Mėgavosi ir neskubėjo

"Atsiribojau nuo darbų, aplinkos, labiau pažinau ir įsiklausiau į save. Ir neskubėjau, elgiausi ekspromtu, – aiškino 32 metų vyras, kuris turistų pamėgtoje Pietryčių Azijos šalyje važiavo lengvaisiais automobiliais, autobusais, motoroleriais, plaukė laivu, skrido lėktuvu. – Laiko liūdėti nebuvo. Mėgavausi, neskubėjau, stebėjau aplinką, gamtą, žmones. Pavyzdžiui, atsisėdęs ant suoliuko ir gerdamas natūralias mangų sultis."

Specialiai iš anksto maršruto nesusiplanavęs kirpėjas tik pirmas dvi naktis buvo užsisakęs nakvynę sostinėje Hanojuje. Su kuprine ant pečių Vietname keliavęs Andrius ilsėjosi moteliuose ir nakvynės namuose.

"Dabar Vietname brangiau. Už nakvynę mokėdavau nuo 5 iki 18 JAV dolerių. Pats sprendžiau, kiek būti viename mieste, kur keliausiu kitą dieną, o vietinėse agentūrose pirkti bilietus ne brangiau nei internete, – A.Valaitis įsitikinęs, kad ir kita jo kelionė bus iš anksto nesudėliota į griežtus rėmus. – Todėl geriausia keliauti vienam arba su bendraminčiu."

Dėl sporto uždaromas eismas

Gyvenimas Vietnamo sostinėje verda nuo ankstyvo ryto: savaitgaliais nuo 6 val. vietnamiečiai masiškai sportuoja.

Populiarioje miesto vietoje prie ežero policija nuo 6 iki 8 val. uždaro eismą, o jaunimas, tėvai ir seneliukai užsiima taiči, aerobika, šoka, suka dubenį pagal Lotynų Amerikos ritmus, kojomis spardo badmintono "musytes".

"Žmonės atsipalaidavę, – gyrė vietnamiečius Andrius, kuris taip pat paniro į miesto gyvenimą, vaikščiojo, kur akys matė, užklydo į mokyklą, kurios kieme dundėjo būgnas, o mokiniai ryšėjo pionieriškus kaklaraiščius. – Vietnamiečiai itin draugiški, paslaugūs ir nuoširdžiai šypsosi. Jie malonesni ir šiltesni už kinus."

Tiesa, vietnamiečiai stengiasi uždirbti pinigų įvairiais būdais. Daug sukčiautojų anksčiau Kinijoje matęs A.Valaitis ir Vietname sutiko tokių.

"Staiga prišoka žmogus, suklumpa, iš savo reikmenų dėžutės pila klijų ant vidinės vieno bato pusės, kur neva įplyšę, pradeda blizginti", – supratęs, kad sukčiaujama, lietuvis padėkojo ir paprašė liautis. Už "darbą" vietnamietis paprašė 20 eurų. Išgirdęs juoką sutriko ir nedrįso paimti nė euro.

Patyrė avariją

Liūdniau galėjo A.Valaičiui baigtis pasivažinėjimas vietinių ir turistų pamėgtu motoroleriu. Nusprendęs pasigrožėti tekančia saule, ryžių terasomis ir fantastiškais gamtos vaizdais, lietuvis paryčiui išsinuomojo motorolerį.

Kildamas į rūko glamonėjamą kalną ir išvydęs kelią staiga pastojusias karves, stabdė, o motoroleris šliuožtelėjo ant upelio išplauto žvyro.

"Kraujo buvo. Laimė – tik nusibrozdinau šoną, nestipriai susižeidžiau koją", – pasakojo A.Valaitis. Vietnamiečiai užjaučiamai lingavo galvomis, padėjo nuplauti sužeistas vietas, o pykdamas ant savęs kirpėjas dezinfekavo žaizdą, uždėjo tvarstį ir jau atsargiau tęsė kelionę.

Už nubrozdintą motorolerį ir nudaužtą veidrodėlį nuomos punkte kaunietis sumokėjo 4 eurus.

Važinėdamas motoroleriu Andrius kalnuose aplankė daug vietos genčių – nemažą įspūdį paliko vieni vargingiausiai gyvenančių tamsaus gymio juodieji hmongai.

Kai kuriose kalnų gentyse neretai pamatysi ne tik moterį su vaikais ant pečių, bet ir kokių penkerių metų mergaitę, nešiną mažesniu broliuku ar sesute.

Didelį įspūdį kirpėjui paliko ir kalnuose, Lao Čai provincijoje, įsikūręs Sapa miestelis ir jo apylinkės.

Keli šimtai kilometrų nuo sostinės stūksančiame Sapa ne visuose namuose yra elektra, vandentiekis, kiti vakarietiško komforto atributai. Užtat jie išsaugojo savo kultūrą, tradicijas, kalbą.

