Surentė savomis rankomis

J.Theodoridis pasakoja, kad viskas prasidėjo paveldėjus proseneliams priklausiusį žemės sklypą pamiškėje netoli Druskininkų. Tai pašnekovo močiutės tėviškė, tad nuo vaikystės jį lydėjo prisiminimai apie gilius miškus, plačius ežerus ir tikrą gyvenimą kaime.

„Prieš dešimt metų kibau į darbus. Sklypas buvo apleistas, apaugęs krūmais ir mažais medeliais, tad iš pradžių reikėjo jį išvalyti ir išlyginti. Pamažu apleistas sklypas pavirto tvarkingu, gražiu. Kartais čia leisdavau savo laisvalaikį, pasikviesdavau draugų. Iš pradžių svarsčiau sklype tiesiog pasistatyti palapinę ir leisti vakarus prie laužo. Vėliau įsirengiau kemperį“, – prisimena Jaunius.

Susipažinęs su Justina, pakvietė ją vasaroti nuostabiame gamtos prieglobstyje. Tuo metu vyras čia jau buvo surentęs nedidelį apšiltintą namelį, tik be jokios vidaus apdailos. Vasarą porai čia visko užteko. Jaunius ir Justina namelyje pragyveno nuo 2021 m. gegužės iki spalio. Peržiemoti pora sugrįžo į sostinę, kur susilaukė sūnaus Balio. Atšilus orams, vėl sugrįžo į namelį ir jo nebepaliko.

„Gimus Baliui, būta šiek tiek abejonių. Tačiau, kai namelyje pradėjome leisti daugiau laiko trise, pamatėme, kad jame nieko kardinaliai nepatogaus nėra. Besibaigiant vasarai supratome, kad Vilniuje nebebūname, o nuomą už butą mokame. Tada ėmė dėliotis mintys – galbūt tai ženklas, kad reikia pokyčių? – atskleidžia J.Liubinaitė. – Šiuo metu gyvename vadinamajame tiny house – mažutėliame name. Šis judėjimas sparčiai populiarėja užsienyje: Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Amerikoje. Jauni žmonės pavargsta mokėti paskolas už didelius butus ar namus, jie nebenori praleisti viso laiko eismo spūstyse ir tvarkyti didelio būsto, kuriuo didžiąja dalimi nesinaudoja. Su Jauniumi kol kas bandome išsisukti su tuo, ką uždirbame, nesiskolindami iš banko, tad tiny house idėja mums labai tiko ir pritiko.“

Šeimos prieglobsčiu tapusį namelį J.Theodoridis pastatė pats su draugo ir samdomų darbininkų pagalba. „Nemažai pagelbėjo žinios, sukauptos dirbant statybose užsienyje, ypač atliekant elektros įrengimo darbus. Su laiku atėjo šiokia tokia patirtis ir atliekant medienos darbus. Sunkiausia projekto dalis – planuoti logistiką. Juk miške nėra statybinių prekių parduotuvių – artimiausia už 30 km. Tad viską iki paskutinės smulkmenos reikėdavo atsivežti ir turėti vietoje, – pasakoja Jaunius. – Namelio statyba vyko evoliucijos principu. Iš pradžių sklype stovėjo tik palapinė, vėliau atsirado kemperis. Norėjosi čia lankytis ne tik vasarą, bet ir žiemą, tad kemperį pardaviau. Pataupius, pastatyti namelio poliniai pamatai, karkasas, suręstas stogas, įstatyti langai, įrengta išorės apdaila, pasirūpinta apšiltinimu. Tiesa, iš pradžių neturėjome elektros, buvau įrengęs tik saulės plokštę, bet ji žiemą menkai gelbėjo. Tad vėliau buvo įvesta ir elektra.“

Jaukumas: buvę vilniečiai įsikūrė vadinamajame tiny house – mažutėliame miško namelyje netoli Druskininkų.

