Žinoma aktorė Eglė Mikulionytė sugrįžta į gimtąjį Kauną. "O kas gi ten Vilniuje yra?" - klausimu atsako, paklausta apie pasirinktą retą migravimo kryptį.

Režisieriaus Jono Jurašo pakviesta atilikti pagrindinį Antigonės vaidmenį „Antigonėje Sibire“, aktorė tapo nuolatinė Kauno valstybinio dramos teatro trupės narė.

„Jei manęs kas nors paklausia, kaip gyvenu, atsakau: tobulai. Turiu vaidmenų, nuolatinį darbą, tikiu, kad ir ateityje vaidmenų bus“, – šypsosi aktorė ir sako mananti, kad tai, kad ji sugrįžo į Kauną, dėsninga. Nes į gimtąjį miestą ji grįžo ne kartą. Į Komijos muzikinį teatrą šokti baleto trupėje ji išvyko 18-os, po poros metų į gimtąjį miestą sugrįžo vaidinti Pantomimos teatre. Vieną lemtingų vaidmenų – Jają – su kitu Pantomimos teatro aktoriumi Kęstučiu Marčiulynu sukūrė kur kas vėliau, po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tuo metu, kai vaidino Jono Vaitkaus, Oskaro Koršunovo ir Cezario Graužinio spektakliuose. Anuška iš O.Koršunovo režisuoto Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“, Džuljetos auklė iš to paties režisieriaus „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ pagal Williamą Shakespeare'ą, Ema Bovari iš J.Vaitkaus scenai prikeltos Gustavo Flaubert'o „Madam Bovari“ – tai vos keli jo ryškūs vaidmenys iš ilgo sąrašo. Tačiau aktorė prisipažįsta, kad buvo ir toks laikotarpis, kai vaidinti nekvietė niekas.

Dabar ryškių vaidmenų sąrašą papildo Antigonė. Nors E.Mikulionytė nėra linkusi vaidmenų skirstyti į lengvesnius ir sudėtingesnius, prisipažįsta: repetuojant „Antigonę“, būdavo dienų, kai jausdavosi visiškai išsekusi.

– Iš Vilniaus į Kauną – reta kryptis. Juk nemažai Kauno menininkų yra nusiteikę migruoti priešinga kryptimi...

– O kas gi ten Vilniuje yra? Užburtas ratas: teatras – politizuotas, teatrų vadovai neretai yra politikų statytiniai, o tikri teatro menininkai, kaip O.Koršunovas, Eimuntas Nekrošius, į teatrą neįleidžiami, jie turi svetur važinėti. Labiau pripažinti svetur nei namie, nes namie jiems į teatrus durys uždarytos. Ką tai reiškia? Kuo mažiau tokių žmonių, tuo visiems patogiau.

Teatrų repertuarai – labai paviršutiniški. Dėl to paties dabar kyla riaušės Lietuvos valstybiniame nacionaliniame dramos teatre. Repertuaras šiame teatre yra silpnas, neįsileidžiama jaunų kuriančių žmonių, kurie atneštų ar šių dienų dramaturgijos, ar klasikos – veikalų, iš kurių būtų aišku, kodėl tai – Nacionalinis teatras. Nebūtina vien lietuviškus veikalus statyti, bet turi būti tam tikras kultūros lygis išlaikytas. Teatras juk tam ir yra, kad žmonės čia gautų tam tikro peno, ne tik gražų vaizdelį. Dabar į teatrą įleidžiami tik jam patogūs žmonės. O tai teatrui yra mirtis.

– Pati norėjote tapti nuolatine Kauno teatro trupės nare ar tai įvyko daugiau J.Jurašo iniciatyva?

– Aktoriai paprastai nori būti laisvi. Etatą turėti gerai, bet kai keliuose teatruose dirbi, sunku suderinti, kad tavęs užtektų ir ten, ir čia.

– Ar jau gavote kvietimų vaidinti kituose šio teatro spektakliuose?

– Kiek žinau, jau metus deramasi dėl dar vieno spektaklio su manimi – jį kurs režisierius Artūras Žukauskas. Kalbama apie šiuolaikinę prancūzų pjesę. Artūras seniai norėjo, kad aš dalyvaučiau, bet kviestiniai aktoriai teatrams per brangiai kainuoja. Taip pasitaiko, kad režisieriai, kalbėdami apie vieno ar kito spektaklio kūrimą, vis pamini mano pavardę. Matyt, E.Stancikas paskaičiavo, kad teatrui pigiau kainuos, jei būsiu etatinė (juokiasi).

