Per Ispaniją – autostopu

V. Radčenko šypsosi, kad už įkvėpimą keliauti turėtų būti dėkinga tėvams. Jie mėgo keliones, šią meilę perdavė ir dukrai. Nemažai pašnekovė keliavo ir studijų metais, kai atsirado galimybė išvykti studijuoti pagal studentų mainų programą „Erasmus“. Taip Viktorija po pusę metų gyveno Italijoje ir Vengrijoje.

„Viena įdomiausių kelionių studijų metais buvo kelionė autostopu po Ispaniją ir Prancūziją. Tuo metu priklausiau organizacijai „Erasmus Student Network“, kurios nariai – vietiniai studentai –  rūpinasi į šalį atvykusiais užsienio studentais. Tais metais Vilniuje studijavo daug studentų iš Ispanijos, su kuriais susidraugavome. Tad nusprendžiau kelionės į Ispaniją metu juos visus aplankyti, – pasakoja Viktorija. – Su tuomečiu draugu nuskridome į Ispanijos pietuose esančią Malagą, o iš ten pakeleivingais automobiliais keliavome po visą šalį.“

Kadangi pėstiesiems vaikščioti automagistralėmis Ispanijoje griežtai draudžiama, keliautojai keliavo nuo vienos degalinės iki kitos. Atvykę į degalinę, paprašydavo vairuotojų juos pavežti, ir taip sėkmingai keliavo iš vieno miesto į kitą.

„Vieni vairuotojai mus pamaitindavo, mumis pasirūpindavo, klausinėdavo, ar turime kur pernakvoti, ar mums nieko netrūksta. Tačiau pasitaikė ir keistesnių vairuotojų. Vienas vaikinas mus priėmė į savo automobilį patikinęs, kad žino gerą vietą keliautojams autostopu ir mus ten išleis. Galiausiai jis mus paleido viduryje greitkelio. Nežinau, ar jis apsiriko, o gal toks ir buvo tikslas, – prisimena V. Radčenko. – Išlipę ant didžiulio viaduko, bandėme juo eiti su savo milžiniškomis kuprinėmis. Laimei, sustojo viena moteris, kuri greitai atlapojo duris ir paragino mus lipti vidun, nes pėstiesiems automagistrale vaikščioti negalima. Ji mus saugiai nuvežė iki artimiausios degalinės.“

Su draugu Jorge esame susitarę, kad šaltuoju sezonu gyvensime Lisabonoje, o pavasarius ir vasaras leisime Vilniuje. Tad šiuo metu turiu dvejus mylimus namus.

Autostopu keliautojai pasiekė Paryžių. Prancūzijoje teko pasivažinėti ir su vilkiko vairuotoja prancūze. Ji sutiko pavėžėti keliautojus, bet perspėjo, kad, išgirdusi apie vilkikų patikrinimą, privalės pakeleivius iškart išlaipinti. Laimei, to neprireikė.

„Šioje kelionėje mums padėjo ir lietuviai. Vienoje degalinėje pamatę lietuviškus automobilio numerius palaukėme vairuotojo ir paprašėme jo mus pavėžėti. Vaikinas mielai sutiko, nes keliavo vienas, tad jam reikėjo pakeleivių, kurie naktį kalbintų ir neleistų užmigti. Šis lietuvis mums labai padėjo, nes buvome susidėlioję išties intensyvų maršrutą. Nuo vieno taško iki kito įveikėme 1 000 km“, – atskleidžia V. Radčenko.

Lietuvybė Pietų Amerikoje

Nemažai šalių pašnekovė aplankė kartu su tautinių šokių ansambliu „Vilniaus pynimėlis“, kuriame šoka beveik dešimtmetį. Kolektyvui lietuviškų šokių yra tekę šokti ne tik Europoje, bet ir egzotiškuose kraštuose – Indijoje, Pietų Amerikoje.

V. Radčenko džiugu, kad tokių kelionių metu galima pamatyti svečios šalies kultūrą ir vietiniams gyventojams skleisti lietuvybę. Pasak jos, vienas įsimintiniausių gyvenimo įvykių buvo kelionė į Pietų Ameriką. Jos metu šokių ansamblis aplankė Braziliją, Argentiną ir Urugvajų, bendravo su vietiniais lietuviais. 2018 m. vykusi kelionė buvo skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti.

