„Rytiečių rašytojams sunku įsitvirtinti vakarietiškoje kultūroje“, – kalbėjo Vytauto Didžiojo universitete viešėjęs pasaulyje garsus Alžyro kilmės prancūzų rašytojas Yasmina Khadra. „Visi iškart galvoja, kad rašau apie terorizmą“, – šypsojosi su literatūra savo ateitį susiejęs buvęs kariškis, šiuo metu vadinamas pagrindiniu šiuolaikinės literatūros Alžyro balsu.

Yasmina Khadra – Mohammedo Moulessehoulo slapyvardis, susikurtas iš dviejų žmonos vardų (yasmina khadra – arabų k. „žalias jazminas“). 2000 m. palikęs tarnybą Alžyro armijoje turėdamas majoro laipsnį, M.Moulessehoulas pradėjo rašyti prancūzų kalba.

Pseudonimas buvo reikalingas norint išvengti cenzūros karo metais. Y.Khadros knygos išleistos 41 šalyje, pelnė daugybė apdovanojimų, yra puikiai vertinamos tiek skaitytojų, tiek kritikų. Lietuvoje išleisti rašytojo romanai „Kabulo kregždės“, „Bagdado sirenos“, „Kerštas“, „Ką nakčiai skolinga diena“.

„Rašydamas knygas moters vardu, jis mėgino save pateikti kaip kitos lyties rašytoją: skaitytojams tik vėliau buvo atskleista, kad tai vyras", – sakė pokalbį vedęs islamo tyrinėtojas Egdūnas Račius.

Dar įdomiau esą tai, kad jis rašo apie okupaciją Irake ir Afganistane, kur vyko (o į pastarąją šalį – tebevyksta) mūsų šalies kariai. "Be to, apie šias valstybes neturime daug knygų lietuvių kalba, ši lentynėlė tikrai nėra užpildyta“, – pabrėžė E.Račius, pradėdamas pokalbį su svečiu, kuris pasidalijo samprotavimais apie savo epochą, kūrybą, Vakarų ir Rytų kultūrų skirtumus.

– Yra įvairių galvojimo, kalbėjimo, rašymo būdų: politinis, žurnalistinis, akademinis, meninis etc. Politinis galvojimas, kalbėjimas, rašymas yra apie galią, sprendimų priėmimą ir jis yra subjektyvus. Žurnalistinis – apie perteikimą ir nuomonės kūrimą ar pagelbėjimą ją susikurti ir jis turėtų būti objektyvus. Akademinis – paaiškina reiškinius, mėgina atskleisti priežastinius ryšius, ir jis privalo būti objektyvus. Koks savo prigimtimi turėtų būti meninis mąstymas, kalbėjimas, rašymas?

– Normalu, kad yra daug skirtumų tarp, tarkim, žurnalistinio ir meninio kalbėjimo. Apskritai pasaulinėje intelektualinėje erdvėje pastebiu nuopuolį, kritimą, nes žurnalistika mums į galvas prikemša įvairiausios informacijos. Deja, neretai ne tik informacijos, bet ir savo nuomonių. Aš kaip rašytojas jaučiu pareigą taip pat daryti įtaką, normalizuoti šias tendencijas.

Vakarų kultūra yra puiki, tačiau Rytų šalių problemos lieka jos periferijoje. Neretai yra įperšami savi įsitikinimai kaip tiesa. Ir to rezultatas – didžiuliai nesusikalbėjimai, nesupratimas, netolerancija. Jūs, man regis, esate truputi panašūs į amerikiečius, jie mano, kad jų pasaulis baigiasi su jų valstybės siena: daugelis negali net išvardyti visų valstybių, kurios yra sužymėtos žemėlapyje. Esu per televiziją ne kartą matęs, kai kalbant apie Paryžių buvo rodoma Ispanija.

Man išties pasisekė, manyje jungiasi 12 kultūrų, savyje nešiojuosi ir savąją, rytietišką, ir jūsų, vakarietišką. Pastebėjau, kad neretai maža tautelė yra labiau išsilavinusi. Mes, Rytų šalies gyventojai, žavimės Vakarų kultūra, skaitome jūsų rašytojus, žinome didžiuosius jūsų dailininkus, muzikantus, bet ką jūs žinote apie mus, rytiečius?