Laukia pirmosios žiemos

Vasarą gyvenimas namelyje priminė idilę. Rytais šeima pusryčiaudavo lauke ir mėgaudavosi miško vaizdais ir garsais. Jauniui dirbant, Justina kartu su Baliu ir šunimi Baku miške uogaudavo, užsiimdavo daržo darbais. Dabar tenka vis daugiau laiko praleisti viduje. Tačiau pašnekovai tiki, kad artėjanti žiema nebus tokia baisi, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

„Gyvenimas bute žiemą ima slėgti. Išėjęs pro miško namelio duris, iškart patenki į gamtą ir gali atsikvėpti, – sako Jaunius. – Mūsų namelis apšiltintas, turime didelę krosnį, papildomai dar sumontuosiu elektrinį radiatorių ant sienos. Tad kol kas didžiausia mūsų problema yra ne šaltis, o tai, kad namelyje per karšta. Įrengdamas būstą, šilumos sąskaita tikrai netaupiau. Tad grindys yra medinės, o ne laminuotos, malkų turime net keliems sezonams į priekį. Neslėpsiu, namelio parengimas žiemai man tapo didžiuliu iššūkiu. Tikiuosi, kad šis šaltasis sezonas parodys, kad pavyko tai padaryti puikiai.“

Justina šypsosi – vasarą gamtos apsuptyje, tarp ošiančių medžių ir tyvuliuojančio ežero, auginti vaiką buvo tikra idilė. Orams šąlant ir dienoms trumpėjant, gyvenimas pamiškėje natūraliai keičiasi. Tačiau pašnekovė įžvelgia ir šaltojo sezono pranašumų.

Jauni žmonės pavargsta mokėti paskolas už didelius butus ar namus, jie nebenori praleisti viso laiko eismo spūstyse ir tvarkyti didelio būsto, kuriuo didžiąja dalimi nesinaudoja.

„Žiemą galėsime ramiai planuotis kitų metų darbus, daugiau pasidomėti sodinimu ir panašiomis veiklomis, kurių prireikia gyvenant miško namelyje, – mąsto ji. – Žinoma, daugiau laiko leidžiant viduje, prie pasikeitusio ritmo tenka prisitaikyti visiems. Mums su Baliu – prie Jauniaus darbo, o jam prie Balio miego, jei jis miega viduje. Didžiausiu iššūkiu tampa nedidelė erdvė, kurioje darome viską, – maudome vaiką, su juo žaidžiame, gaminame valgyti. Tad labai sunku visos kasdienybės nepaversti nesibaigiančia buitimi. Todėl su sūnumi stengiuosi bent tris keturias valandas kasdien praleisti lauke. Grįžus į vidų, pradedi dar labiau vertinti namelio jaukumą.“

J.Liubinaitė pripažįsta: galvosūkis, kaip namelyje sutalpinti visą turtą. Jis – mažulytis, tad tenka atsisakyti nebūtinų daiktų.

„Prieš tai gyvenome erdviame bute, todėl dar sunkoka priprasti prie naujos tvarkos. Kita vertus, džiaugiuosi, kad tokie gyvenimo pokyčiai leidžia peržvelgti tai, ką esame sukaupę ir dar kartą įsitikinti, kad žmogui reikia visai nedaug“, – tikina ji.

Iššūkių šeimai kelia ir kol kas neįrengtas vandentiekis. Vandenį Justina ir Jaunius naudoja iš giminaičio sklypo – atsineša jo tiek, kiek reikia.

„Artimiausias mūsų pirkinys – gręžinys. Į šį gyvenimo etapą žiūrime kaip į smagų nuotykį. Eidami atsinešti vandens pasportuojame, pakvėpuojame grynu oru – optimizmo nestokoja pašnekovė. – Neturime dušo ir vonios, tačiau turime pirtį. Ją kuriame kone kasdien, o paskui maudomės lauke. Anksčiau prisibijojau tamsos, bet atėjus šaltajam sezonui, vakare prausiuosi, kai miškas jau sutemęs. Tiesa, turime didelį kiemo žibintą, kuris apšviečia pirtį. Gyvendama mieste, mėgau pagulėti vonioje, o dabar po dienos einu pagulėti į pirtį, kurioje labai gerai atsipalaiduoja raumenys ir pailsi galva. Anksčiau pirtį kūrendavo Jaunius, bet kaime įsidrąsinau tai daryti ir pati. Šis ritualas tikrai labai smagus!”

Miesto šurmulio netrūksta

Pašnekovai tvirtina, kad gyvenant miške civilizacijos jiems visai netrūksta. Juk šiais laikais daug reikalų galima sutvarkyti tiesiog internetu. Kita vertus, be visais keturiais ratais varomo automobilio žiemą šeima tikrai neišsiverstų.

„Dirbu iš namų, interneto ryšys čia geras. Jei norime, galime sėsti į automobilį ir pasiekti Vilnių per dvi valandas“, – atskleidžia J.Theodoridis.

Artimiausias didesnis miestas – už 20 km esantys Druskininkai. Tad šeima vyksta čia apsipirkti, o mažasis Balys apsilanko pas gydytojus.