„Buvo be galo įdomu klausytis vietinių lietuvių istorijų ir jausti jų meilę tėvynei, nors jie gyvena už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos. Be to, dauguma jų jau gimę Pietų Amerikoje, jie – antros ar trečios kartos lietuviai. Nepaisant to, šie žmonės toliau puoselėja lietuvybę, šoka tautinius šokius. Tad ne tik mes jiems pašokome, bet ir jie mums, – atskleidžia Viktorija. – Sutikome labai daug jaunimo, kurie jau nešneka lietuviškai, bet vis tiek myli Lietuvą.“

Ilgesys: Pietų Amerikoje tautinių šokių ansamblis aplankė vietines lietuvių bendruomenes. Už tūkstančių kilometrų gyvenantys antros ar trečios kartos lietuviai jau nekalba lietuviškai, bet širdingai myli istorinę tėvynę./ V. Radčenko asmeninio archyvo nuotr.

Pavyzdžiui, susipažino su Emanueliu. Argentinoje užaugęs vaikinas turėjo Vyčio tatuiruotę, o vėliau ir pats su mainų programa atvyko į Lietuvą. Atvykęs pusmečiui prisijungė prie „Vilniaus pynimėlio“, kuriame šoko tautinius lietuviškus šokius. Nusileidęs Vilniaus oro uoste, Emanuelis net pravirko – taip jam buvo svarbu atvykti į istorinę tėvynę.

„Teko girdėti istoriją apie vyresnio amžiaus argentinietį, kuris dėl amžiaus ir sveikatos jau negali skristi į Lietuvą. Tad, jos pasiilgęs, jis įsijungia gūglo  žemėlapius ir vaikšto miestų gatvėmis, – pasakoja V. Radčenko. – Klausytis tokių istorijų buvo labai jautru – juk ne kiekvienas Lietuvoje gyvenantis lietuvis jaučia tiek pagarbos ir meilės savo tėvynei. Šie žmonės, atrodo, jau gimė su patriotizmo jausmu.“

Pietų Amerikoje ansamblio nariai praleido daugiau kaip dvi savaites. Keliautojai daugiau laiko leido miestuose – aplankė Buenos Aires, San Paulą. Atvykus švęsti Vasario 16-osios, pavyko pamatyti ir didįjį Brazilijos karnavalą, kuris taip pat vyksta vasarį. Nors keliautojai nesilankė Rio de Žaneire, kuriame vyksta didžiausia šventė, pavyko pajusti jos dvasią, nes karnavalas švenčiamas visoje šalyje. Tad prie dieną ir naktį vykusio spalvingo vakarėlio prisijungė ir lietuviai.

Tiesa, milijonus gyventojų turintys Pietų Amerikos miestai nėra labai saugūs. Tad keliautojus visą laiką globojo vietiniai lietuviai, kurie patardavo, į kuriuos rajonus kojos geriau nekelti. Vis dėlto neapsieita be incidento. Vienai merginai buvo pavogtas pasas. Laimei, Lenkijos ambasadai padedant pavyko gauti leidimą sugrįžti į ES.

V. Radčenko asmeninio archyvo nuotr.

Indiškas chaosas

Su šokių ansambliu V. Radčenko lankėsi ir Indijoje. Pašnekovė juokiasi, kad gyvenimas šioje šalyje priminė tikrą chaosą. Pirmąsias dienas buvo apskritai sunku suprasti, kaip ten viskas vyksta. Chaotiškas buvo ir pats tarptautinis šokių festivalis, tačiau lietuviai vis tiek gerai praleido laiką ir paliko didelį įspūdį indams ir kitiems festivalio dalyviams.

