Vilija Matačiūnaitė antrame „Eurovizijos“ pusfinalyje padarė 200 procentų savo darbo ir sudainavo išskirtinę dainą, tačiau koją pakišo šaltas įvaizdis ir kūrybinės komandos sprendimai. Taip sako aukščiausią vietą „Eurovizijoje“ užėmusios grupės „LT United“ narys, muzikos prodiuseris Saulius Urbonavičius-Samas.

- Po pasirodymo praėjo aštuoneri metai. Kokį jausmą prisimenate iš tos „Eurovizijos“?

- Visai neseniai buvome visi susitikę vienoje iš LRT laidų. Be galo smagu prisiminti kūrybinį procesą ir visas mūsų nuotaikas. Prisimenu labai gerą jausmą. Visi žinojome, kur einame, ką darome, turėjome idėją.

- Ar neturite minčių to pakartoti?

- Geri jausmai nebepasikartoja, vadinasi, reikia padaryti kažką naujo, bet tam reikia subręsti. Visi, kurie buvome susirinkę į „LT United“, nesame atlikėjai, mes – kūrėjai. Turime savo kolektyvus, kuriame visai kitokią muziką, nepavadinsi jos visiškai pop. Tai nėra mūsų kelias. „LT  United“ buvo tiesiog smagus eksperimentas, gera idėja ir mes visi prisijungėme, padarėme kūrinį, kuris, dabar paklausius, vėl gerai skamba.

- Tomis teigiamomis emocijomis 2006 metais ir ta muzika Jums pavyko užkariauti daugelio Europos klausytojų širdis. Užėmėte šeštą vietą, o štai V. Matačiūnaitė nepakliuvo į finalą. Ko, Jūsų manymu, trūko?

- Manau, kad čia įvaizdžio problema, jis – labai šaltas. Be to, neteisinga problematika.

Prisiminus „LT United“, tų metų bendra nuotaika – „Eurovizija“ yra farsas. Tada ne tik mes juokėmės iš konkurso: tiek Islandija, tiek „Lordi“ – tai išvis buvo kažkoks spektaklis. Jeigu ne „Lordi“, mes būtume dar aukščiau atsidūrę. Jie atėmė iš mūsų krūvą vaikų balsų, nes pataikė į kompiuterinių žaidimų tašką.

Nuo pat atrankos pradžios Vilijos dainai man norėjosi suteikti visai kitokį atspalvį, bet čia mano nuomonė.

- Sutinkate, kad daina tiko konkursui, tik turėjo atrodyti kitaip?

- Absoliučiai. Reaguojant į dabartinę aštrią padėtį, Vilija galėjo labai gražiai atkreipti dėmesį, suteikti jai gilesnę prasmę, pvz., nesaugumo pasaulyje, ir nesvarbu, kad tekstas truputėlį apie ką kitą. Tačiau tai būtų suveikę daug geriau nei dabar: spektaklis – sau, įvaizdis – sau, daina – sau. Manau, kad čia trūko idėjinio pamato. O idėjinis pamatas, kai kalbama apie kažkokią problemą arba žaidžiama kažkokiais žmonių jausmais, vaikais, folkloru ar kitais dalykais, kaip matome, „Eurovizijoje“ vienaip ar kitaip visada suveikia. Visame šou pasaulyje yra žaidžiama jausmais, o „Eurovizija“ yra ledkalnio viršūnė, kur geriausiai reikia jais sužaisti.

- Kalbant apie režisūrą – turbūt ne viskas buvo padaryta gerai?

- Taip, tačiau tai yra komandos darbas. Pats sėdėjau su „Eurovizijos“ režisieriumi ir kartu dėliojome kiekvieną kadrą ir kiekvieną operatoriaus judesį. Komanda turėtų ištobulinti visą šitą vaizdą, negali tiesiog rodyti – viskas turi būti iškadruota, padaryta profesionaliai. Bet ir tai – ne svarbiausias momentas.

Nebuvo pamatinės idėjos šiai dainai, nuo kurios atsispirtų visa komanda, ir aiškiai žinotų, ką turi parodyti ir kaip akcentuoti.