– Grįžkime prie Antigonės – po premjeros sulaukėte sveikinimų, gėlių?

– Gėlių gavau, mano akimis, premjeriniai spektakliai gerai pavyko. Vieni – geriau, kiti – silpniau, bet viskas jau tvirtai suręsta. Ir atsiliepimų sulaukiau labai gražių – iš kolegų, artimųjų, draugų. Net pati nesitikėjau, kad taip bus. Net kolegos pasakė: gražus darbas. Kai kolegos taip sako, nekoketuoja.

Repetuojant šį spektaklį viskas dėliojosi tarsi savaime, režisierius labai anksti surado struktūrą. Paskui beliko ją užpildyti, kaip sako teatre, mėsa, ir pasistengti, kad ji būtų sultinga. Tai nereiškia perspausti, o tiesiog pakrutinti širdies raumenis. Buvo malonu stebėti, kaip režisierius dirba su aktoriais. J.Jurašas – labai kantrus režisierius, kiekvieną dieną tau duoda vis naujų pasiūlymų, patarimų tam vaidmeniui atlikti. Tik spėk pagauti. Man labai patinka, kad J.Jurašas leidžia aktoriui mąstyti. Į aktorių jis žiūri ne kaip į atlikėją – jis leidžia kurti, improvizuoti.

– Su J.Jurašu dirbote ir jo režisuotoje Johno Patricko Shanley „Dvejonėje“…

– Vaidinau ir jo „Orfėjuje ir Euridikėje“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Su J.Jurašu įveikėme ir Heinerio Muellerio „Filoktetą“ – tai buvo viena sunkesnių medžiagų, kaip sakoma, skirta trims Lietuvos intelektualams. Labai džiaugiuosi režisieriumi, kuris leidžia aktoriui būti ne tik atlikėju, bet ir kūrėju, leidžia jam mąstyti. Paskutiniai mano darbai teatro scenoje ir yra šio režisieriaus spektakliuose.

– Vadinasi, J.Jurašo darbo braižas jums jau nebuvo naujiena?

– O, visi spektakliai – labai skirtingi. „Orfėjas ir Euridikė“ – opera, „Dvejonė“ – visiškai kamerinis veikalas, o „Antigonė Sibire“ – ir didelis spektaklis (kalbant apie vaidinančių žmonių skaičių), ir, Aušros Marijos Sluckaitės sumanymu, trimatė erdvė. Gal kai kurie žiūrovai būtų norėję išvysti scenoje grynąją Jeano Anouilh‘o „Antigonę“. Tačiau dramaturgė ją paėmė iš pat šaknų, Antigonės meilės broliui tematiką išplėtė iki meilės artimajam, bendrai – pareigos. Tai labai universalios, amžinos temos. Gal kas sakys: ai, kiek čia galima ta pačia tema. Bet gerame kūrinyje jos tiesiog kirba, yra gyvos ir pasiekia žmones.

– Kiek Antigonės vaidmuo artimas jums: esate tas žmogus, kuris išdrįstų pasakyti sistemai „ne“, prieštarauti?

– Man atrodo, daug žmonių tai turi: gimsta žmogus ir pradeda prieštarauti. Tik daug kas priklauso nuo to, kokioje situacijoje jis atsiduria, kokiame laike ir erdvės taške gimsta. Kiekvienas gyvas žmogus turi turėti savyje maišto sistemai apraiškų. Kita vertus, sistemai per daug nepasipriešinsi. Ji tave sunaikins. Nes sistema, valdžia stipresnė už vieną žmogų.

– Ar tiesa, kad vaidmenys, kai aktoriui tenka mirti scenoje, iš jo pareikalauja daugiau jėgų?

– Niekada apie tai nepagalvojau. Vaidinti mirties momentą – tai profesiniai dalykai. Dar studijų metais kiekvienas aktorius turi to išmokti. Aktorius neturi įsileisti personažų į savo gyvenimą. Tie, kurie per daug priartėja, susitapatina su savo herojais, kaip žmonės žūsta.

