Atgalinis bilietas – privalomas

Amerikietiška tarme beriantis žodžius bičiulis Jet (tokį kelių vardų trumpinį jam sugalvojo tėvai) tikino, kad pasirūpins viskuo, tereikia tik atvažiuoti. Jis gyvena už pusšimčio kilometrų nuo Klarko ir maždaug už 100 km nuo šalies sostinės Manilos.

Iš Singapūro iki Klarko – maždaug keturios valandos skrydžio. Tačiau kelionė galėjo nutrūkti nė neprasidėjusi, nes tik registruojant bagažą paaiškėjo, kad išskristi į Filipinus pavyks tik turint atgalinius bilietus.

Paskutinę sekundę pasisekė juos užsisakyti geriausiu pasaulyje laikomo Singapūro oro uosto informacijos biure.

Keista ir tai, jog taip labai saugodami savo šalį nuo nepageidaujamų asmenų, filipiniečiai išvykstant pareikalavo sumokėti maždaug po 15 eurų.

Tai taip pat gali tapti nemažu stresu, nes kortele šio mokesčio sumokėti negalima, o apdulkėjęs bankomatas oro uosto salės kampe vertė baimintis, ar įkišta kortelė nedings jo gerklėje. Aparatas, pasirodo, veikė ir formalumą pavyko sutvarkyti be didesnės gaišaties.

Gąsdino siaubingi padarai

Pirmieji klausimai vos pasiekus Jet šeimos namus, aptvertus aukšta tvora ir nuo pasaulio saugomus metaliniais vartais, buvo apie saugumą.

Pasirodo, nuo vagių nuosavybę geriausiai apsaugo du milžiniški dobermanai, pavadinti paprastai: Raudona ir Mėlynas. Būtent dėl jų į sodybą neužklysta katės, o ir žiurkės vengia šio kiemo, nes augintiniai griebia bet kokį gyvą padarą, kurio šeimininkas nepavadina draugu.

Mūsų bičiulis labai mėgsta šios veislės šunis, prie vieno buvo be galo prisirišęs ir nepaprastai liūdėjo, kai jis baigė savo amžių, todėl nusprendė, kad kitus dresuos, maitins, kalbins, bet jau nebemylės taip, kaip savo ištikimojo draugo, kurio palikuonys dabar gyvena jo namuose.

"Vardas išduoda šeimininko prisirišimą ir emocijas savo augintiniui. Todėl kalei užsegiau raudoną antkaklį ir pavadinau ją tiesiog Raudona, tas pats ir su jos vaiku – pora metų jaunesniu patinu – paaiškino Jet. – Tų didelių vorų namuose ir driežų nebijokite, jie žmonėms nieko nedaro, nes maitinasi moskitais. Kartais kieme galima pamatyti kobrų, bet dabar vargu ar taip atsitiks. Jos paprastai laikosi arčiau šiukšlynų, kur veisiasi žiurkės. Didžiausias filipiniečių siaubas yra taifūnai, cunamiai ir išsiveržę ugnikalniai, manau, jums neteks pamatyti nė vienos šių stichijų."

Tokie žodžiai gal ir turėjo nuraminti, bet buvo nejauku. Ką žinai, o gal tie vorai kanda, gal kobra įšliauš į namą, kurio durys ištisą parą praviros, gal piktieji šunys ryte bus pamiršę, kad išvakarėse šeimininkas jiems liepė su mumis draugauti.

Tačiau Raudona ir Mėlynas pasirodė besą patys meiliausi ir paklusniausi šunys, kokius yra tekę matyti, o baimintis visų kitų gyvių tiesiog neliko jėgų dėl karščio ir įspūdžių gausos.

Manila niekada nemiega

Kai planavome viešnagę, vieną dieną paskyrėme apsilankymui ypatingoje Filipinų vietoje – Taalio ugnikalnyje.

Nors kelias iki jo nėra labai tolimas, keltis teko naktį, nes didžiąją kelionės laiko dalį reikėjo paaukoti važiavimui per Manilą. Milžiniškas miestas nemiega nei dieną, nei naktį, tačiau paryčiais transporto srautas juo juda greičiau.

Siekiant bent kiek apriboti automobilių skaičių sostinėje įvesta tam tikra tvarka. Automobilio valstybinis numeris iškart nurodo, kuriomis savaitės dienomis ši mašina gali įvažiuoti į sostinę.

Išsiruošę į kelionę naktį, Manilą įveikėme kiek daugiau nei per porą valandų.