„Festivalio organizatoriams taip patikome, kad jie vėliau dar trejus metus iš eilės mus kvietė atvykti, – juokiasi keliautoja. – Labiausiai festivalyje įsiminė siaubingas karštis. Šokome didelėje palapinėje be kokybiškos ventiliacijos. Tautiniai lietuvių kostiumai gana stori ir sunkūs. Vietiniams jie pasirodė labai įdomūs ir gražūs. Bandėme jiems paaiškinti, kad pas mus žiemą būna šalta, todėl ir kostiumai storo audinio, tačiau jiems buvo sunku tai įsivaizduoti.“

V. Radčenko pasakoja, kad šokių ansamblio nariai, keliaudami į užsienio festivalius, visada stengiasi paruošti linksmą programą su vaidybos elementais, kuri į scenoje vykstantį veiksmą įtrauktų ir žiūrovus. Jei tik yra galimybė, stengiamasi nusivežti bent porą tautinio kostiumo variacijų, kad užsienio žiūrovai galėtų pamatyti įvairių Lietuvos etninių regionų tradicinių raštų.

Visada sulaukiame daug komplimentų, žmonės prašo kartu nusifotografuoti. Lietuvybės skleidimas užsienio šalyse mums yra labai svarbus. Juk esame maža šalis, tad norisi, kad mus žinotų, įsimintų“, – sako ji.

V. Radčenko asmeninio archyvo nuotr.

Į Tailandą – spontaniškai

Su šokių ansambliu Viktorija pamatė apie pusę savo aplankytų šalių. Kitą pusę aplankė su draugų ir šeimos narių kompanija. Pasak pašnekovės, labai įsiminė dar prieš pandemiją vykusi kelionė į Tailandą, kurią ji su draugėmis suplanavo spontaniškai.

Vieną vakarą, nusprendusios, kad reikia nukeliauti į kokią egzotišką šalį, merginos surado pigių bilietų į Tailandą, pasitikrino, ar tuo metu šalyje nebus liūčių sezono, ir ėmė ruoštis kelionei. Atvykusios į Tailandą keliautojos ir toliau elgėsi spontaniškai. Pirmosioms dviem naktims jos rezervavo nakvynę, o tolesnis planas jau dėliojosi pačios kelionės metu.

„Susipažinome su daug užsienio turistų, kurie pasidalijo savo patirtimi – kur geriau nevykti, o ką verta pamatyti. Sutiktos danės keliautojos mums pasiūlė vykti į netoli Malaizijos sienos esančią beprotiško grožio Koh Lipe salą. Tad pakeitėme savo pradinį planą ir išsiruošėme aplankyti šios salos. Ji – gana tolima, tad reikia dvi valandas kratytis motorine valtimi. Tad tokia kelionė – tikrai ne kiekvienam. Tačiau mes įsitikinome, kad buvo verta. Vaizdas priminė atviruką – skaidrus vanduo, baltas smėlis, – pasakoja ji. – Įdomu tai, kad sala yra labai maža, tad čia nėra nė vieno automobilio, nes iš šiaurės į pietus salą galima pereiti per 20 minučių. Ilgai čia leidžiant laiką, gali pasidaryti nuobodoka, tačiau trumpai išvykai ši sala labai tinka.“

Pasak V. Radčenko, Koh Lipe sala nelabai populiari tarp lietuvių turistų, keliaujančių su kelionių agentūromis. Tačiau čia keliautojos sutiko daug italų. Įdomu tai, kad mažoje saloje, kurios nė nematyti žemėlapyje, pavyko susipažinti su vienu lietuviu – JAV gyvenančiu studentu, kuris keliavo su kurso draugu tailandiečiu.

„Saloje vaikščiojau pasipuošusi marškinėliais su Lietuvos vėliava ir staiga išgirdau lietuvišką pasisveikinimą. Buvo labai smagu išvysti lietuvį, o jam – po ilgo laiko pabendrauti su tautietėmis“, – juokiasi pašnekovė.

Egzotika Baltijos šalyse

Įspūdį V. Radčenko paliko ir netolima kelionė į Latviją ir Estiją. Pasak jos, tikrai nebūtina kelias valandas skristi į egzotišką šalį, kad patirtum įdomių įspūdžių. Egzotikos galima rasti ir kaimyninėse šalyse.

