Svajonės materializuojasi, įsitikinusi Jurgitos ir Mindaugo Timinskų šeima. Indėniškos stovyklavietės įkūrėjai, planavę vykti už Atlanto stebėti šamaniškų apeigų, patys sulaukė svečių – indėnų šamano iš Ekvadoro.
Atvykti pakvietė lietuviai
Pernai Klaipėdos rajone, Šlikių kaime, klaipėdiečiai Timinskai įkūrė autentišką Šiaurės Amerikos indėnų stovyklavietę.
Šiemet pas juos į svečius atvyko šua genties iš Ekvadoro (Pietų Amerika) vadas ir šamanas Hilario Chirijapas su žmona Gabriela ir sūnumi Nase.
Apie indėnišką stovyklavietę tolimoje ir nežinomoje šalyje kitapus vandenyno Ekvadoro šamano šeima sužinojo iš lietuvių, kurie apsilankė H.Chiriapo gentyje ir pakvietė atvykti į Lietuvą.
Pasikrovė energiškai
Lietuviškoje indėnų stovyklavietėje šamanas H.Chiriapas pirmiausia apėjo teritoriją. Jo sūnus nuskynė pievoje augusią žolę ir parodė tėvui. Iš pokalbio nuotrupų klaipėdiečiai suprato, kad gimtojoje šalyje indėnai šią žolę naudoja žarnyno sutrikimams gydyti.
Apsižvalgęs po stovyklavietę, Ekvadoro šamanas palankiai įvertino vietovės energiją.
H.Chiriapas labai susidomėjo žaibo nukirstame medyje įrengtu vaikų nameliu. Atidžiai apžiūrėjęs gluosnį, šamanas konstatavo, kad ši vieta – nepaprasta. Žaibo pažymėtą medį indėnas įvertino kaip vietovės pakrikštijimą. Jis sakė, kad tai – liudijimas, jog čia srūva teigiama, švari energija.
"Gluosnis iš tiesų nėra tipiškas, – pripažįsta indėniškos stovyklavietės Danės slėnyje šeimininkai Timinskai. – Šie medžiai linkę šakotis į plotį, o šis išstypo į viršų. Žaibas nukirto viršūnę, tada šakos ėmė keroti į šonus."
Toks medis indėnų kultūroje vadinamas gyvybės medžiu. Šalia žaibo paženklinto gluosnio šamanas H.Chirijapas atliko savotiškas apeigas: kryžiumi atsigulęs ant žemės pragulėjo kelias valandas, kad pasikrautų energiškai. Po kelionės išvargęs jo sūnus užsnūdo pievoje.
Ritualas truko pusę paros
Sutemus stovyklavietės šeimininkai Timinskai ir jų draugai rinkosi į didžiausią tipį (indėnišką palapinę) atlikti šamanišką ritualą.
Viduryje iš žarijų buvo sudėliota septynkampė žvaigždė, simbolizuojanti svarbiausių gamtos stichijų ryšį su aukščiausiomis jėgomis. Žvaigždės kontūrai priminė aštuonkojo čiuptuvus.
Aslos viduryje iš molio buvo nulipdytas altorius – taip pat septynkampis. Šamanas su žmona įsitaisė vienoje tipio pusėje, jų sūnus – kitoje, prie išėjimo. Jis prižiūrėjo ugnį: neleido žarijoms išblėsti iki pat ryto, kol vyko ritualas.
Įsivyravus mirtinai tylai, H.Chiriapas su žmona grojo iš Ekvadoro atsivežtais lietuviams iki šiol nematytais muzikos instrumentais.
"Vos girdima instrumento melodija padėjo geriau įsigilinti į save. Ji veikė. Garsas priminė miško ošimą, tačiau toks įspūdis susidarė tik geriau įsiklausius", – prisiminė Mindaugas.
Per ritualą buvo paaukotas elnio kailis ir erelio sparnas. Prieš tai elnio ir erelio atsiprašyta, kad jie bus aukojami tam, jog susirinkę žmonės išsivalytų dvasiškai.
Poveikis – per atstumą
Dvi naktis pakaitomis rituale dalyvavę Timinskai mano, kad šamaniškos apeigos labai primena pagoniškąsias. Per jas dėkota vandeniui, ugniai, namams.
"Indėniškai, ispaniškai kalbėtos šamano ir jo žmonos mantros tarsi apvalė. Nors apeigos vyko 12 valandų, tačiau po jų dalyviai nesijautė pavargę ar apsnūdę. Per ritualą tarsi užsnūsti, bet nemiegi. Šamanas kiekvieną atidžiai stebėjo. Toks jausmas, kad jis visus permatė kiaurai. Jauti, kad kažkas erdvėje vyksta, o kas – nesupranti", – įspūdžiais dalijosi J.Timinskienė.
Paskui ratu buvo paleisti indėniški instrumentai, paaiškinus, kaip juos reikia laikyti. Kiekvienam leista dainuoti, kas šauna į galvą.
"Iš pradžių nežinai, ką sakyti, o paskui žodžiai liejasi tarsi savaime", – prisiminė Mindaugas.
Dėkingumo dūmas
Indėnai surengė ir pypkės rūkymo ritualą. Jis buvo skirtas padėkoti juos priėmusiems namams, tėvams, susirinkusiems žmonėms.
Kiekvienas indėnų veiksmas buvo sklidinas didelės pagarbos. Prieš paduodamas pypkę kitam žmogui, šamanas pirmiausia ją atgręždavo į ugnį.
Garbė papapsėti indėnišką pypkę teko ne kiekvienam. Šamanas pats savo nuožiūra parinkdavo žmogų. Pagal kokius kriterijus – susirinkusiesiems taip ir liko neaišku.
Indėnai įsitikinę, kad rūkymas nėra žalingas įprotis. Jį, kaip ir daugelį kitų dalykų, iškreipė baltaodžiai. Indėnai pypkę rūko itin retai ir labiau leisdami dūmų kamuolius į dangų, nei traukdami į plaučius.
"Šua gentis žiemą ir vasarą gyvena savo kaime, o kitu laiku keliauja po pasaulį. Jie patys užsiaugina gyvulių ir daržovių, prekybos centrus aplenkia. Moterys veria karolius iš sėklyčių, kad uždirbtų pinigų pragyventi. Jų mentalitetas visiškai kitoks nei mūsų", – pasakojo J.Timinskienė apie svečius iš Ekvadoro.
H.Chiriapas su šeima pažadėjo rudenį vėl atvykti į indėnišką stovyklą Lietuvoje.
Naujausi komentarai