Apie tai ir jo nauja laida, kurią lnk.lt kanalo lankytojai, įsivedę raktinius žodžius „Varkė Labdarkė. Turginio dienoraštis“, nuo šiol gali stebėti kiekvieną ketvirtadienį internetu.
– T. Kanapeckas – daugelis galbūt girdi šį vardą pirmą kartą. Sakykite, kas jis toks?
– Pradedate nuo sunkiausio klausimo? (Juokiasi.) Labiausiai norėčiau akcentuoti, kad esu Neringos vyras, tada – ketverių metų Jazminos ir dviejų mėnesių Ryčio tėvas. Dar labai didžiuojuosi, kad esu lietuvis, o paskui jau rikiuojasi visa kita: turinio kūrėjas, interneto laidos „Varkė Labdarkė. Turginio dienoraštis“ vedėjas.
– Ar duoną valgote iš turinio kūrimo?
– Dabar taip, bet prieš gerą pusmetį mano duona buvo daryti tatuiruotes. Pradėjau maždaug 2016-aisiais. Panorau, išmokau, dariau. Vis dėlto jaučiau, kad tai – ne mano. Dabar visas jėgas skiriu turiniui kurti.
– Jūsų kūną puošia daug tatuiruočių. Pats darėte ar kolegos padėjo?
– Norint pasidaryti tatuiruotę, reikia dviejų rankų (čia tas pats, kas groti gitara). Kur galėjau ir pasiekiau, pats dariau, pavyzdžiui, ant šlaunų, o kitas padarė kolegos. Vienas draugelis net laikė dailės egzaminą su manimi – darė tatuiruotę ant mano kūno.
– Šią savaitę lnk.lt portale startavo pirmoji laida „Varkė Labdarkė. Turginio dienoraštis“. Pasakojimų ciklą pradėjote nuo Klaipėdos bagažinių turgaus. Ar tai Jūsų gimtasis miestas?
– Šiuo metu Klaipėdoje yra mano namai, tačiau aš kilęs iš Pakruojo. Beje, kai įsivėliau į visus tuos televizinius reikalus, jau kyla minčių kraustytis arčiau Vilniaus.
Kai vasarą dalyvavau LNK projekte „Tapk TV žvaigžde“, dar nereikėjo tiek važinėti į sostinę, tačiau dabar, kai kartu su Dainotu Varnu dalyvauju kitame šou „Žvaigždžių duetai. Nauja era“, tenka dažniau parepetuoti, pasifilmuoti. Žodžiu, nebespėju suktis.
Būna, kad šeima nemato savaitėmis, nes, susidėliojus darbus, nebepavyksta grįžti namo. Laimei, mano žmona yra pati geriausia motina žemėje. Be galo stipri psichologiškai, emociškai. Tikra karė. Dabar mažajam Ryčiui visokie diegliukai prasidėjo, tai jai tikrai nelengva. Aš Neringos vietoje vienas niekaip nesusidoročiau.
– Nebespėjate suktis? Tai ko, anot Karlsono, lindote į tą mažą dėžutę?
– Pradėkime nuo to, kad per savo gyvenimą dirbau labai daug įvairių darbų, bet vis jaučiau, kad nė vienas iš jų nėra mano prigimtis.
Dar mokyklos laikais Škotijoje skyniau braškes, paskui išvažiavau į Angliją ir dirbau šokolado fabrike. Grįžęs iš užsienio apsistojau Klaipėdoje ir pradėjau organizuoti renginius. Septynis sezonus buvau vestuvių, jubiliejų, įmonių švenčių vedėjas. Pavargęs nuo žmonių, patyriau nerimo priepuolių, perdegimų. Teko gydytis. Nusprendžiau su renginiais baigti ir ėmiausi tatuiruočių. Maniau, jei pasirinksiu introvertiškesnį gyvenimo būdą, pataupysiu sveikatą. Dar teko Islandijoje automobiliams montuoti padangas, Klaipėdoje dirbti zoologijos sodo prižiūrėtoju.
Visur savęs ieškojau, bandžiau keisti darbus, bet, kaip sakė ir atlikėjas Saša Song, iš vidaus nesikeičiau. Tą patį sakė ir gydytoja, siūliusi ne bėgti nuo savęs, o mėginti atrasti ramybę savyje, savo viduje.
– Kaip dabar su ta ramybe – jau radote?
– Manau, šiuo metu judu ten, kur galėtų būti tikroji mano prigimtis. Nuo pat vaikystės buvau artistiškas, lankiau dramos būrelius. Kai suaugau, ne vienas draugas man sakė: varyk į teliką. Iš pradžių ėmiau kurti turinį socialiniuose tinkluose. Viskas prasidėjo dar prieš karantiną, kai ėmiau rengti „Live“ transliacijas ir pardavinėti dėvėtus drabužius.