– Iki J.Jurašo, daugiausiai vaidinote O.Koršunovo spektakliuose ?

– Taip jau išėjo. Esame baigę tą patį kursą konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija – aut. past.), vadovaujamą J.Vaitkaus. Tačiau naujausiuose jo spektakliuose aš nebevaidinu. Anksčiau dar vaidinau ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje. Dabar jau nebe.

– Iš teatro buvote atleista po konflikto su teatro vadovu Adolfu Večerskiu?

– Nebenoriu grįžti prie šios istorijos, galiu pasakyti tik tiek: jei nori susidoroti su žmogumi, susidorosi.

– Režisieriai jus apibūdina kaip molį, iš kurio galima nulipdyti viską. Ko reikia, kad virstum tokiu moliu?

– Net nežinau, ko reikia. Pasiruošimas kiekvienam vaidmeniui – lėtas, kuo toliau, tuo jis brandesnis, įdomesnis. Pats sau tampi reiklesnis. Natūraliai, bėgant metams, ir vaidmenys tarsi auga – mat aktoriaus mąstymas keičiasi. Kaip Japonijoje – vieną ir tą patį spektaklį vis rodo ir rodo. Atrodo, ką ten taisyti, ko ten dar ieškoti? O jie ieško tobulumo – net žingsneliuose.

– Vadinasi, jaunas aktorius – dar nesubrendęs?

– Jaunystė – gražu, bet, žiūrint iš profesinės pusės, kiekvienas vyresnio amžiaus aktorius turi visai kitokį užtaisą. Tai ateina su gyvenimu, patirtimi.

– Kai vaidinate Kaune, dar laukia gera valanda kelio į namus Vilniuje?

– Dabar jau prasideda ir toks ritualas, nes, kai buvo statomas spektaklis, man teatras sudarė sąlygas gyventi Kaune. Intensyviai repetuojant dar kiekvienąkart važinėti – reikėtų būti antžmogiu.

– Esate viena iš viešosios įstaigos „Jaja“ įkūrėjų, sukūrėte ne vieną spektaklį.

– Po mano draugo Kęstučio Marčiulyno ir mano spektaklio „Jaja“ mes įkūrėme šią viešąją įstaigą. Tai buvo dar prieš Kęstučiui išvažiuojant į Korėją. Tuo metu aš svarsčiau: kam ta įstaiga? Bet jis tikino: palauk, dar prisireiks. Ir tada, kai su manimi susidorojo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, ėmiausi po truputį statyti spektklius su „Jaja“. Aišku, vienam žmogui įsukti visą mašiną, kad ji pradėtų funkcionuoti, buvo labai sudėtinga. Bet tuo metu, kai man buvo visiškai riesta su darbais, „Jaja“ mane ištraukė. Aš nežlugau, nors gal kas nors ir norėjo, kad aš būčiau visiškai ištrinta iš teatro pasaulio.

– Esate minėjusi, kad vienas svarbiausių vaidmenų jums – Jaja? Ar ir dabar šį vaidmenį dar priskirtumėte prie vienų svarbiausių?

– Taip, pakartočiau tą patį. Vienas režisierių yra pasakęs, kad šis vaidmuo yra mano credo. Išties medžiaga labai stipri, iki jos buvo einama labai giliai, ir su spektakliu nemažai nukeliauta – kur tik nuvažiuodavome, ten laimėdavome pirmas vietas: Maskvoje, Peterburge, Japonijoje. Tai istorija apie poetinę meilę. Edo laikotarpiu (XVII–XIX a. – aut. past.) iš tiesų gyveno su vaikais mėgęs bendrauti vienuolis Riokanas. Viena mergaitė sukėlė jame didesnių poetinių jausmų, ir jis pradėjo rašyti poeziją. Mergaitė nugyvena sunkų gyvenimą, vis krenta žemyn, bet ta kibirkštėlė, kad yra žmogus, į kurį ji gali kreiptis – ją palaiko.

– „Jajoje“ daug budistinių motyvų, po jos jūsų gyvenimo draugas K.Marčiulynas išvažiavo į budistų vienuolyną Korėjoje – dabar jis žinomas budistiniu vardu. Gal ir jūs po „Jajos“ tapote budistė?

