– "Laikas atsisveikinti, parduodu savo įžymųjį sostą. Pastaba – vienetinis, sužvaigždėjęs." Taip parašei feisbuke, paskelbusi savo nuotrauką iš nacionalinės "Eurovizijos" atrankos.

– (Juokiasi) Mąstau, kam parduoti. Sosto prašė jau po pirmojo pasirodymo televizijoje, bet pasiūliau luktelėti kelis filmavimus. Tai mano nuosavybė, mano sostas. Jį pirkau antikvarinių prekių parduotuvėje.

– Labai jautriai reagavai po komisijos vertinimo.

– Nelabai jautriai. Esu subrendusi atlikėja ir moteris. Scenoje – jau keturiolika metų. Jei kritiką žmonės išsako mandagiai, taktiškai, ją priimu. Taip, beje, ir buvo po pirmųjų pasirodymų "Eurovizijos" atrankoje. Juolab kad pastabas kompetentingi žmonės išsakė neįžeidžiamai. Bet per paskutinį pasirodymą jau buvo absoliutus netaktiškumas. Todėl pasirinkau tokį protesto būdą. Žema klausytis netaktiškų žmonių vertinimo.

– Kalbi apie Dalią Ibelhauptaitę?

–  (Atsidūsta) Ir apie ją.

– Vilija, supratai, kaip pernai jautėsi Aistė Pilvelytė, kuri kelis kartus iš eilės išgirdo dar aštresnės ir kartesnės kritikos?

– Oi, pernai buvau šokiruota. Mes esame menininkai, jautrūs žmonės ir turbūt verti pagarbos? Todėl tai, kas nepatinka, galima įvynioti į kultūringesnį popierėlį ir tai išsakyti taktiškai. Rėžti netaktiškai – mažų mažiausiai negražu. Mes nesame pirmą kartą į sceną užlipę "Lietuvos talentai" ar "X Faktorius" laidų dalyviai. Linkiu, kad kritikuojantis žmogus gerbtų ir save. Juk, negerbdamas kito, tu negerbi savęs.

– Vis dėlto išėjimas nesulaukus vertinimų yra pralaimėjimas? Galbūt tai, ką sakai, reikėjo pasakyti komisijai į akis?

– Ne. Išėjimas nėra pralaimėjimas. Jei atvirai, jau tuomet galvojau nedalyvauti "Eurovizijos" konkurse, jei vertina žmonės, kurie gali leisti sau taip kalbėti. Na, tarkime, kad į konkursą pažvelgiau per kitą prizmę.

– Ką nutylėjai?

– (Šypsosi) Tegul taip būna tarp eilučių.

– Kodėl mes vėl nutylime, užsidedame šarvus, kaukes, neišsakome iki galo?

– Nenoriu pasirodyti netaktiška. Juolab konkursą rengia ir daug labai šaunių, gerų žmonių, su kuriais puikiai sutariu. Lietuvoje pastebėjau vieną keistą dalyką. Visos institucijos yra ne patarėjos, bet baudėjos. Pas mus iškart esi sumaišomas su žemėmis. Mums trūksta tolerancijos, žmogiško požiūrio.

– Kodėl kai kurie žmonės sukaupė savyje tiek daug patyčių, pagiežos, nuoskaudų?

– Žmonės nemoka džiaugtis tuo, ką turi, nemoka džiaugtis mažais dalykais, vieni kitais. Lietuvoje daugelis turi begalę problemų ir, tarsi nukreipdami tas problemas, išlieja pyktį.

– "Eurovizija" tau baigėsi. Paleisk ją mintimis, neprisirišk, neverta lieti emocijų...

– Man viskas gerai! Tai buvo mano trečias bandymas, bet pirmą kartą, po kelių pasirodymų, jau norėjau iškristi. Ir eksperimentavau. Dariau, kaip norėjo komisija. Jai nepatiko šokėjai? Jie dingo. Nepatiko laiptai? Jie dingo. Užkliuvo ir sostas. Nemanau, kad jie visą laiką buvo teisūs. Ir, beje, pasirodymas su laiptais, mano manymu, atrodė efektingiau, nors išties buvo nejauku jais lipti.

– Socialinio tinklo paskyroje pasirodė tavo dailių nuotraukų. Tačiau kartais ne tik tavo, bet ir kitų įkeltose nuotraukose regiu netikrumą, liūdesį. Ar tu nepasiilgai nuoširdumo, ar nepastebi, kad tavyje nėra džiugesio, nors to nerodai?

– Džiugias nuotraukas,  o tai būna nedažnai, keliu tik tuomet, kai jaučiuosi pakylėta. Nedalyvauju žiurkių lenktynėse. Žiauriai pavargau nuo visų lenktynių, nuo netikro džiaugsmo – nors tavo širdis verkia ar miršta iš skausmo, turi įjungti šypseną ir keliauti per gyvenimą lyg to liūdesio nebūtų.

