Rampų šviesoje žvilgantys šilkai, žybčiojantys kristalai, išradingi galvos apdangalai, begalė baltų šypsenų ir spinduliuojantis pasitikėjimas – taip prieš kelias dienas ant Austrijos parketo atrodė "Žuvėdros" šokėjai. Nelieka abejonių, kad pasaulio čempionais tapę "žuvėdriečiai" vertinimo komisiją pakerėjo ne tik savo meistriškai atliktais piruetais, bet ir nepriekaištingu įvaizdžiu. Šių kostiumų autorė dizainerė Aina Zinčiukaitė, legendinį kolektyvą puošianti jau dešimtmetį, neslepia – ji tikrai jaučiasi prisidėjusi prie dar vienos "Žuvėdros" pergalės. "Tai – komandinis darbas, todėl kiekvienas įneša savo triūso dalį. Be abejo, labai smagu, kai sulaukiama tokio įvertinimo", – apie šeštąjį kartą iškovotą auksą kalbėjo menininkė.

Čempionų kostiumai – ne nauji

– Ar efektingi šokėjų kostiumai prisideda prie lemiamo komisijos sprendimo?

– Neabejotinai. Vertinama visuma – ir šokis, ir parinkta muzika, ir sceninis įvaizdis. Ruošiantis varžyboms dirba visa profesionalų komanda, kuri privalo pataikyti tiesiai į dešimtuką. Tada rezultatas būna toks, kokį ir turėjome šįkart.

– Kostiumai, su kuriais "Žuvėdra" laimėjo Austrijoje, įspūdingi, bet lyg ir kažkur matyti...

– Jie buvo kurti specialiai Europos čempionatui, kuriame "Žuvėdrai" atiteko antroji vieta. Pasaulio čempionatui tik priderinome naujus galvos apdangalus.

– Klausausi, kaip entuziastingai kalbate apie kostiumus, ir kyla klausimas: kaip garsiojo kolektyvo šokėja tapo drabužių dizainere?

– Potraukį kurti – piešti, siūti, siuvinėti, komponuoti gėlių puokštes – jaučiau nuo vaikystės. Šokdama šį pomėgį suderinau su poreikiu. Šokėjams nuolat prireikia naujų kostiumų, todėl tekdavo ieškoti audinių, eiti pas siuvėjas ir aiškinti, kaip siūti. Šie rūbai – specifiniai, todėl ir jų modeliavimas bei kirpimas skiriasi nuo įprastų drabužių. Tuo metu Lietuvoje nebuvo specialistų, kurie kurtų šokėjams skirtus sceninius kostiumus. Galiausiai prisirinkau tiek žinių, kad nusprendžiau modeliavimo imtis pati. Pabandžiau ir man patiko. Pradžioje siuvau sau, vėliau pagalbos prireikė kolegėms šokėjoms. Taip mano veikla išsiplėtė, peraugo į rimtą užsiėmimą, verslą.

– Tačiau netrukus po debiuto dizaine jums teko apleisti šokius. Naujas pomėgis taip užbūrė?

– Dar dvejus metus derinau šokį ir siuvimą. Bet pradėjau jausti, kad toks ritmas per daug vargina. Tuo metu, kai nusprendžiau pasitraukti iš šokių aikštelės, gyvenau ir šokau Kaune. Tris dienas per savaitę turėjau grįžti į Klaipėdą, kad prižiūrėčiau darbus siuvimo studijoje, o tada vėl į Kauną, tiesiai ant parketo. Konkursai vykdavo savaitgaliais, dažnai tekdavo šokti pervargusiai. Taigi teko pasirinkti, ir šiandien galiu pasakyti, kad priėmiau teisingą sprendimą.

– Gal iš tikrųjų išgąsdino tai, kad šokėjos karjera – ne amžina?

– Ne visai. Šokti man patinka. Tačiau choreografo, kaip ir atlikėjo, "amžius" nėra ilgas. Ateina laikas palikti sceną ir pradėti mokyti šokti kitus, o man tai nelabai patinka. Pagal specialybę esu filologė – baigiau lietuvių kalbos ir literatūros bei švedų filologijos studijas Klaipėdos universitete. Kai atlikau praktiką mokykloje, darbas su vaikais man pasirodė nepriimtinas. Teko privačiai vesti ir šokių pamokas, tad galiu pasakyti vienareikšmiškai: nuo darbo su mokiniais visiškai "nekaifuoju". Kam vargti, jeigu jauti, kad neturi pedagogo gyslelės?

– Galėjote, kaip ir dalis "Žuvėdros" šokėjų, studijuoti choreografiją, o pasirinkote filologiją...

– Abu mano tėveliai – choreografai. Mama – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros vedėja, todėl nuo vaikystės dažnai girdėdavau: "Užaugsi, pas mamą studijuosi". Keista, tačiau viduje šiai minčiai priešinausi. Man baigus vidurinę, Klaipėdos universitete kaip tik buvo įkurta nauja specialybė, tad į ją ir stojau. Humanitariniai dalykai mane visada traukė.

– Ar tiesa, kad jums ir šokti iš pradžių visai nepatiko? Gal padaryti iš dukros šokėją labiau norėjo jūsų tėvai?