"Žmonės laimingi, vaikai džiūgauja, šypsosi, nors jų žaidimai – ne išmanieji telefonai, kompiuteriai, o akmenukai, pagaliukai, motorolerio padanga ar pliuškenimasis balose", – skirtumus pastebėjo A.Valaitis.

Dešimt viename kambaryje

Andriui labai paliko ir miestas-citadelė Hujė. Ngjuenų karališkosios dinastijos valdymo metu tai buvo imperatoriškasis miestas, kurį juosė sienos su dviem vartais – įėjimo ir išėjimo bei kuris turėjo dar ir slaptąjį išėjimą.

Šarmingas ir Hojano miestas, kuriam būdinga prancūzų, japonų, kinų, vietnamiečių stilistika, įsikūręs Pietų Kinijos jūros pakrantėje. "Ten galima rasti namų, kuriuose gyvena jau devinta šeimos karta", – pasakojo kirpėjas.

Vietnamiečiai daug ir sunkiai dirba: kai kurie, iš provincijos atvykę ieškoti geresnio gyvenimo į sostinę, gyvena viename kambaryje po 6–10 žmonių, dirba nuo ankstyvo ryto iki vakaro. Visi stengiasi užsidirbti, kažką parduoti – suvenyrus, pinigines, vaisius.

Dar neseniai akis badžiusių po Vietnamo karo suluošintų žmonių Andrius beveik nematė.

Aplankęs garsiuosius požeminius Cu Chi tunelius, kuriuose karo metu slėpėsi savo šalį nuo JAV invazijos gynę vietnamiečiai, kasdienybėje neapykantos amerikiečiams Andrius nepajuto.

Apie 2 000 km Vietname oru, vandeniu, žeme nukeliavęs kaunietis sutiko daug užsienio turistų – daugiausia iš Rusijos, JAV, Japonijos.

Halongo įlankoje, plaukdamas laivu, A.Valaitis grožėjosi gamtos perliukais, Cat Ba saloje – specifinį kvapą skleidžiančiais žalumynais, jūros kriauklėmis.

Mėgavosi laisve

"Maistas – pasakiškas, masažas – taip pat, – dar kitus Vietnamo pranašumus gyrė beveik kasdien pėdų, nugaros ar galvos masažą užsisakydavęs keliautojas. – Už masažą mokėjau nuo 5 iki 15 eurų, tačiau visur jį atliko kokybiškai."

Ir nors dabar Vietname daug brangiau nei prieš 5–7 metus, tačiau gatvėje, kur valgo vietiniai, galima skaniai papietauti už 2 eurus.

"Ryžių makaronai su daržovėmis ir jautiena ar vištiena – labai skanūs, – gyrė kirpėjas. – Ir ypač rytais, kai maistas itin šviežias."

Skaniai ir pigiai galima pavalgyti ir vietos turguje esančiuose lauko restoranėliuose.

Tiesa, vienoje vietoje kaunietį šokiravo parduodama šuniena. "Nejauku buvo matyti čia pat narve tupintį ir inkščiantį šunelį", – prisipažino A.Valaitis.

Ar per tris savaites jis nepavargo būti su savimi? Ne, nieko panašaus. "Apžiūriu miestą, vakare nusprendžiu važiuoti kitur, agentūroje sako: už pusvalandžio naktinis autobuso reisas – lekiu, – šypsojosi Andrius. – O kartais tiesiog mėgavausi ramybe, neskubėjimu, vaizdais ir knyga "Dievas visada keliauja incognito".

Kostiumų istorija

Ką jis parsivežė iš Vietnamo? Puikių emocijų, įsiminusių vaizdų, kvapų.

Tiesa, norėjo pasisiūti ir du kostiumus.

"Atėjau pasimatuoti – rankovės ir pečiai įdubę. Po pusantros valandos grįžau – pataisyta nekokybiškai", – vėliau Andrius sužinojo, kad užsakymus priima labai daug salonų, tačiau tame mieste siuva keli siuvėjai, kurie dėl beprotiško užsakymų kiekio kartais darbą atlieka nekokybiškai.

Kaunietis salone apsilankė kitą dieną – deja, vėl reikėjo taisyti: iš švarko kyšojo pamušalas, rankovės buvo per trumpos.

Ketvirtą kartą apsilankęs A.Valaitis šių kostiumų jau nenorėjo, juolab ir negalėjo ilgiau laukti.

Atsiprašę dėl nekokybiško darbo salono darbuotojai grąžino visus pinigus. "Ir pasiūlė padovanoti abu kostiumus, – nustebo Andrius. – Ir nors juos iš bėdos galėjau vilkėti, bet tik padėkojau, nes šios dovanos priimti negalėjau."