– Ne. Beje, ši pjesė parašyta daugiau krikščioniška dvasia. Ir dramaturgas Seichis Jashiro Jają tapatino su Marija Magdaliete.

– Su Kęstučiu ir dabar bendraujate?

– Elektroniniu paštu susirašome kiekvieną dieną. Šioje visuomenėje vienam žmogui yra labai sunku. Tačiau tam, kad išsilaikytum, nepalūžtum, kartais ir vieno žodžio užtenka. Kęstutis domisi mano kūryba, stebi, kas vyksta. Jis labai džiaugiasi ir mano darbu su J.Jurašu ir viliasi, kad bendrų darbų bus ir daugiau. O kaip bus iš tiesų, taip bus.

– Taigi po truputį grįžtate į Kauną…

– Į Kauną grįžtu ne po truputį. Su Antigone grįžtu tarsi su sprogimu, bomba, įvykiu. Medžiaga – puiki, dramaturgės Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės darbas – puikus, su tokiu režisierium kaip J.Jurašas dirbti – puiku. Taip, vienas spektaklis gali pavykti geriau ar blogiau – čia jau kitas reikalas. Svarbu, kad grūdas pasėtas, ir jis sudygo.

– Iš Vilniaus į Kauną grįžtate po 20 metų. Kokie ryškiausi prisiminimai iš anų laikų Kauno?

– Kaune gyvenau iki 18 metų. Mano dienotvarkė būdavo labai įtempta. Iš namų Žemuosiuose Šančiuose Nemuno krantine bėgdavau į mokyklą – dabartinę Juozo Naujalio gimnaziją. Ten mokiausi baleto klasėje. Senamiestį ir Centrą gerai pažįstu, o kitur, kai manęs paklausia, kur tokia ar tokia gatvė, aš net nežinau. Nuo vaikystės mano dienotvarkės buvo sudėliotos nuo 8 ryto iki 8 vakaro. Iš mokyklos bėgdavome į "Spurginę" Laisvės alėjoje nusipirkti spurgų. "Laumėje" buvo populiaru gerti kavą. Tiesa, man ta kava atrodė karti, neskani, bet už tai kokie žmonės ten rinkdavosi! Dar vaikystėje mane sužavėjo Kauno dramos teatro spektaklis „Merė Popins“ su Rūta Staliliūnaite. Paskui buvo Pantomimos teatras. Su šviesios atminties Kęstučiu Adomaičiu (pantomimos aktorius, režisierius – aut. past.) sukūrėme puikių spektaklių.

– Prieš Pantomimos teatrą, Komijoje šokote baletą...

– Baigusi J.Naujalio mokyklą, gavau paskyrimą į Komijos muzikinį teatrą. Dvejus metus Syktyvkaro teatro šokau. Syktyvkaras yra viena gatvė: viešbutis, teatras, universalinė parduotuvė ir kažkiek gyvenamųjų namų. O aplink – taiga, visur reikia vaikščioti nesiskiriant su pasu.

– Taip paprasta buvo – baigi mokyklą Kaune ir gauni paskyrimą į Komiją?

– Taip išėjo: ten važiavo baletmeisteris Kondratjevas, mano dėstytoja baletmeisterė Laisvė Dautartaitė pasiūlė, o aš labai norėjau išvažiuoti. Į ten baleto šokėjai suvažiuoja iš geriausių Rusijos baleto mokyklų – Maskvos, Peterburgo, Permės. Tai buvo didžiulė patirtis. Man siūlė ir butą, ir mašiną, ir namą, kad pasilikčiau, bet aš ten pradėjau dusti, mane smaugė noras grįžti namo. Buvau mergaitė iš Pabaltijo, tuntai kavalierių rikiuodavosi už durų. Išsigandau: sukursiu šeimą, liksiu, o kraštas tai visai svetimas. Parvažiavau į Lietuvą. Ten įgyta baleto patirtis praverčia ir dabar. Judesys scenoje labai svarbus: LMTA dabar – ne tik choreografija: ir joga dėstoma, aš pati dėstau pantomimą. Juk viskas sueina į vieną visumą: judesys, balsas, mimika, ir kai viskas sutampa, suskamba aktoriaus ir vaidmens grožis.