– Apie šį versliuką, kai vardijote ilgąjį savo darbų sąrašą, kažkodėl nutylėjote...
– Todėl, kad čia net ne verslas, o mano gyvenimo būdas. Visą gyvenimą apsipirkdavau vadinamosiose labdarkėse. Paskui po truputį tą savo veiklą pradėjau filmuoti – išeidavo visai neblogas turinys. Prasidėjus pandemijai, kaip jau sakiau, sugalvojau rengti gyvas transliacijas ir parduoti dėvėtus drabužius internetu: juk bendrauti gyvai nebuvo galima. Karantinams pasibaigus, važiuodavau į turgus ir rodydavau, kaip tie drabužiai pas mane atsiranda. Pamažu viskas įsivažiavo, ėmė rastis reklamų. Paskui dar nufilmavo televizija, „Kakadu“ laida. Žvaigžde tikrai netapau per vieną naktį. (Juokiasi.)
Kaip užkietėjęs žvejys automobilyje visada turi meškerę, taip ir aš, kad ir kur būčiau, randu laiko užbėgti į vietinę labdarkę.
– Tuomet per kelias?
– Pseudonimas Varkė Labdarkė atsirado 2018–2019 m. Iš pradžių tai buvo labiau šou, o ne uždarbis, nes iš tų senų drabužių teuždirbdavau gal kokį 100 eurų per savaitę. Per karantiną, būdavo, nusiperku kelių šimtų kilogramų maišą ir ieškau jame savo perliukų. Visko ten rasdavau – nuo sudėvėtų apatinių iki darbo drabužių. Geresnį laimikį atrinkdavau ir rodydavau per gyvas transliacijas sekėjams. Kai ką ir sau, žmonai, dukrytei palikdavau.
– Jau seniai draugaujate su lobynais iš antrų rankų. Ar ši simpatija kyla labiau iš noro gyventi tvariau, ar iš medžiotojo azarto ieškant vienetinių radinių?
– Daug kas bando mane vadinti tvarumo entuziastu ar panašiai, bet tai nevisiška tiesa. Pirmiausia esu šopoholikas. Dėl to viską ir pradėjau. Jaučiu pasitenkinimą, kai ieškodamas atrandu ką nors gero ir nusiperku. Užplūsta džiaugsmas. Kaip vadinu, kliovas. Čia žvejybos terminas, kai gerai kimba. Man lygiai tas pats. Pradėjau nuo to, kad ieškodavau XL dydžio drabužių sau. Kai atsirado Varkė Labdarkė, dabar galiu ieškoti visai Lietuvai.
– Draugų, prašančių sužvejoti ir jiems ką nors įdomaus, turbūt neatsiginate?
– Tai jau... Dabar, kai pradėjau filmuotis muzikiniuose duetuose, kelis kartus buvau atvežęs drabužių projekto dalyviams. Pavyzdžiui, Arnui Ašmonui radau tokį labai neblogą džemperį ir kelnes, o komisijos nariui Pauliui Vaitiekūnui pažadėjau surasti laikrodį. Leido vadovautis savo nuožiūra. Tiesa, dar marškinėlius Nagliui Bierancui gerus radau.
– Kur „žvejyba“ įdomesnė – turguose ar antrų rankų parduotuvėse?
– Parduotuvės man gal net labiau patinka. Turiu savo mėgstamas, kur dažniausiai randu savo perliukų. Dažnai manęs klausia, kur geriausi taškai, bet atsakyti sunku. Mano taktika – pastovumas. Kad ir kur važiuočiau, vis užbėgu patikrinti. Kaip užkietėjęs žvejys automobilyje visada turi meškerę, taip ir aš, kad ir kur būčiau, randu laiko užbėgti į vietinę labdarkę ir joje prasieiti. Tai man išina labai natūraliai.
– Ar panaši ir jūsų interneto laida, kai Varkė Labdarkė keliaus po Lietuvos antrų rankų parduotuves, sendaikčių turgus ir rodys, kaip atskirti grūdus nuo pelų, arba kaip, anot mūsų tautosakos, išvysti pelenuose žibantį auksą?
– Kažkaip panašiai ir dar daugiau. Šiuo metu internete mes transliuojame vaizdo įrašus, kurių trukmė – iki trijų minučių. Sakoma, kad tiek laiko geriausiai išlaikomas žmogaus dėmesys. lnk.lt dienoraštyje mūsų filmukai bus ilgesni – truks apie dvylika minučių. Daugiau bus pokalbių, bendravimo su pirkėjais, pardavėjais. Tiesą sakant, ilgesnis formatas, ne tas tiktokinis, man ir pačiam labiau patinka.
