – mano instrumentas. Jo nesureikšminu, nedievinu, tačiau neatmetu. Bet apsinuoginti žurnale, kai gyvenime nieko nenuveikei, – kitas reikalas.
Niekada neapsinuoginsiu beprasmiškoje scenoje, bet jei tai žmonių gyvenimo dalis – kodėl ne?

– Sakėte, kad niekada nesifilmuosite beprasmiškuose filmuose ir serialuose, kurie neestetiški, neįdomūs, neintelektualūs.

– Komercijos nebijau, nes yra ir geros komercijos. Tarkim, amerikiečių serialai "Breaking Bad" ("Bręstantis blogis") ar "Games of Thrones" ("Sostų karai"), kur vaidina geri aktoriai, geros istorijos, puikus scenarijus. Neatsitiktinai geri aktoriai mielai veržiasi į gerą komerciją.

– Išdrįstumėte paminėti blogą lietuvių komercijos pavyzdį? Juk tokių pavyzdžių kine dabar apstu?

– O, Dieve. Labai baisu kritikuoti kolegas...

– Vėl mūsų kaukės, pataikavimai...

– Patikėkit, tai nėra lengva, nors tarpusavyje su kolegomis, artimaisiais išdedame į šuns dienas. Bet rėžti dabar, viešai, negaliu. Lietuvoje – kritikų apogėjus, todėl nenoriu tapti viena jų. Nors puikiai suprantate, apie kokius projektus kalbu.

– Ką nuveikėte Rusijoje po "Žvaigždės"?

– Nusifilmavau aštuonių dalių seriale "Krikštatėvis", rugsėjį – komedijoje "Norvegas" su Jevgenijum Mironovu. Labai įdomi patirtis buvo trumpametražiame filme su aktoriumi gruzinu Merabu Ninidze. Sulaukiau daug pasiūlymų, tačiau prizai įpareigoja atsirinkti, nenoriu vien užkalinėti pinigų. Be to, Rusijoje dabar sunki situacija. Ir tai labai jaučiasi. Vienas projektas turėjo prasidėti prieš keturis mėnesius. Darbai parengti, aktoriai numatyti, bet dabar... Agentė nuramino. Tokia situacija. Sėdime, dirbame kitur, laukiame, prizus pasiimame (juokiasi).

– Gal reikia patobulinti anglų kalbą ir keltis į kitą pusę, į Vakarus?

– Mano anglų kalba gera, nors dabar panašiai moku ir rusiškai. Bet ir rusų agentė teigia, kad gal reikia mane parodyti kitur.

– Ar kadaise valstybinio ir jaunimo teatro aktorę Severiją, suvaidinusią  Liuciją ("Patriotai"), kunigaikštienę ("Ivona, Burgundo kunigaikštytė"), Barborą ("Barbora ir Žygimantas") ir režisierės Agnės Dilytės "Personoje", užbūręs kinas vis dar nepaleidžia?

– Taip, dar esu užburta kino. Kita alternatyva neturi tiek daug kerų, kinas įtraukė, atsirado praktika. Šios profesijos atstovė esu dešimt metų. Turiu drąsos, patirties, esu pilna jėgų ir noro dar kažką pasakyti.

– Kodėl kinas nukonkuravo teatrą?

– Lietuvoje nuolat nebuvau teatre. Gal būtų įvykę kitaip? Lietuvoje nebuvau populiari aktorė, režisierius Jonas Vaitkus pasiūlė kelis svarbius vaidmenis, bet tai buvo bangomis, priešokiais. Įrodinėti, kad esu saldainis, nenoriu. Be to, kinas man artimesnis, kine emociškai mažiau pavargstu nei teatre.

– O vaidmenys ilgai neleidžia išnerti? Aktoriai juokauja, kad Konstantinas Stanislavskis mokė pasinerti į vaidmenį, bet neišnerti.

– Tuos, kurie kepa vaidmenį po vaidmens, pavadinčiau amatininkais. Nėra taip, kad susitapatinčiau ir ištisai gyvenčiau tame vaidmenyje, vaikščiočiau kaip personažas. Rusijoje tokius vadina Aktior Aktiorovič (aktorius aktorovičius). Eina žmogus kaip koks Mefistofelis. Vis dėlto tiesa ta, kad vaidmuo emociškai išsunkia, nes rezultato kine sulauki po metų, o nori matyti iškart, dabar, tad laukdama jaučiu įtampą. Tačiau to nemistifikuočiau.

– Save vadinate nekomercine aktore. Bet gal ko negali pinigai, gali dideli pinigai?