Pastaruoju metu girdėjau iš kolegų, kad esu nuliūdusi, dingusi iš eterio, vakarėlių. Girdėjau ir replikų, kad prastai atrodau. Tai jau nesvarbu. Išgyvenau beprotišką laikotarpį. Tai buvo dveji patys sunkiausi gyvenimo metai. Stebiuosi, kaip išgyvenau. Kitas žmogus gal ir būtų palūžęs?

Žiauriai pavargau nuo visų lenktynių, nuo netikro džiaugsmo – nors tavo širdis verkia ar miršta iš skausmo, turi įjungti šypseną ir keliauti per gyvenimą lyg to liūdesio nebūtų.

"Eurovizija" buvo tarsi sugrįžimas į sceną. Galiu vėl kurti, nemiriau su savo problemomis, skausmu. Nelikau praeityje. Išsikapsčiau. Turėjau labai daug laiko, pergalvojau savo gyvenimą, sudėliojau vertybes. Labai džiaugiuosi, kad jau visiškai nevartoju alkoholio, nors tai nebuvo didelė problema. Tačiau supratau, kad alkoholis dar labiau sutirština spalvas. Žmonės, turėdami problemų, vartoja vaistus nuo depresijos, alkoholį, dar kažką, neria į azartinius žaidimus. Man geriausias vaistas tapo blaivus protas ir vidiniai apmąstymai.

– Tačiau kažkas paskatino žengti blaivybės keliu? Tai kapsėjo po lašą, kol suvokei savo klaidas, ar praregėjai po skaudžių pamokų?

– Vieša paslaptis, kad daug šou pasaulio žmonių dalyvauja vakarėliuose, kur liejasi alkoholis, ir ne tik. Po vieno vakarėlio suvokiau, kad kitą dieną jauti dar didesnę tuštumą nei vakarėlio metu. Tos problemos, kurios glūdi tavyje, sutirštėja, bet nedingsta. Permąsčiau. Ar man to reikia? Kam man to reikia? Dabar vaikštau į vakarėlius, bet visiškai nevartoju alkoholio, grįžtu blaivia galva, jaučiuosi puikiai, prabundu švariomis, šviesiomis mintimis. Man daug geriau taip gyventi. Be to, alkoholis ilgai išlieka kraujyje ir yra mygtukas, kuris užspaudžia tam tikrus gebėjimus, mintis. Nevartojau alkoholio be saiko, bet nenoriu, kad jis išvis būtų mano gyvenime.

– Tai šaunus žingsnis, bet neatsakei, kas tapo postūmiu. Tie dveji metai, per kuriuos patyrei ne vieną nokdauną?

– O, taip, patyriau ir nokdaunų, ir galbūt – nokautą. Pasikartosiu, pirmiausia suvokiau, kad alkoholis man nepatinka. Man nepatinka jaustis apsvaigusiai, tuomet negali normaliai mąstyti. Gali prikalbėti nesąmonių, pridaryti kvailysčių ar blogybių. Gyvenime nemačiau nė vieno protingai besielgiančio neblaivaus žmogaus. Suvokiau, kad esu suaugusi moteris, todėl man  nederėtų vartoti alkoholio ir patekti į nemalonias situacijas.

– Ką tu įvardytum tais nokdaunais ar nokautais per pastaruosius dvejus sunkiausius savo gyvenimo metus? Skyrybos su mylimaisiais, konfliktas degalinėje, kai dėl tavęs susimušė vyras, restorano žlugimas?

– Viskas kartu. Vienas smūgis po kito. Žinau, esu labai stipri moteris ir visas problemas spręsdavau paprastai, smarkiai neišgyvenau, depresija nesirgau. Šių metų pradžioje dar kartą pergalvojau pastaruosius dvejus metus ir stebėjausi, kaip ištvėriau. Negaliu suvokti. Buvo labai daug visko. Viena problema vijo kitą. Kartais neturėjau kaip įkvėpti oro tiesiogine to žodžio prasme. Atrodė, kad kažkas spaudžia ir negaliu pakilti iš lovos.

– Mums būdinga save pateisinti ir klausti – už ką?

– Taip, žinoma, galvojau. Ir nors esu suklydusi, padariusi ir blogų dalykų, bet tikrai – ne tiek! Nekart pasvėriau visus "už" ir "prieš". Nesu blogas žmogus. Gal gyvenimas davė tą skaudžią, brangią, ilgą pamoką tam, kad nekartočiau tų pačių klaidų? Ir dabar turiu gyvenimišką diplomą.