Laida – dviejų dalių. Pirmoji rubrika – turgus, antroji – svečiuose pas kolekcininką. Kalbinsime žmones, kurie jau daug metų renka kokius nors įdomius daiktus. Pavyzdžiui, pirmoje laidoje kalbėjomės su antikvariato šeimininkais, kurie dalijosi, kur suranda ir kaip atsirenka daiktus į savo parduotuvę.
– Kalbate daugiskaita, tai gal „Varkė Labdarkė“ vis dėlto nėra vieno žmogaus projektas?
– Tikrai nesu vienas. Dirbu su savo geriausiu draugu – vaizdo operatoriumi Vilmantu. Jis dar geriau žinomas kaip prekių ženklo „Gruvi Media“ įkūrėjas. Kartą su Vilmantu susėdome ir sumanėme, kad žmonėms gal būtų visai įdomi rubrika apie kolekcininkus.
– Gal ir pats ką nors kolekcionuojate?
– Pastaruoju metu – ne, bet anksčiau buvau pradėjęs rinkti vaikiškus batelius. Bet tokius, kuriuos rasdavau kur nors pamestus po vieną. Juk turbūt ir jums yra taip buvę: einate mieste ar parke ir žiū – padėtas vaikiškas batukas!
Sykį viešėjau Šveicarijoje, kur radau tokį pirmąjį. Paskui dar iš Ispanijos parsivežiau. Taip nejučia ir pradėjau juos rinkti. Būdavo, eini ir matai. Panašu į vagystę: juk gal tėvai ieškos, neras, bet man toks noras buvo užėjęs juos rinkti, kad tiesiog nesusilaikydavau. Turiu jų gal šešiolika. Čia tokia kolekcija, kuriai papildymo, nuvykęs į svečią šalį, specialiai nenusipirksi: jei nėra, tai nėra (juokiasi). Jau bus kokie ketveri metai, kai mano akys tų vaikiškų batelių nebemato. Tai ir neberenku. Tačiau namuose tikrai turėtų būti.
– Namai jūsų turbūt dideli: juk tiek sužvejoto turto reikia sutalpinti?
– Mūsų namas nedidelis, tik 50 kv. m. Ir šiandien nesuprantu, kaip su tais 400 kg skudurų, kuriuos vilkdavau namo per pandemiją, žmona manęs neišmetė į gatvę? Tiesą sakant, kai grįždavau su tomis didelėmis tašėmis iš labdaryno, namai atrodydavo baisiai – visi turėdavome vaikščioti serpantinais, nes tiesia linija negalėdavome praeiti. Turiu šopoholizmo diagnozę. Man patinka pirkti. Perku – kaupiu, perku – kaupiu, kol tas vizualinis triukšmas pradeda erzinti. Būdavo, atsikeliu ryte, įeinu į kambarį ir tiesiog pykina. Tada prasimėtau: dalį daiktų padovanoju draugams, dalį atiduodu į visokias „Dėkui“ stoteles, o paskui ir vėl iš naujo kaupiu.
– Savo filmukuose instagrame kalbate ne tik apie drabužius, bet ir apie įdomias interjero detales.
– Tikrai. Matyt, perėjau į kitą šopoholizmo fazę (juokiasi). Dabar man mažiau rūpi batai ar drabužiai, o daugiau, kaip jūs sakote, tos interjero detalės. Prieš kelias dienas buvau labdarkėje, nusipirkau porą komplektukų artėjančiam Helovynui – įrankių moliūgams skaptuoti. Dar radau puodelį, padarytą iš kaukolės imitacijos. Negalėjau neimti – padovanosiu kokiam nors draugui iš tatuiruočių salono, kuriame anksčiau dirbau.
Jei einu į labdarkę su dukryte, visada parsinešame po kokį naują žaisliuką. Taip ir kaupiasi tie daiktai. Pats jai perku, bet paskui ant savęs pykstu, kad namuose krūvos kaupiasi. Juk perku ne todėl, kad jai reikia, o todėl, kad ji apsidžiaugtų – dėl emocijos!
– Viename interviu sakėte, kad lankydamasis labdarkėse patiriate dopamino pliūpsnį. Ar nereikia stipresnių emocijų dirgiklių?
– Užtenka... Tačiau visada norisi eiti ar važiuoti ir ieškoti. Esu priklausomas nuo to. Nebesipriešinu. Jei atvirai, tas mano hobis gal net į minusą man. Gal kaip tik į pliusą? Jei pats nusiperku ir dar šeimą pigiai apiperku? Iš kitur drabužių neperku. Nebent ko nors specifinio staigiai reikėtų – tarkime, kokio kostiumo ar batų. Dabar sėdžiu ir kalbuosi su jumis apsirengęs vokišku merinosų vilnos megztiniu, kurį nusipirkau už 15 eurų. Šiltas, kokybiškas. Normalioje parduotuvėje šios firmos kainuotų apie 200 eurų.