Grįžtant teko patirti, kas yra tikrosios transporto kamšatys. Automobiliai vos judėjo, kiekvienas stengėsi įnerti į tą eilę, kuri, rodėsi, juda bent kiek greičiau. Vairavimas mūsų bičiulį taip išsekino, kad grįžęs jis griuvo į lovą su visais rūbais ir išmiegojo taip iki ryto.

Stiprioji pusė – moterys

Batangaso provincija yra Jet mamos gimtinė. Žmonės čia gyvena labiau pasiturimai nei ryžius auginančių žemdirbių regione, be to, vis dar jaučiamas matriarchatas – moterys čia tvirtos ir valdingos.

Tuo netrukome įsitikinti susipažinę su mūsų draugo mama. 73-ejų moteris vis dar moko pradinių klasių mokinius. Be to, ji aistringai lošia kortomis iš pinigų, turi savo ūkį, kuriame augina vaisus bei bandą ožkų. Užaugintus gyvulius ji parduoda ir gauna papildomų pajamų.

Jet tėvai susipažino, kai jo tėtis – geologas, besispecializuojantis vulkanologijos srityje – atvyko tyrinėti Taalio ugnikalnio.

"Mūsų šeimoje mama buvo alfa, o tėtis visada jai paklusdavo. Pamenu, kai buvau studentas, mama atvažiuodavo manęs parsivežti iš Manilos. Aš snausdavau ant galinės sėdynės, o ji nardydavo transporto kamšatyse. Po sėdyne ji turėdavo galingą kovinį ginklą. Jis padėdavo greitai išspręsti keliuose kilusius ginčus. Mama kilusi iš garbingos giminės – jos senelis buvo miestelio meras. Antrojo pasaulinio karo metais jis išgelbėjo nuo japonų du amerikiečius lakūnus, nuplukdė juos į šeimai iki šiol priklausančią salą, kur japonai jų neaptiko. Po daugelio metų išgelbėtieji atvyko padėkoti proseneliui", – pasakojo Jet.

Kai pasiekėme miestelį, mūsų jau laukė bičiulio mama, ji pamojavo per savo automobilio langą, turėjome važiuoti paskui ją.

Kai išlipome ir pagaliau pasisveikinome, užteko poros akimirkų suprasti, kad sūnus nemelavo kalbėdamas apie mamos būdą. Krantinėje, kur mūsų jau laukė laivelis, su šia moterimi visi pagarbiai sveikinosi.

Mokytoja mostelėjo į neaprėpiamo dydžio Taalio ežerą ir paaiškino: tai milžiniško ugnikalnio krateris. Jo gylis siekia 180 m.

Trys viename ugnikalniai

Grakštus laivelis nuplukdė mus į Ugnikalnio salą šiame krateryje susiformavusiame ežere. Nors mūsų bičiulis buvo paaiškinęs, ką pamatysime, tačiau patirtas įspūdis pranoko visus lūkesčius.

Sunku įsivaizduoti milžiniško ugnikalnio, kurio krateryje susidarė ežeras, viduryje išsiveržusį dar vieną ugnikalnį, o jo viduryje susiformavus dar vieną ežerą, o šio viduryje išsiveržusį ir salą suformavusį dar vieną ugnikalnį. Žodžiu, visa tai – kaip pasaka be galo.

Beje, 23 kv. km ploto Ugnikalnio saloje yra 47 krateriai, o pats Taalio vulkanas ypatingas dar ir tuo, kad tai vienas aktyviausių ugnikalnių pasaulyje, jį nuolat stebi Filipinų vulkanologijos instituto darbuotojai.

Kelias iki ežero ežere nėra labai tolimas, mūsų draugas tikino, kad pėdinti teks tik pusketvirto kilometro nesmarkiai statėjančia įkalne.

Buvome dėkingi Jet mamai, kad ji paragino mus atsikelti naktį, tad į kalną pradėjome lipti apie 10 val. ryto, kai, vietos žmonių teigimu, saulė dar nebuvo labai kaitri.

Kalvarijos pakeliui į kraterį

Vulkano dulkės po kojomis ir iki 35 laipsnių įšilęs oras buvo nemenkas išbandymas.

Tądien ne kartą mintyse dėkojome Dievui, mat uolūs, kartais net fanatiškai tikintys katalikai filipiniečiai pakeliui į ugnikalnį įrengė Kristaus kančias atkartojantį Kryžiaus kelią, dar vadinamą Kalvarijomis. Vietos gyventojų procesijos šias jas lanko per Velykas.

Prie kai kurių stočių pastatytos pavėsinės keliauninkams atsigauti, keliose vietose moterys parduoda gaiviuosius gėrimus.