Ir vis dėlto tai mes esame didžiausi poetai žmonijos istorijoje. Joks pasaulio poetas negali prilygti arabų poetui. Aš turiu teisę taip sakyti, nes taip pat gerai skaitau prancūziškai, kaip ir arabiškai. Paprastai apie arabus kalba kaip apie smėlio dykumos su kupranugariais kultūrą, bet mes turime kiną, kuris sužibėjo visame pasaulyje, turime nuostabią dailę, muziką, literatūrą, tereikia, kad vakariečių pasaulis į mus atsigręžtų, matytų ne vien geografinį mūsų turtingumą, bet ir žmogišką, kultūrinį.

Žmogiškasis turtas – civilizacija, žmogus, kuris per šimtmečius evoliucionuoja, atranda kultūrinius turtus. Aš rašau, kad vieniems ir kitiems parodyčiau, kad didžiausias turtas – žmogus. Man pasisekė, esu skaitomas visame pasaulyje, ir pastebiu, kad žmonės mane tiesiog tobulai supranta. Mano galva, talentas – kai tu esi suprantamas. Yra dvi literatūros rūšys – paprasta ir nepaprasta, vieni rašo teisingai, kiti – didingai. Neužtenka vien įvardyti savo emocijas, tikrasis menas rašyti, kai patys žodžiai tampa emocionalūs. Kad, skaitant tekstą, jūs būtumėte jo nunešti, uždegtos, sukrėstos jūsų emocijos. Prancūzijoje turiu 4 mln. skaitytojų, tačiau aš tik rašau prancūziškai, bet ne kaip prancūzas.

Kai buvau mažas berniukas svajojau tapti arabų poetu, bet arabų poetai yra pernelyg stiprūs, taigi tapau romanų rašytoju, nes poetas buvau per silpnas.

– Literatūra dabar yra tapusi vartotojiškos visuomenės įkaite, tai malonumų industrija, romanai rašomi malonumui patirti, bet jūsų tekstai nėra apie malonumus.

– Na, ne visai, nes skaityti – visada malonu. Knyga – nuostabus dalykas. Šiandien tikrasis draugas – ne arklys, net ne šuo ir ne šautuvas, o knyga. Tai kelionė, ji mums atveria nuostabų pasaulį, padeda atrasti kitų tautų mąstymo būdus, kultūras, daug išmoko ir mums padeda atrasti mus pačius, nes knyga – kaip veidrodis: kokie esame, tokią knygą ir turime.

Vieniems žmonėms patinka vienokios knygos, kitiems – kitokios, todėl gerai, kad yra leidyklų industrija, kurios patenkina kiekvieno skonį. Aš dėkingas ir bestselerių leidėjams, ir man net atrodo, kad reikėtų duoti Nobelio premiją tai madam, kuri parašė „Harį Poterį“, nes šių laikų vaikai tiesiog prilipo prie šios knygos, net vidurnaktį žmonės veržiasi į knygynus.

– Jei knygos yra malonumas, tuomet ar knygos apie karą, žudymus gali sukelti malonumą?

– Taip. Pavyzdžiui, mano knyga „Kabulo kregždės“ yra apie karą, apie moters padėtį Afganistane ir ji yra siaubinga, o parduota daugiau nei milijonas egzempliorių. Kodėl? Tikrai ne dėl to, kad žmonėms patinka kančia, bet dėl kalbos, tam tikro būdo papasakoti apie tragišką įvykį. Kai pasakoju apie tragiškus dalykus, jų tragizmą noriu kompensuoti kalba, kalbėjimo būdu. Ir, tarkim, ši knyga padeda vakariečių moterims labiau išsiskleisti. Išgyventa kitų tragedija mus sužmogina, padaro tauresnius. Amsterdamo universitete viena iš skaitytojų man sakė, kad kai ji perskaitė „Kabulo kregždes“, ją apgaubė šviesa. Jai atsakiau, kad toji šviesa buvo ne šioje knygoje, bet jos pačios gyvenime.

– Ar jūsų knygos pretenduoja reprezentuoti realybę, ar tai vien vaizduotės, fantazijos žaismas, kurį galima prilyginti, tarkim, „Žvaigždžių karų“, „Hario Poterio“ fantazijoms? Ar jos atskleidžia realybę, ar kuria tai, kas iš tiesų neegzistuoja?