– Komercinis kinas atėjo ir pas mane. Bet viskas priklauso nuo kokybės, profesionalumo. Nespjaunu į šulinį, iš kurio gali tekti gerti, bet, pajutus komercijos dvelksmą, tampa sunku, pradedu kovoti su režisieriumi.

Pinigai lemia ne viską. Na, gal kažkam. Pinigai – laisvė, bet reikia ja mokėti naudotis. Be to, ar laisvė yra laimė? Tai – kitas filosofinis klausimas.

– Rusijoje filmavotės dėl pinigų ar didesnių galimybių?

– Juokaujate? Tikrai ne dėl pinigų. Rusams  pasirodžiau įdomesnė nei lietuviams. Jei atvirai, jutau ir jaučiu nedidelę nuoskaudą, kad po sėkmės Rusijoje Lietuvoje beveik nebuvo susidomėjimo. Atsiprašau, bet negaliu konkuruoti su silikonu. Turiu tik smegenis ir šiek tiek, kaip sako, talento. Lietuvoje kino situacija vis dar sudėtinga. Rusija – didelė šalis.

Draugai klausė, ar Lietuvoje mane pasitiko po prizų įteikimo, ar džiūgavo? Nepajutau nieko. Tik šeimos ir draugų džiaugsmą.

– Ir oro uoste jus tyliai pasitiko šeima.

– Tai normalu. Ir ačiū Dievui! Nesu krepšininkė ar krepšininko draugė. Jos – be konkurencijos.

– Kaip manote, ar tai todėl, kad Lietuvoje vyrauja silikono, dirbtinumo kultas? Ar todėl, kad mes išalkę lietuviško komercinio kino ir daug kas tik naudojasi proga kalti pinigus?

– Nežinau, kodėl dabar visi lankstosi silikonui kūne ir putoplastui kine. Jaunam režisieriui gal normalu sukurti tris komercinius filmus, uždirbti, o ketvirtą jau kurti meninį. Bet dažniausiai ketvirtas filmas nepavyksta.

Igno Jonyno (filmo "Lošėjas" režisierius) pavyzdys įrodo, kad nebūtina pradėti nuo lėkštos komedijos. Gal reikia tik talento?

– Jūs sakėte, kad stiprus aktorius visada bus asmenybė. Provokuoju: ar Severija – asmenybė?

– Žinoma. Ir sudėtinga. O aktorė? Pažiūrėsime, bet reikia pateisinti viltis.

– Kokie jūsų sielos malonumai?

– Sūnus Dovas. Jis aukščiau už visą mano hedonistinę profesiją. Bėgant metams galvoju, kad žmogaus misija yra dar gilesnis dalykas.

Vis dėlto yra ir daug gražių paprastesnių dalykų. Džiaugiuosi talentingais darbais, muzika, pasiekimais. Nesėdžiu užsidariusi ir negalvoju, kad egzistuojame tik kinas ir aš. Kuo paprastesni dalykai, tuo maloniau.

– Kas tie paprasti dalykai?

– Šeima, tėvai, juos reikia mylėti, rūpintis. Gali daryti karjerą, lakstyti. Jie džiaugsis, bet vaikams reikia išmokti džiaugtis ir būti dėkingiems tėvams. To mokausi. Dar yra vaikai, seni žmonės, kuriuos pastebiu, smulkmenos ar vieniši draugai, kurie nedrįsta paskambinti, nes mano, kad jei tau sekasi, tai esi labai užimtas. Reikia žengti pirmą žingsnį, kažkam pasakyti komplimentą, pasiūlyti išgerti kavos.

– Kam privalu pamatyti "Žvaigždę"?

– Visoms moterims, merginoms, aktorėms, modeliams, dainininkėms. Ir jų vyrams. Pamatyti, kaip gražus, jaunas Dievo kūrinys gali sudarkyti save, nors pagrindinės herojės priežastys kitokios. Grožio kultas, tuštybė ir sarkastiškai apžvelgiamas Maskvos glamūrinių turtuolių ir jaunų provincijos gražuolių troškimas išgarsėti bet kokia kaina ir dar jaustis laimingiems. Filmas – apie tai, kaip moterys sureikšmina pinigus, vyrų statusą.

– Manote, kad tos moterys ar merginos ką nors supras?

– Manau, kažką supras. Tai nusės į pasąmonę. Juk ir trejų metų vaikui išlieka pasakos ir užsifiksuoja daug dalykų.

– Kas jums yra žvaigždė?

– Tik dangaus kūnas.