„Prireikus vykstame ir į Vilnių, kuris yra už 150 km. Kaip tik šį savaitgalį važiuosime aplankyti draugų, tad kol kas didelių iššūkių gyvendami čia nepatiriame. Esu nemažai keliavusi, šiek tiek gyvenusi užsienyje, tad dabar nebeatrodo, kad esame kažkur labai toli. Juk atstumai Lietuvoje gana juokingi“, – pastebi J.Liubinaitė.

Šiandien pora džiaugiasi namelyje baigiamais didžiaisiais darbais – greitai pašnekovai sulauks naujų virtuvės baldų, orkaitės.

„Pirminis remonto darbų etapas jau baigtas. Įsirengėme pagrindinę namelio-lofto dalį, iškalėme ją dailylentėmis, nudažėme. Vis dėlto, nežinome, ar liksime čia gyventi ilgam. Kol kas planuojame pasilikti iki kito rudens. Nors remontas į pabaigą, mintyse jau dėliojamės planus, ką darysime toliau. Norime namelį šiek tiek praplėsti, įrengti jame atskirą miegamąjį kambarį, dušą, tualetą. Jei aplinkybės tai leis, taip ir padarysime. Įsirengus papildomų erdvių, turbūt dar mažiau norėsis bėgti iš čia“, – juokiasi Justina.

Jaunius džiaugsmingai pritaria – sunkiausia jau praeityje. Praėjusią vasarą pašnekovas pastatė pavėsinę su miegamąja dalimi svečiams, o kitą pavasarį planuoja pavėsinėje įrengti židinį ir virtuvę. Tiesa, ši pavėsinė yra be langų ir durų, skirta tik vasarai.

Vertybės: tiek Justina, tiek Jaunius vaikystės vasaras leisdavo pas senelius kaime, tad gyvenimas miško apsuptyje jiems artimas.

Šiuo metu Justina yra motinystės atostogose, o Jaunius dirba logistikos kompanijoje nuotoliniu būdu.

„Esu kilusi iš Elektrėnų. Šiek tiek pagyvenusi užsienyje, atvykau į Vilnių. Čia praleidau pastaruosius dešimt metų. Baigiau Dailės akademiją ir dirbau reklamos srityje, kine, o prieš gimstant Baliui, darbavausi projektų koordinatore vienoje kino ir televizijos studijoje. Šiuo metu auginu ne tik Balį, bet ir ateities idėjas“, – sako J.Liubinaitė.

Jaunius atskleidžia nemažai laiko praleidęs emigracijoje, tačiau galiausiai supratęs, kad nori grįžti į Lietuvą. Pora pasakoja kartu esanti dvejus metus.

„Kai susipažinome, tiek man, tiek Jauniui baigėsi nuomos sutartis Vilniuje. Tad svarstėme, ką daryti toliau. Nutarėme, kad vasarą praleisime namelyje, o rudenį kelsimės į Vilnių. Namelyje dirbome nuotoliniu būdu, prireikus, nuvažiuodavome ir į sostinę. Mus nuolat lankydavo draugai, kartu stovyklaudavome prie netoliese esančio ežero, – prisimena J.Liubinaitė. – Tiesą sakant, gimus Baliui, nedaug kas pasikeitė. Kol Jaunius dirbdavo, mes su Baliu būdavome lauke, uogaudavome, tvarkydavome sodą, eidavome į mišką. Jauniui baigus darbus, drauge važiuodavome maudytis.“

Miško namelio kasdienybė

Pašnekovai juokiasi, kad gyvenant gamtoje visada yra ką veikti. Net ir atšalus orams, šeima daug laiko leidžia gryname ore.

„Dabar kieme pilna lapų, tad kol juos baigsime grėbti, ateis laikas kitiems lauko darbams. Savaitgaliais stengiamės išeiti pasivaikščioti po miškus, nueiti iki netoliese esančios pelkės. Mūsų kasdienybėje gamta užima tikrai daug vietos, – pastebi Justina. – Darbo turėjau ir vasarą. Pažinties pradžioje Jaunius man padovanojo pakeltų lysvių, tad į jas sodinau pomidorus, žoleles ir kitas gėrybes. Šiemet Motinos dienos proga dovanų gavau šiltnamį. Jaunius pats jį pastatė, sunešė žemių. Kol Balys miegodavo, šiltnamį apsodinau. Šiais metais taip pat pradėjau formuoti gėlyną, kadangi iki tol čia gėlių nebuvo. Atsakomybes dalijamės, bet, žinoma, sunkesnius darbus atlieka Jaunius. Jis rūpinasi malkomis, namelio įrengimo reikalais. Aš – namų jaukumu, dizainu, augalais, gyvūnais, vaiku ir maistu.“

Pasak Justinos ir Jauniaus, šiandien kasdienybė priklauso nuo sūnaus Balio miego laiko. Kol kas mažasis miega tris miegelius, tad šeima gyvena būdravimo-miego intervalais.