– Esu žmogus, susižavėjęs savo epocha. Noriu perprasti pasaulį, kuriuo keliauju: kas yra vakariečių pasaulis, Rytai, kas yra karų situacija? Nenoriu savęs kur nors uždaryti, man atrodo, kad visa Žemė yra mano tėvynė, visi žmonės mane domina, antraip – kokia prasmė būtų gyventi? Galima save uždaryti ir į auksinį narvelį, bet kas iš to? Manasis credo – tam, kad būtų galima gyventi visavertį gyvenimą, reikia mylėti vieną šventąjį iš kiekvienos religijos ir žinoti vieną liaudies dainą iš kiekvienos kultūros. Aš esu musulmonas, bet perskaičiau visą Bibliją, nueinu ir į sinagogą, kitus maldos namus, ir visur mokausi. Kiekvienas susitikimas mane praturtina ir tai, ko išmokstu, atsiskleidžia mano knygose.

Žinoma, tai, ką aš pasakoju, – fikcija, sukurti dalykai, tačiau jie labai artimi realybei. Pavyzdžiui, tai, kad papasakočiau, kas vyksta Palestinoje, aš ten nekeliavau – ėjau iki pat palestiniečių minčių, nusileidau į izraeliečių mąstymo būdą, mentalitetą tam, kad pamatyčiau pasaulį taip, kaip mato jie. Mano knyga „Kerštas“ – apie palestiniečių problematiką, bet neutraliai, ir kai ji hebrajų kalba pasirodė Izraelyje, žurnalistai man sakė: „Nemeluokite, kad nebuvote mūsų šalyje.“

Savo knygose stengiuosi papasakoti apie pasaulį, su kuriuo susiduriu kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, knygoje apie Afriką yra tokios informacijos, kurios nerasite niekur kitur, nes tai, apie ką rašau, atradau pats, kai gyvenau Afrikoje. Kai rašau, savyje kaupiu tris dalykus: susidomėjimą, būtinumą pačiam suprasti ir kalbą. Noriu rašyti kaip didieji rašytojai, tai visada buvo mano didžioji svajonė. Taigi mano knygose yra daug fantazijos, bet tai – ne „Hario Poterio“ stilius.

– Ar niekada nesigailėjote, kad daug metų buvote karininku?

– Civilis nė nebuvau. Nuo 9 metų esu kareivis. Ir mokykloje, ir studijuodamas universitete buvau kareivis. 36 savo gyvenimo metus praleidau kariuomenėje ir nesigaliu, juolab kad visko ten išmokau. Manau, kad rašytojas, nebuvęs armijoje, nėra tikras rašytojas, nes žmogiškasis faktorius ten auga ir vystosi kasdien: drąsa, bailumas, kvailystė, išmintis, žodžiu, viskas visiškai atsiskleidžia. Ir visi pasaulio kareiviai didžiuojasi manimi, kad ir kur būčiau, visų tautų kareiviai, įvairiausių laipsnių, kuriuos sutinku važinėjant po pasaulį (nebuvau sutikęs tik lietuvių kareivių), visi jie puola sveikinti ir dėkoti sakydami: „O, kad ir mes mokėtume taip rašyti.“ O Paryžiaus rašytojai nelabai mane mėgsta, negali pripažinti, kad karininkas gali taip rašyti, net geriau už juos, o dar baisiau, kad tas karininkas – alžyrietis, rašantis prancūziškai.

– Kaip renkatės temas ir kas yra jūsų šaltinis rengiantis rašyti ir jau rašant?

– Rašau tam, kad atsakyčiau į tuos klausimus, kurie man rūpi. Pavyzdžiui, man rūpi, kas šiuo metu vyksta Palestinoje ir tuomet imu rašyti. Rašyti – tai persikelti iš vienos pusės į kitą. Beje, rašau įvairių žanrų literatūrą, tačiau visada lydi problema – knygos vertimas. Tarkim, labai ilgai mano kūrinių nebuvo išversta į japonų kalbą: kiekvienais metais atvykdavo prašyti knygų originalų, bet vis dvejojo, ar japonų publika priims musulmoną, alžyrietį, ir dar rašantį prancūziškai, leidėjai nebuvo tikri dėl savo skaitytojų, ar jie pirks. Šiais laikais tai yra problema, nes leidėjai galvoja vien apie komercinį aspektą. Beje, daugelis žmonių galvoja, kad rašau vien apie terorizmą, bet tai jau ne mano kaltė, tačiau realija, su kuria kaskart susiduriu, todėl norisi, kad plėstųsi ir skaitytojų ratas, ir jų mąstymas.

Mano šaltinis yra įkvėpimas, esu kažkiek aktorius, interpretuoju savo paties sugalvotus personažus, esu labai smalsus ir spontaniškas, domiuosi kiekvienu žmogumi, gal todėl pasaulyje turiu labai daug draugų ir jie man leidžia jaustis viso pasaulio gyventoju.