- Gal jau „Eurovizijos“ atrankos metu buvo aišku, kad trūksta pamatinės idėjos?

- Taip, aš jau daug kartų esu pasisakęs, kad toks pasirodymas nėra geras. Manau, kad pasirodymo idėja labai nusenusi: šokėjas, prilipęs prie vokalisto ir trukdantis, be to, tai šimtą kartų naudotas elementas, nieko neduodantis dainai.

Tačiau, tai yra kūrybinės komandos pasirinkimas, gal jie turėjo kitokį sprendimą ir kažkas nepavyko, nieko negaliu sakyti. Visada turėjau nuomonę, kad pasirodymą reikia keisti iš esmės.

- Ką Jums atskleidė šis konkursas? Kokių naujų idėjų, spalvų?

- Gink Dieve, neplaku nei Vilijos, nei pasirinktos dainos. Daina man iš tikrųjų labai patiko, ji yra kitokia ir išsiskirianti iš kitų. Vienintelė problema buvo pasirodymas.

O apie kitus – „Eurovizija“ yra „Eurovizija“. Kažkokių stebuklų neįvyko ir šiemet, nebuvo kažkokių super naujų idėjų.

Matom, kad vis daugiau pradedama žaisti su folkloru, bet šitas arkliukas jau šimtą metų naudojamas. Mes tai darėme labai seniai, kažkada pačioje konkurso pradžioje su „Strazdu“, tačiau pamiršome. Gal reikėtų atsisukti į savo šaknis ir padaryti naujų įdomių junginių. Folkloras pop kultūroje labai gražiai suskamba suradus gerų sprendimų.

Gal reikėtų ne vaikytis pirmos vietos, bet kartu parodyti Lietuvą, parodyti mūsų liaudies muziką, kokia ji yra graži ir gili.

- Ar buvo pasirodymų, kurie tikrai nepaliko abejingų?

- Manau – barzdota moteris. Tai buvo trinktelėjimas, nors ne pirmas. Prisiminus „Eurovizijos“ istoriją jau buvo ir nugalėtojas transvestitas.

Atmetus ir barzdą, ir suknią, atlikėjas ir pasirodymas buvo stiprūs. Čia jau vidinė europiečių kova: nugalės tradicinis supratimas apie žmones ar laisvas europietiškas požiūris. Manau, kad rytinės Europos dalys už Austriją tikrai nebalsavo, nes mums per sunku tai suvokti, o vakariečiams tai suprasti lengviau.

- Kaip manote, ar mes kada nors laimėsime „Euroviziją“?

- Ar mums taip jau būtina laimėti „Euroviziją“? Žinoma, būtų smagu kartą turėti tokį didelį renginį Lietuvoje. Iš esmės ne laimėjimas „Eurovizijoje“ yra svarbiausias, „Eurovizijoje“ svarbiausia – mūsų šalies reklama. Ir kaip mes ją reklamuojame – labai svarbu.

Kad nėra tinkamos dainos, tai ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių problema. Autorių nėra tiek, kad jie sukurtų daug gerų dainų. Pasaulis sukuria 10 gerų dainų per metus, kurias mes atsimenam, jos sukasi visuose topuose, bet tai pasaulis, o ką kalbėti apie kai kurias šalis?

Visada susiduriama su ta pačia problema, koks atrankos formatas bebūtų: ne savo dainą labai sunku teisingai perteikti.

- Tačiau Vilija dainavo savo dainą...

- Taip, ji dainavo savo dainą, todėl sudainavo geriausiai, padarė viską, ką galėjo, ir įdėjo 150, jei ne 200 procentų savo sveikatos, kad tai būtų gerai. O klausimas dėl idėjų visada yra amžinas.

Tačiau tai buvo teisingas pasirinkimas, nes su svetimom dainom yra dar sunkiau kažką nuveikti. Šitas dainas aš vadinu „sveriamom“– po šimtą gramų įvairiomis kainomis. Yra net etatiniai kompozitoriai, kurie savo dainas mėto į visas šalis. Tokios dainos beveik neturi jokios perspektyvos.