„Prieš pat pandemiją su draugais planavome automobiliu vykti į Kroatiją. Tačiau buvo įvestas karantinas, šalys uždarė sienas, pradėjo nebeįsileisti turistų. Kadangi atostogavome, bent jau nuvykome į Lietuvos pajūrį ir kiekvieną dieną su nekantrumu laukdavome žinių iš Vyriausybės. Išgirdę, kad galime kirsti sieną, nusprendėme važiuoti į Latviją. Mūsų tikslas buvo aplenkti Rygą ir kitus didžiuosius miestus ir ištyrinėti kaimyninės šalies gamtą. Tad susikrovėme palapines, miegmaišius, pasiėmėme dujų balionėlį ir išvykome“, – pasakoja ji.

Nakvynės palapinėse buvo labai romantiškos, nes jas statė tiesiog ant jūros kranto. „Žinoma, tose vietose, kur tai leidžiama. Aplankėme daug pažintinių takų – Latvijoje išties nuostabi gamta. Vėliau nuvykome ir į Estiją, kur aplankėme įspūdingą Rumu karjerą. Negalėjome patikėti, kad kaimyninėse šalyse yra tokių gamtos perlų“, – žavisi Viktorija.

Portugališka kasdienybė

V. Radčenko prieš porą metų įsikūrė Portugalijos sostinėje Lisabonoje. Pašnekovė pasakoja, kad pirmą kartą į šią šalį nukeliavo 2017 m. Pažintinė kelionė ją labai sužavėjo, tad Viktorija sau pažadėjo dar čia sugrįžti ir pasisvečiuoti ilgiau.

Sužavėjo: V. Radčenko apkeliavo 40 šalių, tačiau jos širdį labiausiai pakerėjo Portugalija./ V. Radčenko asmeninio archyvo nuotr.

„Turbūt likimas taip viską sudėliojo, kad Vilniuje susipažinau su portugalu, su kuriuo vėliau ėmėme bendrauti žinutėmis ir vaizdo skambučiais. Pas jį į Lisaboną nuvykau 2021-ųjų pavasarį. Atvykusi čia ir pasilikau, tad galima sakyti, kad esu meilės emigrantė, – šypsosi ji. – Vis dėlto su draugu Jorge esame susitarę, kad šaltuoju sezonu gyvensime Lisabonoje, o pavasarius ir vasaras leisime Vilniuje. Tad šiuo metu turiu dvejus mylimus namus.“

Viktorijos mylimasis Jorge yra programuotojas, todėl jis gali dirbti nuotoliniu būdu, nesvarbu, kokioje šalyje gyventų. Neseniai dėl to savo profesiją pakeitė ir Viktorija – taip pat pradėjo dirbti IT srityje.

Pašnekovė tikina pamilusi Portugaliją dėl jos gamtos, skanaus maisto ir šilto klimato. Ji pastebi, kad dauguma sieja portugalus su ispanais, tačiau iš tikrųjų jie panašesni į lietuvius. Portugalai santūresni už ispanus, gana uždari, labai darbštūs. Ispaniškos siestos – ne jiems. Nors ir būdami pietiečiai, portugalai yra palyginti punktualūs, o jų švietimo sistema – aukštos kokybės.

„Man labai patinka Portugalijos gamta. Čia daug nuostabaus grožio paplūdimių, gausu žalumos. Puiku ir tai, kad visi šneka angliškai. Tad nėra jokių problemų susikalbėti kavinėje, maisto prekių parduotuvėje ar paslaugų teikimo vietoje, – atskleidžia Viktorija. – Portugalijoje auga nemažai ąžuolų – tuo ši šalis man taip pat primena Lietuvą. Ąžuolus portugalai augina vyno kamščiams gaminti. Čia populiarūs kamštiniai padėkliukai, netgi atvirukai – pagrindiniai suvenyrai.“

Pasak V. Radčenko, Portugaliją verta aplankyti dėl nuostabaus šios šalies maisto. Portugalai valgo labai daug jūrų gėrybių, kurios čia visada šviežios. Labai populiarios menkės, portugališkai vadinamos bacalhau. Sakoma, kad portugalai moka daugiau kaip 100 skirtingų būdų šioms žuvims paruošti.

„Tradiciškai menkės su virtomis bulvėmis valgomos ir per Kalėdas. Man tai gana lietuviška. Iš pradžių pasirodė keista, bet portugalai valgo daug bulvių“, – įžvelgia dar vieną panašumą Viktorija.