„Keliamės kartu su Baliu – apie 7 val. Pakilęs išeinu atidaryti vištų namelio, atsinešti malkų. Jei reikia, kuriu krosnelę. Ugnies uždegimas kas rytą pradeda naują dieną. Tada sėdu prie darbo stalo“, – ryto ritualą nupasakojo J.Theodoridis.

Vasarą šeima pusryčiaudavo lauke, tačiau dabar pusryčiai persikėlė į vidų. „Kol ryte ruošiu maistą, Jaunius prižiūri Balį, išleidžiame į lauką Baku. Baliui būdraujant, daug darbo nepadarysi. Sūnus yra gana aktyvus ir smalsus, tad stengiamės jį užimti, sužiūrėti, kad ko neatsitiktų, kadangi jis visur stiebiasi, lipa, retai kada ramiai pasėdi vietoje. Jaunius dirba iki 17–18 val., tad aš iki tol būnu su sūnumi. Pusę šio laiko dažniausiai praleidžiame lauke“, – kasdienybę atskleidžia Justina.

Tėvai džiaugiasi, kad Balys nuo gimimo daug laiko leidžia lauke. Atvykus į miško namelį, Justina sūnų vis nešdavosi prie medžių, ypač spygliuočių, leisdavo jam pačiam juos liesti ir tyrinėti.

„Rugpjūtį jau maudėmės ežere, sūnui tai labai patiko. Dabar Baliui – septyni mėnesiai, jis jau laisvai ropoja ir stojasi, yra labai smalsus vaikas. Nežinau, ar buvimas lauke turi tam įtakos, bet tikiu, kad vaiko raidai ir pasaulio suvokimui toks gyvenimo būdas tikrai suteikia spalvų“,– šypsosi J.Liubinaitė.

Veikla: vasarą laukia sodininkystė ir daržininkystė, o atšalus orams – rudeniški lauko darbai. Beveik kasdien pora kuria pirtį.

Meilė gamtai – nuo vaikystės

Pora džiaugiasi bent kuriam laikui miesto šurmulį iškeitę į kur kas ramesnio ritmo gyvenimą kaime. Justina ir Jaunius tikisi ir kitus panašiai mąstančius žmones paskatinti priimti tokį iššūkį. Tad savo nuotykiais ir atradimais jie dalijasi socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje „Metai miške“.

Jauniui ypač džiugu, kad šiandien gali gyventi vietoje, kuri susijusi su smagiais vaikystės prisiminimais. „Visada buvau gamtos vaikas, vasaras leisdavau Druskininkuose – eidavau pažintiniais takais, maudydavausi šaltoje upėje, džiaugdavausi smėlynais ir pušynais. Kažko panašaus savo gyvenime ieškojau ir jau suaugęs. Apylinkes, kuriose įsikūrėme, pradėjau tyrinėti prieš dešimt metų. Čia daug išplaukiota, išvažinėta. Tačiau taip pat pavyksta atrasti vis ką nors naujo. Pavyzdžiui, suradome vos 15 minučių nuo namų nutolusią pelkę, kuri savo grožiu nė kiek nenusileidžia Čepkelių raistui“, – tikina jis.

Gamta visada buvo artima ir J.Liubinaitei. Pašnekovė vaikystę leido pas senelius kaime, tad turi daug šviesių prisiminimų iš to laikotarpio.

„Noras būti arčiau gamtos visada buvo natūrali mano gyvenimo dalis. Jau suaugus ir apsigyvenus miško namelyje, ryšys su gamta tapo dar sakralesnis. Ėmiau suprasti, kokia stipri yra gamtos jėga. Suvokiau, kad natūralus jos ritmas leidžia persvarstyti ir savo gyvenimo ritmą, kitaip dėliotis planus ir lūkesčius. Miškai čia itin gražūs, tad kaskart išėjusi pasivaikščioti nustembu: kokiame nuostabiame gamtos kampelyje mes gyvename!“ – dalijasi džiaugsmu Justina.