– Lyginant akademinį mąstymo, kalbėjimo būdą su meniniu, akivaizdu, kad pastarasis turi kur kas daugiau skaitytoju, nors akademinių tekstų kūrėjai taip pat įdeda labai daug jėgų ir darbo.

– Taip, akademinio rašto darbai turi siauresnį žmonių ratą, nes į universitetą susirenka pirmiausiai siekiantieji žinių, todėl akademinius tekstus rašantys žmonės yra kiek suvaržyti, o ir mūsų beveik visų emocinis santykis su tais tekstais primena mokyklos laikus ir suvaržymus, juolab kad konfliktiškas santykis išlieka – reikia daug dirbti, skaityti, kad gautum diplomą, o kai rašai grožinę literatūrą, esi laisvas. Taip pat, kai ją ir skaitai: knygą gali pradėti, bet nebūtinai baigti – ta laisvė išlieka.

Pasirinkę literatūros pasaulį, mes renkamės knygą panašiai kaip kino filmą ar spektaklį ir patiriame malonumą, štai todėl turiu daug skaitytojų. Bet kiekviena knyga yra svarbi, nes ji kažkam naudinga.

Geriausi rašytojai toli gražu neturi daugiausiai skaitytojų. Yra detektyvai, istorijos apie vampyrus ir pan., kurie išleidžiami didžiausiais tiražais ir ne visada tai – talentingų rašytojų kūriniai, tai knygos, kurios leidžia pabėgti nuo savęs, trumpam užsimiršti. Taigi skaitytojų skaičius nėra knygos kokybės ženklas. Esu skaitęs knygų, tiesiog šedevrų, kurios niekuomet neturėjo daug skaitytojų. Net ir mano atveju: yra už mane geresnių rašytojų, tačiau jie turi mažesnę skaitančiųjų auditoriją, nes knyga – ir sėkmės dalykas. Man kažkiek pasisekė, nes rašiau temomis, kurios buvo aktualios, o paskui, jei išgarsėji, įgyji daugiau drąsos, kuri taip pat reikalinga ir čia pagrindinį vaidmenį vaidina skaitytojas – jis puiki nuoroda rašytojui, jis suteikia ir jėgų, ir drąsos eiti dar toliau.

O kadangi esu ne vakarietiškas rašytojas, turiu kiekvieną kartą tarsi iš naujo sudominti ir rašyti tik labai geras knygas, nes kitaip – manęs kaip rašytojo tiesiog nebus, o vakariečių rašytojui užtenka parašyti vieną gerą knygą ir tuo jis gali gyventi. Rašytojams iš Rytų yra sunkiau prasimušti vakarietiškame pasaulyje.

Na, pavyzdžiui, keliavau savo knygų leidimo reikalais į Norvegiją. Lėktuve iš neturėjimo ką veikti ėmiau vartyti norvegiškus laikraščius. Viename iš jų buvo straipsnis apie mane su didžiule mano nuotrauka. Šalia sėdintis norvegas taip pat skaitinėjo tą laikraštį, ėmęs vartyti, atvertė straipsnį su pusės puslapio didumo mano nuotrauka. Beje, kaip vėliau sužinojau, straipsnis buvo parašytas vieno garsiausių norvegų literatūros kritiko – taigi šalia sėdintis kaimynas metė žvilgsnį į tekstą ir tuoj pat užvertė. Tuomet aš jam ir sakau: „Ar negalėtumėt dar kartą atversti to puslapio?“ Jis atvertė. Aš klausiu: „Ar jūsų nedomina šis straipsnis?“ Kaimynas atsakė: „Ne“, ir iš jo reakcijos supratau, kad laikraštyje publikuotos nuotraukos su manim jis nesieja. Man tai buvo puiki pamoka, nes jeigu būčiau tą patį skaitytojų ratą turintis vietos rašytojas, būtų kita reakcija.

Labai daug žmonių mielai lieka savo teritorijos rėmuose, įsitikinę, kad jų aktoriai, rašytojai, muzikai ir t. t. yra patys geriausi, kitų šalių kūrėjais jie tiesiog nesidomi, nors pasaulis yra toks įdomus, tiek jame visko įdomaus. Gali taip atsitikti, kad draugą sutiksite už milijono kilometrų, o priešą – savo paties šeimoje. Galima gyventi savo individualų gyvenimą, ir galima – savo epochos. Aš pasirinkau epochos gyvenimą.