Portugalijoje įsikūrusi lietuvė laisvalaikiu mėgsta su draugu paieškoti naujo restorano ir išbandyti skirtingų portugališkų skonių. Pasak jos, šioje šalyje galima atrasti kokybiškų jūrų gėrybių, nuostabių mėsos kepsnių, puikių desertų. Lisabona yra prie vandenyno, tad pora mėgsta sekmadieniais važiuoti į paplūdimį žaisti tinklinio. Viktorijos teigimu, be batų po smėlį čia galima lakstyti net sausio–vasario mėnesiais.

Pasak pašnekovės, Portugalijoje gyvena nemažai lietuvių, su kuriais ji palaiko ryšį. Kartu Portugalijos lietuviai švenčia valstybines Lietuvos šventes, prieš Kalėdas rengia bendrą pikniką parke. Neseniai vietos lietuviai organizavo cepelinų vakarėlį.

Ką pamatyti Portugalijoje

Kelionių gerbėjams V. Radčenko rekomenduoja būtinai aplankyti Portugaliją. Čia gausu nuostabaus grožio lankytinų vietų, įstabios gamtos. Vienintelis trūkumas, kad nėra tiesioginių skrydžių iš Lietuvos į Lisaboną ir daugelį kitų vertų aplankyti Portugalijos miestų. Tad Viktorija iš Vilniaus į antruosius namus skrenda su persėdimu.

„Norintiems sutaupyti patarčiau gerai paieškoti tinkamo skrydžio. Man yra tekę labai patogiai ir greitai skristi per Londoną, Milaną, Dubliną, Paryžių. Jei nesivežate didelio lagamino, verta rinktis pigias avialinijas“, – rekomenduoja ji.

Planuojantiems vykti į Lisaboną Viktorija pataria įvertinti, kad šis miestas yra labai kalvotas. Todėl svarbu turėti patogią avalynę, nes teks nuolat lipti į kalną arba nuo jo leistis. Ne veltui Lisabonoje populiarūs funikulieriai, keliantys į gražias apžvalgos aikšteles.

Verta: apsilankiusiems Lisabonoje tautiečiams Viktorija rekomenduoja pasivažinėti 28-uoju tramvajumi. Keliaujant po Portugaliją – aplankyti Algarvės regioną ir pamatyti vieną romantiškiausių pilių pasaulyje – Penos rūmus./ V. Radčenko asmeninio archyvo nuotr.

„Nuostabi pramoga Lisabonoje yra pasivažinėti 28-uoju tramvajumi. Tai senovinis geltonas tramvajus, kurį išvysite daugelyje šį miestą reklamuojančių nuotraukų. Jis veža pro visą senamiestį, įdomius lankytinus objektus. Išlipus galima juos apžiūrėti, o tada sugrįžti į tramvajų ir tęsti kelionę. Tik patarčiau į tramvajų sėsti ne pirmoje Martim Moniz stotelėje, bet nuvažiuoti į kitą miesto galą ir įsėsti ten. Taip pavyks gauti sėdimą vietą prie lango ir ramiai gėrėtis vaizdais. Kadangi šis tramvajus laba populiarus, jame būna daug turistų ir pirmoje stotelėje į jį galima tiesiog netilpti“, – akcentuoja ji.

Lankantis Portugalijoje, pasak Viktorijos, būtina paragauti menkių, tradicinio plikyto kremo deserto pastel de nata, portugališko vyno ir portveino. Šalia Lisabonos verta aplankyti Sintros regioną, žavintį žalia gamta ir turintį daug pažintinių takų. Čia stūkso ir garsieji Penos rūmai, išsiskiriantys spalvingumu ir paslaptingumu.

Dėmesio vertas Rocos kyšulys (Cabo da Roca) – labiausiai į Vakarus nutolęs kontinentinės Europos ir Eurazijos taškas. Stovint ant šio kyšulio priešais akis didingai nusidriekia didžiulis Šiaurės Atlanto vandenynas. Viktorija pasakoja, kad į šį iškyšulį labai populiaru važiuoti motociklu, nes į jį veda įspūdingas kelias palei vandenyną.