Kai iki ugnikalnio viršūnės liko vos keli metrai, turėjome progos įsitikinti, kad jokie gėrimai neprilygsta šaltam kokosų pienui. Pagyvenusios moterėlės čia pat darbuojasi milžiniškais peiliais – paruošia naudojimui kokosą, įsmeigia į jį šiaudelį ir už juokingai mažą kainą siūlo turistams.

Salos gyventojai uždarbiauja vežiodami tingiuosius turistus iki ugnikalnio kraterio. Žmonės čia augina žemaūgius arkliukus, labai primenančius mūsų žemaitukus.

Jais atvykėliai vežami į kalną. Jeigu turistas storas, palydovas eina iš paskos pėsčias, įsikibęs arkliuko uodegos. Taip ir nesupratome, ar palydovas taip tramdo arkliuką, ar pats lengviau kopia į kalną.

Jeigu turistas plonas, palydovas joja drauge ir išplėtęs rankas saugo savo globotinį svetimšalį, kad jis nenudribtų nuo arkliuko. Žinodami, kad daugelis nemėgsta svetimų žmonių prisilietimo, palydovai tiesiog laiko išplėstas rankas, sudarydami savotišką lanką aplink savo klientą.

Didžiąją turistų dalį čia sudaro Pietų Korėjos bei Kinijos žmonės. Jie slepia kūnus nuo saulės, o ant veidų rišasi kaukes, mat bijo prisikvėpuoti lakių sustingusios lavos dulkių.

Žuvys liudija apie pokyčius

Ežeras ežere yra sunkiai apsakomo žalumo spalvos. Teigiama, kad šis vandens telkinys plyti keturiais metrais aukščiau už išorinio ežero lygį, jį maitina tik lietus.

Mažasis, trečiasis krateris smaragdinės spalvos ežere yra 2 km skersmens.

Šios vietos tyrinėtojas dr. Thomas Hargrove'as yra aprašęs, kad aplink Taalio ežerą įsikūrę miesteliai bene keturis kartus keitė savo buvimo vietą, mat tai lėmė nuolat besiveržiantys ugnikalniai ir besikeičiantis krantas.

Jūros gyvūnų tyrimai rodo, kad priešistoriniais laikais didžiojo ežero dar nebuvo, čia būta jūros įlankos, joje tyvuliavo sūrus vanduo.

Yra žinoma, kad nuo 1572 m. iki mūsų dienų čia įvyko 41 išsiveržimas, o 1754 m. prabudęs ugnikalnis spjaudė lavą beveik pusmetį. Tada Maniloje buvo stojusi ilgai trukusi tamsa, net 10 val. ryto žmonės į lauką eidavo su žibintais.

Manoma, kad būtent šis išsiveržimas atitvėrė įlanką nuo jūros ir suformavo ežerą, kurio vanduo palaipsniui pasidarė gėlas. Būtent todėl šiame ežere gyvena vienintelė jūros gyvačių rūšis, be to, sūriavandenės žuvys prisitaikė gyventi gėlame vandenyje, nors tebeturi savo jūrinių giminaičių bruožų.

Mokslininkai patvirtino, kad didžiajame Taalio ežere yra gyvenę rykliai. Vietos gyventojai turi daugybę pasakų ir legendų apie šiuos ugnikalnius.

Beje, ir dabar smaragdiniame ežere galima pamatyti sūkurį primenantį kraterį ir iš jo besiveržiančius dūmus. Jie verčia nepamiršti, kad vulkanas tebėra gyvas.

Ypatingos Velykų apeigos

Pasakodamas apie savo tautiečių religinį fanatizmą Jet prisiminė savo paties nuostabą, kai Velykų rytą pamatė gatve einančią tikinčiųjų procesiją.

"Keli pusnuogiai vyrai plakė save bizūnais, jų nugaros sruvo krauju. Matėsi, kad jie kenčia begalinį skausmą. Žinau, kad kartais vyrai perveria savo krūtinę metaliniais strypais ar net nusikryžiuoja miestelio aikštėje. Taip jie prašo atleidimo už savo nuodėmes ir bando atkartoti Kristaus kančią. Būtų viskas suprantama, jeigu po tokio savęs žalojimo jie nebenusidėtų, bet, mano žiniomis, jie ir toliau daro nuodėmes, o po metų lygiai taip pat skausmingai atgailauja", – stebėjosi vaikystę JAV ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose praleidęs jaunas vyras.

Beje, mūsų bičiulio tėvas yra vardu Jesus. Jam tokį vardą tėvai parinko todėl, kad mama jį pagimdė ne ligoninėje. Sąrėmiai moterį užklupo kažkur miške, todėl naujagimį ji laikė tarsi Dievo duotu vaiku.