Korida, alyvmedžiai, saulėti paplūdimiai ir jūros gėrybės – tokią Ispaniją išvysite, jei keliausite į Viduržiemio jūros kurortus.

Norite ko nors egzotiško? Keturių dienų ekskursija į regionus, kuriuose gyvena lietuviai, – kaip tik jums.

Čia ir Ispanija kitokia. Saulės išdeginti laukai, šiltnamių kvartalai ir tūkstančiai alyvmedžių. „Trūksta jūros? Turime ir ją. Todėl savaitgalis neprailgs“, – pasirengti nuotykiams ragino Almerijoje gyvenantys lietuviai.

Išvykai į Ispaniją geriau palaukti ilgojo savaitgalio. Vien kelionei prireiks dviejų dienų. Tiesioginio skrydžio nėra, todėl lėktuve turėsite laiko perskaityti kelionių vadovus apie Andalūziją.

Jei lėktuvas nusileis Madride, dar 600 km turėsite įveikti autobusu. 8 valandų kelionė gerokai išvargins, bet pamatysite beveik visą Vidurio ir Pietų Ispaniją.

„Kiaulidė“, – pasigirdo autobusu keliavusio lietuvio balsas. Jis prieš minutę pravėrė pakelės užeigos duris. „Na ir išrankus tipas“, – ispanams išsprūdo kelios replikos.

Lietuvio lepumas čia niekuo dėtas. Ispanijos pakelės užeigos primena šiukšlėmis užverstas Italijos miesto Neapolio gatves. Per užkandžių pakuotes, nuorūkas ir ant grindų sumestus laikraščius sunku pereiti. „Sėskite ir valgykite, – liepė autobuso vairuotojas. – Ispanai žino: kuo daugiau šiukšlių, tuo geresnis maistas.“

Tarp kalnų – šiltnamių kvartalai, vadinasi, pasiekėme kelionės tikslą. Pirmoji išvyka į pomidorų plantacijas. Ten neveža joks autobusas. Ne bėda. „Labas, – prie pomidorų rūšiavimo cecho laužyta lietuvių kalba pasisveikino ispanas. – Jūs pas lietuvius. Puiku, puiku.“

Prie šiltnamių retai pasirodo turistų, todėl ispanai gerai žino, kad jie atvyko pas čia dirbančius lietuvius. Kai kuriose plantacijose emigrantų – devyni iš dešimties.

Kol važiavome, ispanas įrodinėjo kad šiltnamiuose kalba ne gimtąja kalba. „Tikrai, tikrai“, – lietuviškai tęsė jis. Nors jo žodynas skurdokas, bet ką nori pasakyti, gali suprasti ir tris ispaniškus žodžius mokantys lietuviai. „Kažkas čia ne taip“, – į vieną Nicharo kavinę užsukę ispanai ne iš karto suprato, kodėl jiems susidarė toks įspūdis. Kaip ir kitur, čia geras maistas, kava, puikus stalo vynas, tradiciniai vytinto kumpio ir kalmarų užkandžiai.

Tačiau šioje Nicharo kavinėje – akinama švara, tokia neįprasta ispanų akiai. „Vietos gyventojai liepia nevalyti patalpų kasdien, grasina nebeateiti, bet aš negaliu. Kaip vagyti, kai po kojomis mėtosi šiukšlės?“ – sakė kavinės savininkė emigrantė iš Panevėžio Ina. Ji priprato prie ispanų gyvenimo būdo, bet yra tikta – niekada netaps nevala.

Almerijos paplūdimyje, naktiniuose klubuose, gatvėse ir prekybos centruose – irgi daug lietuviškų smulkmenų.

Atrodo, per kelerius metus daug kas pasikeitė ir Ispanijoje: lietuviai jaučiasi saugūs. Praeitį primena nebent sudėti dantys ir randai ant kūno. „Dabar čia geriau nei Lietuvoje“, – atvykti dar kartą ragino iš Jurbarko emigravusi Inga Nausėdaitė. Ji pirmoji lietuvė Andalūzijoje ištekėjusi už ispano. Dabar Ispanija – tikrieji lietuvių  namai.