Animaciniai filmai populiarūs visada. Tai ne tik gera proga vėl pasijusti vaiku, bet ir galimybė įsitikinti, kad vaikystėje formuojamas ir žmogaus charakteris, ir pasaulėžiūra. Tik reikia gerai išmokti visas pamokas,

Visada užpildyta niša

Dar ne taip seniai Lietuvos kino platintojų asociacija pasidžiaugė, kad daugiausia pajamų Lietuvos kino teatrams atnešė ilgai demonstruota animacinė pasaka "Ledynmetis 3", kurios pajamos, nepaisant dabar jau primirštos finansinės krizės, tada priartėjo prie trijų milijonų litų atžymos. Be jokios abejonės, prie šio fantastinio rekordo prisidėjo ir "stebuklingi" akiniai, pro kuriuos šį filmą žiūrėdami žmonės galėjo įvertinti 3D (erdvinio kino) privalumus.

Dabar panašūs animaciniai filmai ekranuose keičia vienas kitą, rezervuodami nuolatinę nišą, kuri, regis, niekada nebus tuščia, nes panašūs filmai patinka ir mažiems, ir dideliems.

Dar vienas tokio kino sėkmės komponentas, be abejo, yra tai, kad jis, kaip dabar sakoma, yra skirtas visai šeimai. Tokiai auditorijai patinka, kad išvyka į kiną su vaikais paprastai tampa ilgam įsimenama švente, ypač kai ekrane laukia susitikimas su jau pamėgtais personažais.

Pagal populiarų komiksą

Mums "Riešutėlių filmo" personažai nėra taip gerai žinomi kaip amerikiečiams, kurie net pusšimtį metų (nuo 1950-ųjų iki 2000-ųjų) buvo įpratę sklaidyti humoristinį komiksų žurnalą "Riešutėliai" (angl. Peanuts). Jį sugalvojęs amerikietis Charlesas M.Schulzas pradžioje nė negalvojo, kad jo pieštos istorijos apie neklaužadą vaikį Čarlį Brauną, jo pašėlusį biglių veislės šunelį Snūpį bei jų mažuosius draugus (suaugusieji šiame pasaulyje buvo tik atsitiktiniai svečiai) bus tokios populiarios, kad taps milžinišku ir įtakingu populiariosios kultūros reiškiniu. Prie "Riešutėlių" populiarinimo prisidėjo ir keturi animaciniai filmai bei du TV serialai su tais pačiais personažais. Ir štai dabar visa ši linksmoji kompanija atkeliavo į didžiuosius ekranus filme, kurio scenarijų vystė Ch.M.Schultzo sūnus Craigas ir anūkas Brianas.

Jau nuo pirmųjų "Riešutėlių filmo" kadrų iš ekrano padvelkia senos geros animacijos atmosfera. Šventines vaikų šėliones ant ledo ir žaidimus sniego gniūžtėmis šiek tiek sudrumsčia liūdnas berniuko Čarlio Brauno prisipažinimas: "Visą gyvenimą aš buvau nevykėlis. Man visada katastrofiškai nesisekė. Bet kada nors tai turėtų pasibaigti."

Niekada nepasiduok

Vis dėlto Čarlis yra optimistas, jis įsitikinęs, kad viskas pagaliau bus gerai. O optimizmas, kaip vaikis sužino iš naudingų patarimų knygos "10 būdų nugalėti", yra pati svarbiausia savybė norint visiems laikams ištrūkti iš nevykėlių kategorijos. Puikiu stimulu tai padaryti tampa nauja pažintis su klasės naujoke – rudaplauke mergaite, kuri apsigyvena Čarlio kaimynystėje. Tik kaip atkreipti jos dėmesį? Apie tradicinį patinkančios merginos kasyčių tampymą filme nė neužsimenama.

Autoriai gali pasiūlyti kur kas efektingesnį būdą išsiskirti iš aplinkos. Pavyzdžiui, laimėti mokyklos talentų konkursą. Arba gauti maksimalų balą teisingai atsakant į sudėtingo testo klausimus. Arba bent jau parašyti referatą apie Levo Tolstojaus romaną "Karas ir taika".

Nostalgija ir edukacija

Maloni "Riešutėlių filmo" staigmena yra graži senamadiška animacija, nesivaikanti modernių kompiuterinių specialiųjų efektų. Bet labiausiai imponuoja tai, kad galima pasinerti į pasaulį, kuriame nėra mobiliųjų telefonų ir kompiuterių, o vaikai laido aitvarus ir skaito knygas, mokosi draugauti ir įsidėmi  teisingus patarimus ("Gėlė – geriausias būdas susipažinti. Nebūna mergaičių, kurioms nepatiktų gėlės.")

"Riešutėlių filmo" sukelta gera nuotaika ir optimizmo užtaisas išlieka ilgam. Kaip ir finalinis patarimas – išmok nugalėti, kad galėtum išgirsi tokį komplimentą: tu esi geras žmogus, į kurį norisi būti panašiam.