Holokausto tema iš pasaulinio kino nedingsta jau seniai. Ir tai suprantama: vieną skaudžiausių XX a. tragedijų reikia prisiminti, kad nieko panašaus niekada nepasikartotų.

Idealaus filmo beieškant

Kartais net atrodo, kad ši tema taip skersai ir išilgai išnagrinėta, kad kažką naujo sugalvoti jau sunku. O kai bandoma tai padaryti, susilaukiama audringų protestų. Panaši reakcija ilgai lydėjo filmą "Gyvenimas yra gražus" (1997 m.). Kai šis filmas pasirodė ekranuose, vieni piktinosi, kad režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Roberto Benigni išdrįso apie žydų tautos tragediją kalbėti ekscentriškos komedijos kalba (kažkas net sugalvojo naujadarą "komiksas apie holokaustą"), kiti, atvirkščiai, su ašaromis akyse žiūrėjo šią jaudinančią istoriją ir vadino R.Benigni paties Charlie Chaplino vertu tragikomedijos genijumi.

Tikru šedevru pelnytai laikomas Steveno Spielbergo "Šindlerio sąrašas" (1993 m.) suformavo idealaus filmo kanoną ir plačiai paskelbė: "Kas išgelbėjo vieną gyvybę, tas išgelbėjo visą pasaulį." Ši charakteristika tinka ir pačiam Oskarui Šindleriui, išgelbėjusiam kelių šimtų Krokuvos žydų gyvybes, ir nacių karininkui Vilmui Hosenfeldui, pasigailėjusiam genialaus muzikanto Vladislavo Špilmano (Romano Polanskio filme "Pianistas"), ir pasaulio teisuoliu pripažintam japonų diplomatui Chiune Sugiharai, Kaune pasmerktiems žydams išdavinėjusiam išsigelbėjimo vizas.

Ginčus provokuojanti tema

Deja, yra ir kita holokausto pusė, kuri nėra tokia didvyriška, todėl apie ją ir dabar stengiamasi nutylėti. O kai šito padaryti nepavyksta, kyla negatyvaus pasipriešinimo ir neigimo banga. Pirmą kartą pakliuvęs į Vkarų Berlyną, savo akimis mačiau ant vieno pastato sienos didelėmis raidėmis užrašytą grafitį: "Aušvicas – tai žydų sugalvotas mitas." Akivaizdu, kad tai ne kokio vienišo radikalo ar išprotėjusio fanatiko sugalvotas šūkis – juo dabar apsiginkluoja istorinės atminties neturintys revanšistai, kurie buriasi į grėsmę keliančias gaujas ir net partijas.

Ypač jautriai reaguojama į vadinamąjį žydšaudžių faktą. Kad tai ne mitas, žinome ir mes. Ir nauja Rūtos Vanagaitės knyga, taip supriešinusi mūsų visuomenę, yra puiki šios problemos iliustracija. Kiek anksčiau šią temą romane "Tamsa ir partneriai" pajudinęs rašytojas Sigitas Parulskis labai taikliai išsakė, kodėl kai kurių istorijos faktų pri(si)minimas lietuviams toks skaudus: "Visi argumentai, kad lietuviai žydų nešaudė arba mažai šaudė, kad pelnytai šaudė, nes žydai nusipelnė (žydai vežė mus, žydai saugumiečiai, žydai išdavikai), tėra mūsų kaltės jausmo dangstymas, mėginimas kaip nors pasiteisinti."

Prieš dvejus metus Rytų Europos kino festivalyje Lenkijoje iš arti stebėjau karštus konfliktus, kurie įsiplieskė po lenkų režisieriaus Władysławo Pasikowskio filmo "Derlius". Kai kuriose Lenkijos vaivadijose net buvo uždrausta šį filmą rodyti, nes jame pasakojama apie tai, kaip nedideliame Lenkijos kaimelyje vietinius žydus per karą išžudė patys lenkai, kad užvaldytų svetimą turtą ir žemę. Filme stipriai sutirštintos spalvos, nors scenarijus parašytas remiantis tikrais įvykiais. Bet tai visai nesutrukdė režisierių viešai apkaltinti apšmeižus lenkų tautą.

Išlikti žmogumi pragare

Dar kitu rakursu į žydšaudžių temą žvelgiama ką tik "Oskaru" už geriausią filmą ne anglų kalba apdovanoto vengrų režisieriaus Laszlo Nemeso dramoje "Sauliaus sūnus", pernai Kanų kino festivalyje laimėjusioje Didįjį prizą.

Tai kontroversiškas filmas apie Aušvico koncentracijos stovyklos specialiojoje komandoje dirbantį vengrų žydą, kasdien į mirtį lydintį savo tėvynainius. Kad tokios "zonderkomandos" nacių koncentracijos stovyklose egzistavo, žinoma seniai. Į vieną tokį būrį pakliuvęs Solas Auslenderis drauge su panašaus likimo tėvynainiais kasdien atlieka patį bjauriausią darbą – paruošia lavonus kremuoti. Kartą tarp išmėtytų kruvinų kūnų Solas aptinka jaunuolį, kurį kažkodėl (?) palaiko savo sūnumi, nors jam nuolat sakoma, kad vaikų jis neturįs. Nuo šiol Solą užvaldo vienintelė mintis – jis privalo surasti rabiną, kuris padės tinkamai šį "Sauliaus sūnų" palaidoti.

"Sauliaus sūnus" ("Saul fia") ****

Karinė drama. Vengrija, 2015 m. Rež. L.Nemesas. Vaidina Géza Röhrigas, Levente Molnáras, Ursas Rechnas, Sándoras Zsótéris, Jerzy Walczakas.

veiksmas 2

humoras 0

įtampa 3

erotika 1

siaubas 3