Ar prieš pirkdamas žiūriu sudėtį? Ne. Man labiau patinka drabužio idėjinė pusė, tačiau labiausiai man reikia, kad būtų varkė, o varkė būna tada, kai marškinėlius, kurie parduotuvėje kainuoja 300 eurų, labdarkėje randu už 3 eurus. Jei jie kainuotų, tarkime, 60 eurų, jau nebūtų varkė (juokiasi).
Varkė būna tada, kai marškinėlius, kurie parduotuvėje kainuoja 300 eurų, labdarkėje randu už 3 eurus.
Kaip ir „Armani“ striukė už 200 eurų. Laikai keičiasi ir žmonės, dirbantys pigių drabužių parduotuvėse, dabar jau žino ne tik naikus ir armanius, bet ir visokias nišines firmas, todėl rasti perliukų kaskart vis sunkiau.
– Nebijote, kad Jūsų hobiui gresia išnykti? Kas bus, kai vieną gražią dieną neberasite varkių?
– Nebijau, nes jau tapau labiau labdarkių maestro (juokiasi). Man smagu tiesiog ateiti, ramiai apsižiūrėti, o seniau tiesiog draskydavausi dėl to. Būdavo, stoji į eilę, kol parduotuvė dar neatidaryta, kad lygiai 10 val. pirmas pravertum labdarkės duris, nes už tavęs rikiuojasi dar daug kitų perliukų ieškotojų.
– Pelnėte labdarkių maestro titulą, tad gal pardavėjos pačios Jums geriausias prekes į rankas neša, nebereikia ieškoti?
– Kadangi Klaipėdoje gyvenu trylika metų, tikrai yra parduotuvių, kur pardavėjos mane pažįsta ir mėgsta pasiūlyti. Tik man tas jų dėmesys nelabai patinka. Aš ateinu ramiai pažvejoti ir ne visada noriu, kad tą žvejybą man kas nors iš šalies reguliuotų. Juk ir pati žvejyba ne visada yra pagauti žuvį. Jei taip atsitinka, kartais bandau mandagiai nusimuilinti, o kartais tų parduotuvių net vengiu.
– Dabar, kai pradėjote vaidentis televizijoje, turbūt esate be galo populiarus Klaipėdoje. Ar žmonės gatvėje Jus pažįsta?
– Pažįsta ir dažnai prašo nusifotografuoti. Mane atpažįsta net per mano brolį, kuris yra dalyvavęs keliuose mano vaizdo įrašuose. Tarkime, nuvažiuoja jis į kokią parduotuvę, o ten klausia, ar jis ne Varkės Labdarkės brolis (juokiasi). Sako, gerai būtų su juo patūsinti. O aš visiškai ne toks žmogus. Varkė Labdarkė gal labiau personažas... Nors, aišku, ir daug manęs paties jame yra.
– Cituoju: „Kad ir kas nutiktų, norėčiau likti toks, koks esu iš tikrųjų, kad neužkelčiau kojos ant kojos ir nesakyčiau: žiūrėkite, kokie mano „Dolce&Gabanna“ batukai!“ Kaip ruošiatės išlaikyti savo varkišką labdarkišką charakterį slidžiame šou pasaulyje?
– Tie žmonės, su kuriais bendrauju dabar „Žvaigždžių duetuose“, iš tiesų labai paprasti. Aktorius Giedrius Savickas labai maloniai nustebino. Jis dar paprastesnis, nei galėjau įsivaizduoti. Taip pat ir mano porininkas Dainotas Varnas, ir jo mergina. Natūralumą išlaikyti man gal net lengviau nei dainuoti. Išėjęs į sceną visą laiką turiu galvoti, ką darau, nes nelankiau jokios muzikos mokyklos. Tiesiog atsiunčiau laidos prodiuserei įrašą, kaip dainuoju, ir jai tiko. Kad mano porininku bus Dainotas – tiesiog nujaučiau. Mačiau, kad jis pradėjo mane sekti instagrame. Labai daug gerų patarimų man duoda: ir muzikinių, ir gyvenimiškų.
– Dabar turite tris minutes reklamos. Rodos, tiek, sakėte, žmonės dabar išlaiko dėmesį žiūrėdami vaizdelius socialiniuose tinkluose. Taigi, ką pasakytų T. Kanapeckas laidos „Varkė Labdarkė. Turginio dienoraštis“ žiūrovams?
– Jei patinku toks, koks esu internete, tai ir laidoje būsiu lygiai toks pats. Tiesiog įsijunkite ir už dyką žiūrėkite gerą turinį!
Naujausi komentarai