– Išsklaidykime gandus. Kokia tavo restorano situacijos istorija? Ar dabar nevartojanti alkoholio Vilija gali pripažinti, kad buvo paslydimų ir didelių puotų restorane, kai pridarydavai kvailysčių?

– Nesutinku kategoriškai! Žinoma, jei buvo mano šventė tuomečiame mano restorane, švęsdavome. Bet, gink Dieve, kai darbuotojai teigė, kad visada atvažiuodavau ir vartodavau alkoholį – bulšitas (liet. nesąmonė)! Tai buvo neįmanoma. Nemiegojau naktimis, į restoraną investavau ne tik daug savo dūšios, bet ir pinigų. Ir kodėl turėčiau ten ištisai būti ir vartoti alkoholį? Ir kodėl būtent tik savo restorane? Galiu ir namie kiekvieną dieną gerti, bet niekada to nepropagavau ir man nebuvo aktualu kasdien vartoti alkoholį. Be to, restoraną steigiau ne sau, bet vyrui, kuris taip pat šiam tikslui skyrė daug jėgų. Ir jis taip pat nėra alkoholį propaguojantis žmogus. Jei būtų buvę taip, kaip kalbėjo kai kurie darbuotojai, jie juk būtų prifilmavę ir prifotografavę.

Ir dar likau kalta, nors tie žmonės, reikalavo ir sulaukė mūsų organizuoto "prirašymo". Tai žema, nenorėčiau daugiau apie tai kalbėti.

– Tačiau taškas šioje byloje dar nepadėtas?

– Ne, ne. Yra restoranas. Ne mano. Su mano sukurta gerove. Stovi ir mano asmeniniai baldai iš namų, yra pirktų baldų, kurių negaliu atsiimti, nes tai ilgas procesas. Kažkas labai nori kovoti teismuose. Buvau užvažiavusi ir grįžau nieko nepešusi.

Nenoriu detalizuoti, bet susidūriau su netinkamais žmonėmis netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku. Gyvenime nesu apgavusi nė vieno žmogaus. Tie vargšai darbuotojai negavo algos, nes neturėjau už ką mokėti. Reikėjo viską baigti ar leisti vaikui mirti badu? Pasirinkau nemokėti ir galvojau apie vaiką.

– Skamba pernelyg drastiškai. Mirti iš bado Lietuvoje?

– Pabrėžiu, restoraną kūriau iš visų savo gyvenimo santaupų. Jei norėčiau paskelbti bankrotą, nebūčiau investavusi visų savo santaupų. Mano vyras įtikino, kad turiu investuoti. Jam dabar sunkus laikotarpis, be abejonės, gelbėjau ir padėjau jam. Tos investicijos turėjo atnešti pinigus.

– Mia skiriasi, Mia taikosi, Mia verkia, Mia renginyje kartu su savo vyru. Kokie dabar santykiai su tavo vyru Nerijumi Antanavičiumi? Gali atsakyti nuoširdžiai?

– (Pauzė, ieško žodžių) Šiuo klausimu nenoriu būti nuoširdi.

– Sakei, kad nori verkti, bet turi šypsotis, būti stipri. O gal nereikia mums visą laiką tokiems būti? Gal pripažinkime savo netobulumą, kad galime būti ir silpni, ir liūdėti?

– Atleisk, pravirkdei... Manau, kad taip, tu teisus. Tokia esu su žmonėmis, kuriais pasitikiu, kurie patikrinti laiko ir situacijų. Prie jų ir verkiu, ir pasiguodžiu, ir pasidžiaugiu, ir juos paguodžiu. Taip, dabar nelengvas laikotarpis. Bet, pabrėžiu, sunkiausia jau praėjo. Sunkumai mus daro geresnius. Viską pradedu nuo nulio. Tai naujas mano etapas. Kitokia, o galbūt nauja esu ir aš.

– Vakardiena jau praėjo, jos nepakeisi, rytojus – tik žodis, gyvename šią akimirką. Nauja diena – tai baltas popieriais lapas. Nuo tavęs priklauso, ką šiandien jame parašysi.

– Taip. Turbūt man reikėjo kardinalių pokyčių. Man nepatiko, kokia aš buvau.

– Vilija, kokia? Save įvertinti, pamatyti tikrą labai sunku.

– Dabar vardyti? Gerai, tebūnie... Pavadinsiu tai tikrais vardais. Nemokėjau džiaugtis gyvenimu, buvau pinigų kalimo mašina, kuri matė beveik tik darbą, darbą, darbą. Mačiau didėjančią savo sąskaitą, viskas tarsi buvo puiku. Ir į tikrąsias vertybes numojau ranka. Man buvo svarbu gyventi patogiai, svarbu, kad patogiai gyventų mano vaikas, svarbu turėti tai, ko neturėjau vaikystėje. Ir mums nieko netrūko. Materialiai gyvenau fantastiškai!