– Šokis buvo ir yra mano šeimos tradicija. "Žuvėdros" vadovę Skaistę Idzelevičienę prisimenu iš vaikystės, nes tėvai kartu su ja dirbo. Juokinga, kad neištardavau jos vardo ir vadindavau "teta Skraiste". O šokti pradėjau kone priverstinai, vos šešerių būdama. Tėvai pasakoja, kad pradžioje šokdavau "su ožiais" – to daryti visiškai nenorėjau. Jie buvo nusprendę, kad, jeigu dar pusmetį nerodysiu jokio entuziazmo, daugiau šokti nevers. Bet kažkaip viskas apsivertė. Šokau beveik du dešimtmečius…

Kolekcijoms trūksta laiko

– Nuo pat karjeros pradžios siuvate "Žuvėdros" šokėjams. O kaip tarp jūsų klientų atsirado muzikos garsenybės – pavyzdžiui, grupių "Yva", "Mango" merginos?

– Darbas su individualiais klientais prasidėjo po to, kai sukūriau savo pirmąsias kolekcijas. Taip, po truputį, ir pradėjo kreiptis ne tik šokėjai.

– Esate sukūrusi keturias kolekcijas, tačiau vėliau penketą metų jų nebekūrėte – tik šių metų Jūros šventėje pristatėte miniatiūrinę keturių modelių kolekciją. Gal kolekcijų kurti visai nebūtina?

– Kurti būtina. Tai – savęs realizavimas. Kuriant kostiumus klientams privalu atsižvelgti į užsakovo pageidavimus, žmogaus kūno sudėjimą, erdvę, kurioje bus dėvimas drabužis. O dirbant prie kolekcijos modelių tokių apribojimų nėra. Taip pat galima nepaisyti praktiškumo, laisvai eksperimentuoti ir maksimaliai priartėti prie susikurtos vizijos. Šiuo metu tokiam maloniam užsiėmimui, kaip kolekcijų kūrimas, vis nerandu pakankamai laiko...

– Tiesa, kad klientams esate išranki?

– Studijos prioritetas – sceninių kostiumų kūrimas. Dėl šios priežasties buičiai skirtų rūbų siuvame nedaug ir tik išskirtiniais atvejais. Be to, šiais klientais dažniausiai tampa tie patys šokėjai, dainininkai, teatro žmonės.

– Tačiau kurti kostiumus spektakliams vis dėlto randate laiko. Kaip prasidėjo bendradarbiavimas su Klaipėdos Pilies teatru?

– Tėtis kūrė choreografiją vienam iš šio teatro spektaklių. Tiesiog iš kalbos išėjo, jog dukra kuria kostiumus. Režisierius pakvietė pabandyti vienam spektakliui, ir štai jau šešeri metai darniai dirbame.

Drabužis – be primatavimo

– Siuvate ne tik dabartiniams "žuvėdriečiams", bet ir savo kartos šokėjams. Kaip tai įmanoma, juk daugelis jų negyvena Lietuvoje?

– Tiesa, nemažai buvusių kolegų išsibarstę po pasaulį – JAV, Ispanija, Italija... Choreografai – migruojanti bendruomenė. Pasitaiko, jog tarp pasirodymų, konkursų ir nuolatinių užsiėmimų nebelieka laiko kostiumų pasimatavimui. Tokiais atvejais tenka rūbą baigti taip nė karto ir neapvilkus kliento. Gelbėja tai, jog šokėjų sudėjimas dažnai yra standartinis, o laikysena – išskirtinai taisyklinga, todėl kostiumo matavimui pakanka manekeno. Be abejonės, ne mažiau svarbu ir tai, jog šiuos žmones puikiai pažįstu: žinau, kas jiems tinka ir patinka, kokia jų šokimo maniera.

– O sau spėjate ką nors įmantraus pasisiūti?

– Tai darau itin retai, tik ypatingomis progomis ir labai spontaniškai. Kartais mano idėjai įgyvendinti lieka vos viena diena – susigriebiu prieš pat kokį priėmimą ar vakarėlį. Ekstravagantiškai pasipuošiu vis rečiau. Kai dirbi tokį darbą, kartais pavargsti nuo ryškių spalvų ir netikėtų formų. Ir šiaip pastaruoju metu gyvenu gana ramiai. Anksčiau pramogaudavau dažniau. Kur kas labiau už vakarėlius noriu matyti, kaip auga dukra. Ji diktuoja kitokį gyvenimo ritmą.

– Ar dukrą palepinate vienetiniais mamos kurtais drabužiais?

– Kai sukuri rūbą, norisi, kad jis nebūtų vienam kartui. Kadangi vaikai taip greitai auga, savajai beveik nieko nesiuvu...

– Esate be galo užsiėmusi moteris, tačiau laiko kelionėms vis dėlto randate. Kaip?

– Pastaruoju metu keliauju ne itin dažnai, tačiau stengiuosi, kad kelionė būtų turininga. Seseriai gyvenant Londone, dažnai ten svečiuodavausi, nes norėjau pamatyti įdomesnius spektaklius, parodas. Nuo informacijos ir įspūdžių gausos po tokių kelionių grįžtu pavargusi, tačiau šis nuovargis kitoks. Dieną kitą ilgiau pamiegu ir jau žvali, o patirtos emocijos peno duoda labai ilgam.

Blizgesys: Pasaulio čempionais tapę "Žuvėdros" šokėjai įspūdingais kostiumais pasipuošė antrąkart – su jais pasirodę Europos pirmenybėse jie pelnė antrąją vietą.