– Vadinasi, seniau dalyvavai tose nesibaigiančiose žiurkių lenktynėse?

– Greičiau lenktyniavau pati su savimi. Žinoma, svarbiausia buvo ir yra vaikas. Šiandien privalėjau turėti daugiau darbų ir uždirbti daugiau nei vakar. Buvau darboholikė, rūpėjo tik darbas ir pinigai. Tačiau užmiršau gyvenimą, didžiąsias vertybes. Buvau paviršutiniška, nustojau kurti, pradėjo tiksėti laikrodis – atsikeliu, darbas, namai, atsikeliu, darbas, namai. Neliko laiko žodžiams, kūrybai, gyvenimui.

Pradėjau matyti tai, ką jau buvau pamiršusi. Pavyzdžiui, kaip tirpsta sniegas ar kaip manęs pasiilgo šuniukas. Aš nenoriu tik gauti meilės, aš noriu ja ir dalytis. Gal net svarbiau ja dalytis nei gauti.

– Atsitiktinumų nebūna. Gal be tų skaudžių smūgių nebūtum praregėjusi?

– Prisipažinsiu – taip. Ir, be viso to negėrio, kaip vadinu, buvau labai labai naivi. Gal – nesubrendusi kaip asmenybė? Tikėjau, kad viskas pasaulyje tik gerai. Taip, man buvo gaila žmonių, kurie gyvena sunkiai, padėdavau jiems. Padėdavau tėvams, stengiausi pagerinti jų buitį ir, tuo metu turėdama pinigų, dalijausi. Bet skaudžiausia, kai baigėsi aukso amžius, padariau neteisingų ėjimų – nesėkmingą investiciją į restoraną, kitų dalykų, kurie skaudžiai atsiliepė ir jau negalėjau padėti tėvams. Tai tapo smūgiu žemiau juosmens. Tai labai labai skaudu. Ir dabar skaudu, nes... nes... jėzaumarija, kas man... (Verkia) Gaila, kad tuomet niekas manęs nepapurtė.

Beje, išmokau verkti – buvau pamiršusi ir tai. Prieš kelias dienas pradėjau verkti pasikūkčiodama – tai buvo didelis atradimas. Per tuos kelerius metus verkdavau savyje, bet negalėjau išspausti nė vienos ašaros. Niekaip.

– Gal tuos skaudžius dalykus galime pavadinti net ne pamokomis, bet dovanomis?

– Turbūt. Atradau save iš naujo. Grįžau į paauglystę, kai man buvo keturiolika metų. Manyje vėl gimė kūryba – tai didelė dovana. Aš vėl girdžiu muziką, kuri vėl liečia iki sielos gelmių. Tai buvau praradusi, muzika tapo monotonija, buvau apatiška, visos dainos atrodė vienodos.

– Jaučiu, kad trūksta tik meilės?

– Turiu jau du šunis. Kiekvienas naujas gyventojas atneša dalelę meilės. Ir nesvarbu, ar tai šuniukas, ar peliukas. Džiaugiuosi gyvybe, išmokau džiaugtis smulkmenomis, kiekvienu nauju visa ko atėjimu į mano gyvenimą. Man gražu ir gera matyti ne tik žmones. Pradėjau matyti tai, ką jau buvau pamiršusi. Pavyzdžiui, kaip tirpsta sniegas ar kaip manęs pasiilgo šuniukas. Aš nenoriu tik gauti meilės, aš noriu ja ir dalytis. Gal net svarbiau ja dalytis nei gauti.

– Nuostabu! Bet aš dar ir apie... supranti...

– (Juokiasi) Taip. Bet tebūnie čia mano šarvai...

– Kas tau dabar šviesa?

– Sūnus Matas, jam jau šešiolika metų. Turim daug laiko pokalbiams, diskutuojame apie gyvenimą. Mano patirtis – pamoka ir jam, nes vienu metu jo netenkino jokios dovanos. Jau nemokėjo jomis džiaugtis.

– Dovanomis pirkai jo dėmesį?

– Gal ir taip. Stengiausi dovanomis, pinigais kompensuoti laiką, kai beprotiškai daug dirbdavau. Dabar ir sūnus suprato pinigų vertę, kas yra darbas, kas yra sunkiai uždirbti ir kaip lengva viską prarasti. Jis paaugo, atradome bendrų interesų, labai daug laiko praleidžiame kartu. Šis laikas – labai trapus. Bet ir labai gražus. Noriu, kad tai tęstusi kuo ilgiau.